Ramybės priežastis paprasta – bėgant metams R.Valeikis ir A.Gintalaitė vienas kitą greičiau perpranta ir netgi nujaučia, dėl ko gali kilti aštresnių diskusijų, todėl išmoko užbėgti ginčams už akių.
Per keturiolika bendro gyvenimo metų juodu tapo vienas kitam pakantesni ir atlaidesni. Todėl neteigia, kad santuoka – laimingas loterijos bilietas.
Abu pripažįsta: santykius reikia auginti, puoselėti. O gražiausi gyvenimo faktai gula į šeimos albumą. Ar dažnai namuose A.Gintalaitė išsitraukia fotoaparatą?
Rimas: Fotografavimo galimybes ir būdus Agnė pirmiausia išbando su manimi. Ji yra įamžinusi daugybę siaubingiausių mano grimasų.
Agnė: Be grimasų nepavyksta nufotografuoti, nes vos paimu fotoaparatą, jis rankomis dengiasi veidą arba išdarinėja visokias mimikas.
Užtat šeimos albumas – nykokas. Jame nėra nuotraukos, kurią galėtume kam nors nusiųsti.
Rimas: Todėl tos nuotraukos yra tinkamos tik asmeniniam albumui.
– Neabejoju, kad dažnai įamžinate ir jųdviejų sūnų Paulių, kuriam gruodį sukaks 13 metų.
Agnė: Jis taip pat pasiduoda mano eksperimentams – sūnų fotografuoju, kai noriu išmėginti naują apšvietimo būdą.
Rimas: Dabar ji dažnai fotografuoja šunis. Turime jų tris.
Agnė: Šunys žymi mūsų sąmoningumo kelią. Vienas jų, Jorkšyro terjeras Juozukas, pirktas be dokumentų. Kai jį įsigijome, nutarėme, kad daugiau nepirksime augintinio, kuris neaišku, kaip veistas.
Tuomet nusipirkome šunį su kilmės dokumentais – Džeko Raselo terjerą Bilį Bobą.
Po to susimąstėme, kad negerai veisti šunis, nes kiek tų šunų yra gatvėse, gyvūnų prieglaudose. Taip namuose atsirado kalytė Pita. Ją gelbėjome nuo mirties pasiimdami iš prieglaudos.
Rimas: Niekas tos kalytės nenorėjo globoti ir po savaitės ji būtų buvusi užmigdyta. Nuvykome ir parsivežėme. O ji, lyg kerštautų likimui, užaugo triskart didesnė už mūsų abu šunis.
Tik kai namuose atsirado Pita, supratome, kad ji turi daug ką bendra su Biliu Bobu. Juk Billy Bobas Thorntonas buvo Holivudo aktorės Angelinos Jolie sutuoktinis, o Bradas Pittas – dabartinis gyvenimo vyras.
Agnė: Tačiau beglobei kalytei davėme Pitos vardą ne aktoriaus B.Pitto garbei. Mus įkvėpė filmas „Degantis žmogus“, kuriame vaidino amerikiečių aktorius Denzelis Washingtonas.
Kriminalinė drama pasakoja apie tėvą, kuris leido pagrobti mažametę dukterį Pitą, kad jis „išplautų“ pinigus. Istorijos paveikti naują augintinę pavadinome Pita.
– Ar ne per sunku išlaikyti tris augintinius? Juk gyvą padarą reikia šerti, jam reikia ir vietos, ir dėmesio.
Rimas: Prižiūrime šunis geriau negu save. Jie pavedžioti, pašerti. Dirbu namuose, todėl šunims nestinga dėmesio. Be to, jie būna kartu, vienas su kitu bendrauja: zuja, pyksta, urzgia.
Agnė: Turėti tris šunis – sunkoka. Juk ant grindų draikosi jų plaukai.
Rimas: Kasdien reikia siurbti. O jeigu palikčiau kur nors batus, tuoj pat sukramtytų. Jau kiek batų yra sugraužę! Pakanka vieną batą iš poros apgraužti, ir kitą mesk lauk. Juk nešokinėsiu ant vienos kojos.
Liovėmės pirkti batus, vaikštome su pragraužtais. (Juokiasi.)
Kai trečią šlepečių porą sugraužė, nusispjoviau ir naujų nepirkau. Apsivyniojau sidabrinės spalvos izoliacine juosta ir aviu.
– Jūsų šeimos sąjunga atrodo tvirta. Regis, pasirinkdami vienas kitą ištraukėte laimingą bilietą.
Rimas: Nereikia sakyti, kad pasiseka ar nepasiseka. Vieniems atrodo – jei nepasiseka po konfliktų sulipdyti santykių, ieškok kito žmogaus.
Jei ir vėl nepasiseka, dar sykį ieškok. Bet taip neturėtų būti! Santuoka – nusistatymas, nusiteikimas.
Agnė: Turi abu stengtis ir abu kartais nusileisti.
Rimas: Gal sėkmės ir yra.
– Ką sakė nuojauta, kai vienas kitą sutikote?
Rimas: Turėjau nuojautą: mums turi klostytis gerai.
– Jųdviejų požiūris į beglobius augintinius, žaliųjų idėjas ir veganizmą sutampa. Kaip gyvenant šeimoje pavyksta panašiai mąstyti ir siekti vienodų tikslų?
