Namudinis verslas, kavinė, kur galima užkąsti dešrainių ar šašlykų, vintažinė komiso parduotuvė, restoranas „Green Hall“ – daug įvairių verslų jau išbandė Petruičiai, kol pasijuto savo rogėse.
Nutekėjo daug vandens, kol Editai ir Robertui kilo mintis Vilniaus senamiestyje įkurti cigarų namus „Maduro“, nors nė vienas jų nerūko.
Yra moterų, kurioms kančia eiti į virtuvę. Editai virtuvė – tarsi poilsio zona.
Norėdama savaitgalį pailsėti ir pabėgti nuo miesto šurmulio, moteris dažnai pasižada nekelti kojos iš namų.
Šį pažadą ji ištesi, nes didžiausias malonumas – kartu su vyru pasigaminti ką nors skanaus. Tokių šventiškų savaitgalių verslininkų šeimoje nebuvo, kol augo vaikai.
Petruičių verslo pradžia – Nidoje, kai susilaukusi dukters ir sūnaus jauna šeima atvykdavo iš Šiaulių į Kuršių neriją trims vasaros mėnesiams.
Nidos prieplaukoje iki šiol auga kaštonas, kurio garbei Petruičiai atidarė kavinę ir pavadino „Po kaštonu“.
Iki šiol Petruičių dukteriai Gaudilei (28 m.) ir sūnui Rokui (25 m.), kuris taip pat įsisukęs į šeimos verslą, Nida – mieliausia pasaulyje vieta, kur norisi sugrįžti.
E.Petruitienė neslėpė, kad savo jaunystę paaukojo šeimai ir vaikams, bet dėl to nė kiek nesigaili. Tik prieš keletą metų Vilniaus edukologijos universitete moteris pradėjo studijuoti socialinę pedagogiką.
Nors ji labai užsiėmusi, niekada nedrįsta paprašyti savo restorano darbuotojų ką nors skanaus įdėti ne tik į jos, bet ir į sutuoktinio lėkštę. Viską daro pati.
– Ar valgio gaminimas – jūsų profesija?
Edita: Kiek save prisimenu, man visada būdavo įdomu ruošti valgius. Jei noriu atsipalaiduoti, einu į virtuvę.
Esu gurmanė. Man pasisekė, kad Robertas vertina šį mano pomėgį.
– Ar vaikai seka jūsų pėdomis?
Edita: Sūnus Rokas daug padeda šeimos versle, bet tai, kas susiję su virtuve, yra mano sritis.
O duktė Gaudilė šiuo metu gyvena ir dirba Londone, ten su vyru turi saugos konsultavimo įmonę.
– Ar nesigailite, kad anksti ištekėjote?
Edita: Esu pavyzdinga mama, nes jaunystėje atsidaviau šeimai, pati auginau vaikus, nepalikdavau jų auklei. Gal todėl dabar dažnai bendraujame.
– Ar su tėvais gera dirbti?
Rokas: Jie neseka kiekvieno mano žingsnio. Sulaukęs 18 metų išėjau iš namų, atskirai apsigyvenau, turiu draugę, savo gyvenimą.
O pas tėvus einu į svečius. Bet tėvų įmonėje ariu daugiau nei bendraamžiai, kurie dirba samdomą darbą.
– Ką darytumėte, jei tėvai laiku nesumokėtų algos?
Rokas: Mes esame vieningi, nėra nesklandumų. Nesu išlaikytinis.
Robertas: Jei darbdavys laiku nemoka pinigų, vadinasi, jis nepatikimas, o veltui niekas nedirba. Mes turime darbuotojų, kurie su mumis jau daug metų nesiskiria.
Mūsų vaikai matė, kaip sunkiai uždirbami pinigai.
– Ar yra tokių dalykų, kurių pavydite savo tėvams?
Rokas: Linkiu kiekvienam žmogui sutikti tokią meilę, kokią patyrė mano tėvai. Jie vienas kitam atsidavę.
– Kokių dovanų vienas kitam įteikiate?
Edita: Man nėra svarbu materialios dovanos. Mudu su Robertu dovanojome vienas kitą beveik 30 metų.
Kai tuokėmės, mums buvo po 19 metų. Esame bendraamžiai.
Robertas: Ne, aš už Editą vyresnis pora dienų.
Edita: Užeiti į gimdyvės palatą tuomet kūdikio tėvas neturėjo teisės, sovietmečiu galiojo tokia tvarka.