Agnė: Dėl visko apsisprendžiama šeimoje. Keista, bet dėl veganizmo apsisprendėme tuo pat metu, tačiau skirtinguose kambariuose.
Rimas: Prieš dvejus metus atskirai žiūrėjome tą patį reportažą apie veganizmą. Ta mintis ir anksčiau plaukiojo mūsų galvose.
Tačiau kiekvienai minčiai reikia kokio nors postūmio, valios sprendimo, kad ji būtų įgyvendinta.
– Negi po to susitikę virtuvėje iškart nutarėte neberuošti mėsos kepsnių, nevalgyti kiaušinių ir kitų gyvūninių maisto produktų?
Agnė: Tuo metu pajutau, kad pati noriu maitintis kitaip. Nebūčiau vertųsi Rimo tapti veganu, jei jam tai būtų buvę nepriimtina.
Rimas: Veganizmas nebuvo iššūkis, nes baigęs vidurinę mokyklą porą metų buvau vegetaras. Ir nieko blogo dėl to neatsitiko.
Agnė: Save laikytume etiniais veganais, kurie atsisako mėsos dėl gyvūnų gerovės, teisių.
Rimas: Tapti veganu buvo paprasta. Prieš imdamas mėsos kepsnį, įsivaizduodavau paskerstą kiaulę. Ar galėčiau pats nužudyti gyvūną? Daugelis to negalėtų padaryti.
Todėl aš ir nevalgau mėsos. Juk gyvename ne viduramžiais ir mums negresia bado mirtis, kodėl turėtume žudyti gyvūnus?
– Ar sūnus laikosi tokių pat mitybos principų?
Agnė: Savo vaikui nieko primygtinai neperšame ir jo nespaudžiame elgtis vienaip ar kitaip. Jis girdi, ką mes kalbame, ir pats daro išvadas.
Rimas: Jeigu santykiai šeimoje yra tvirti, moralinės vertybės vaikui skiepijamos. Bet nedraudžiame jam valgyti mėsos. O kai paprašo sušių, nuvežame į restoraną.
– Atsisakėte daugybės produktų. Gal nebereikia eiti į prekybos centrą?
Agnė: Tuomet ir atsiveria akys, kai pamatai, kiek daug visko yra valgomo. Tiek mažai produktų daugelis valgo: mėsą, pieno produktus ir tradicines daržoves: pomidorus, agurkus.
Rimas: Kartą Agnė paruošė avokadų ir pomidorų tyrę, pagardintą laurų lapais ir svogūnais. Anksčiau mėgau menkių kepenėles, o paragavęs avokadų ir pomidorų tyrės pajutau panašų į menkių kepenėlių skonį.
Valgiaraštis – daug įvairesnis. Valgome kruopas, riešutus, daržoves, sojų produktus, grybus, patiekalams ruošti naudojame riešutų pieną, daigintas sėklas.
Agnė: Ir tų kruopų, pasirodo, kokių yra įdomių ir daug ką iš jų galima paruošti – ne vien košes. Valgome daug įvairesnį maistą negu anksčiau.
Rimas: Šunis vedžiojome po miškelį ir prisirinkome šiek tiek baravykų.
– Sveikatos tyrimai nesuprastėjo maitinantis miškų ir daržų gėrybėmis?
Rimas: Tyrimai geri. Neseniai kaip donoras daviau kraujo. Gal jį kokiam mėsėdžiui supils. (Šypsosi.)
Agnė: Puikiai jaučiuosi. Kraujo tyrimas parodė, kad hemoglobino kiekis – normalus.
Veganizmas suteikia prasmę: tikiu, kad tai – išeitis pasauliui. Juk žudymo metu gyvūnas patiria didžiulį stresą, kuris lyg impulsas persiduoda mėsai. Kurie valgo mėsą, gauna streso.
Rimas: Kiekvienas žmogus gyvenimo prasmės ieško savaip. Todėl mes rūšiuojame šiukšles, nevalgome mėsos, nenešiojame odinių rankinių.
Agnė: Vis mažiau madingas natūralus kailis ir oda, daugėja dirbtinių pakaitalų. Pramonė dirba veganizmo linkme.
– Ar turite šeimos tradicijų?
Rimas: Naujieji metai – ne Lietuvoje. Antrąkart sutiksime svetur. 2014-uosius švęsime šiltuosiuose kraštuose.
– Kodėl nusiskutote galvą?
Rimas: Kaip Agnė man liepia, taip ir apsikerpu. Ji prasitarė, kad toks esu jai gražiausias. Agnė apie išvaizdą geriau išmano, todėl jos klausau.
– Kaip jus veikia niūrūs orai?
Rimas: Kai pajuntu slogią nuotaiką, einu į gimnastikos salę. Pasportavus pasaulis nušvinta.
Agnei nebūna liūdnų dienų, nes ji visada teigiamai nusiteikusi. Aišku, kartais išskaitau jos veide liūdnesnę mintį, bet tokioje neurotiškoje visuomenėje nesu sutikęs kito tokio neneurotiško žmogaus. Jai svetimas nerimas.
Agnė: Aš negalvoju apie tai, kas gali nutikti rytoj. Gyvenu šia diena, todėl esu rami.
Rimas: Dėl to mes tų šunų tiek turime. (Juokiasi.)