Mano mama iki šiol prisimena, kaip su Roberto motina savo sutuoktiniams pro ligoninės langą rodė ką tik gimusius savo vaikus.
Po to mūsų keliai buvo išsiskyrę, kol suaugus vėl susipynė. Pradėjęs lankyti pradinę mokyklą Robertas po trečios klasės su tėvais išvyko gyventi į kitą rajoną. Aš atėjau į buvusią Roberto mokyklą jau būdama penktokė.
Taip atsitiko, kad toliau mokiausi kartu su buvusiais Roberto klasės draugais.
– Kur ir kada vėl susitikote?
Edita: Susipažinome, kai buvau aštuoniolikos. Robertas pakvietė mane į savo namus, vartydama nuotraukų albumą negalėjau patikėti: Robertas buvo įsiamžinęs kartu su mano klasės draugais.
– Kuo krito į akį Edita?
Robertas: Buvo labai graži, todėl atkreipiau į ją dėmesį šokiuose, pradėjome draugauti.
– Sakoma, nėra šeimos be dūmų. Ar pritariate šiam posakiui?
Edita: Svarbu, kad tie dūmai kuo greičiau išsisklaidytų. Nemėgstu trankyti durimis.
Nė karto nebuvo taip, kad susipykusi su Robertu eičiau su lagaminu pas savo motiną guostis. Jei susikivirčijame, nemoku tylėti. Man reikia išsikalbėti.
O Robertas, atvirkščiai, tyli ir šypsosi. Mes gimėme po tuo pačiu Zodiako ženklu, esame Dvyniai, todėl vienas kitą pažįstame kaip nuluptą ir vienas kitą papildome.
– Ar nebūna taip, kad vienas kitam įkyrėtumėte? Ar laisvalaikį taip pat leidžiate kartu?
Edita: Man nieko nėra smagiau, kaip keliauti kartu su vyru. Nesuprantu moterų, kurios per atostogas renkasi tik moterišką kompaniją ir stengiasi ištrūkti iš šeimos.
Nieko nėra maloniau, kaip būti su savo žmogumi. Galiu pasitarti, pasikalbėti, vakare pabūti kartu prie žvakių šviesos.
– Gal vyrams labiau norisi nuotykių? Gal juos labiau vargina šeimos kasdienybė?
Robertas: Svajonių atsiranda tada, kai šeimoje blogai. Jei viskas gerai, ar verta keisti ir griauti savo gyvenimą? Dėl ko?
Edita: Mus traukia tie patys dalykai. Pavyzdžiui, galime būti namie, atskiruose kambariuose žiūrėti tas pačias krepšinio rungtynes per skirtingus televizorius.
Jei mačas įtemptas, neištveriame vienatvės, einame pasikalbėti, kas bus toliau.
O jei norime su vyru pajudėti, einame šokti į kokį nors klubą.
Robertas: Su Edita kartu einame ir į futbolo stadioną, traukia sportas ir audringos emocijos, kai gali žiūrovų minioje šaukti, ploti, emociškai išsikrauti.
– Per kelis dešimtmečius ėmėtės įvairių verslų. O kiek kartų bankrutavote?
Edita: Jei randi, kuo geresniu pakeisti, keiti verslo kryptį. Aš to nevadinčiau bankrotu. Mes judame tik į priekį.
Robertas: Niekas nėra apsaugotas nuo nesėkmių.
– Jūsų šeimoje niekas nerūko. Kodėl įkūrėte cigarų klubą?
Robertas: Rūkė tik mano tėvas. Augau su dviem broliais, nė vienas mūsų jaunystėje nerūkė. Dabar į Lietuvą atėjo kitos tradicijos.
– Apie ką dar svajojate?
Edita: Esu optimistė, niekada nesakyčiau, kad Lietuvoje yra blogai. Į mokslus leidau Robertą, jis Kauno technologijos universitete baigė mašinų inžineriją.
Norėčiau baigti studijas, man patinka socialinė pedagogika, nes daug metų globojame našlaičius, rengiame meno kūrinių aukcionus, o surinktas lėšas skiriame fondui „Atsigręžk į vaikus“.
Mudu su vyru turime puikią šeimą, vaikus, stogą virš galvos. Galiu tik svajoti, kad mylimi žmonės šalia būtų kuo ilgiau.
