Filosofas G.Degėsys: „Vaikus užsienio kalbų reikia mokyti kuo anksčiau“

Kuomet laisvai galime skraidyti po visą pasaulį, naudojamės internetu, galime planuoti, kur gyvensime, iškyla ir svetimų kalbų klausimas. Kokių užsienio kalbų ir kaip jų mokytis? Kalbamės su poliglotu, keliautoju, Vilniaus universiteto dėstytoju, filosofijos mokslų daktaru Gediminu Degėsiu.

- Laisvai kalbate 11 užsienio kalbų, dar kitomis galite skaityti ir viską suprasti. Ar ne per didelė našta? Ar visas jas panaudojate?

- Kalba nieko nesveria, nors ir turi būti maitinama, ja reikia rūpintis tarsi gyvu organizmu. Aš save vertinu atsargiai, man nedrąsu sakyti, kiek kalbų moku, nes kartais atrodo, kad nemoku net savo gimtosios lietuvių.

Sau keliu nemažus reikalavimus. Vis dėlto, jeigu jau giriuosi, tikriausiai kažką ir moku, o naštos tikrai nejaučiu. Anaiptol - mokausi vis naujų kalbų ir man atrodo, kad jų prireiks, kaip ir vos ne kasdien susiduriu su savo vienuoliktuku.

- Visi puola mokytis anglų kalbos ir savo atžalas nuo mažų dienų vežioja po įvairias stovyklas, samdo privačius mokytojus. Ar tikrai reikia apsiriboti tik anglų kalba?

- Toks savęs ir savo atžalų apribojimas yra trumparegiškas. Pasakysiu trumpai – žmogus, mokantis tik anglų kalbą, man primena buožgalvį, nenutuokiantį, kad kažkada jis taps varliuku ir turės progą nuliuoksėti iki kitos kūdros. Be galo mylėdamas lietuvių kalbą, vis dėlto privalau pagarsinti, jog anglų kalba mums turi tapti tarsi gimtoji. Tačiau neužmirškime, jog jos niekada nemokės visas pasaulis. Įbauginti anglų kalbos vaiduoklio užmirštame, kad pasaulyje yra daugybė kitų kraštų ir kultūrų, kurios mums ir liks neatrastos be kitų kalbų mokėjimo.

- Kažkada esate minėjęs, jog vienu metu mokotės net penkias naujas kalbas, ar taip gali daryti ir tie, kurie dar gerai neišmoko anglų kalbos?

- Ne tik gali, bet ir privalo. Ypač jei kalbame apie vaikus ir paauglius. Dviejų, kartais ir trijų, užsienio kalbų tikslingas bei konstruktyvus mokymas itin padeda suvokti kitos kalbos struktūrą, nes galime palyginti.

Neturime žiūrėti į kitą kalbą kaip į visai kitą pasaulį. Visos kalbos yra susiję, viena iš kitos skolinasi žodžius, posakius, gramatinius konstruktus. Be to, neužmirškime, kad jauno žmogaus smegenys yra ypač imlios kalboms, vaikas kita kalba gali išmokti kalbėti be akcento, o suaugusiajam tai bus „neįmanoma misija“.

- Kokių kalbų reikia mokytis ir mokyti savo atžalas? Kokios, Jūsų manymu, yra perspektyviausios kalbos?

- Priklauso, kokiame pasaulio krašte gyvename ir ko tikimės iš savo arba savo mažųjų ateities. Kalbėkime apie Lietuvą. Be anglų kalbos mums labai svarbi ir rusų kalba. Darykim ką norim, bet mūsų kaimynai rusai arba baltarusiai tikrai greit iš čia neišsikraustys. Todėl patariu pamiršti negeras praeitis ir į kalbą žiūrėti kaip į turtą, kuris gali tapti jūsų.

Kiek jaučiu, tai jau yra senamadiškas posakis – turime mokėti kaimynų kalbas. Dabar svarbu susidėlioti taškus savo kelionių vizijų knygoje. Jeigu planuojate turėti ryšių su Latvija, tikrai patarčiau išmokti ir latvių kalbą. Analogiškai - su kitais kaimynais. Bet dažniausiai save projektuojame į turtingas bei labiau išsivysčiusias šalis. Europoje svarbios yra prancūzų, vokiečių, ispanų kalbos (vėlgi, jeigu planuojate vaikus išsiųsti mokytis į Italiją, kalba eitų apie italų kalbą).

- Paminėkime dabar. Vilniaus universiteto Orientalistikos centre turime puikių šių kalbų specialistų, kurie perteikia savo žinias mūsų pilnoms studentų auditorijoms. Studentų, besirenkančių šias kalbas, gausa rodo, kad ateityje to pasaulio regiono kalbos taps vis aktualesnės. Tačiau ar taps tarptautinėmis, dar neaišku.

Žinau ir teigiu viena: jeigu norite savo vaikus matyti pilnaverčiais XXI a. piliečiais, padovanokite kokią nors užsienio kalbą (šiandien išsilavinęs žmogus turėtų mokėti 5-6 užsienio kalbas). Tarp tų kalbų gražiai atrodytų ne tik kokia nors Azijos kalba, bet ir Afrikos.

- O čia, liaudiškai pasakysiu, „nearti dirvonai“. Afrikoje kiek tautų, tiek ir kalbų. Kiekviena savitai graži ir turtinga. Neturime vertėjų net iš labiausiai paplitusios suahelių kalbos. Tai ženklas, kad jūsų vaikai turi ko mokytis, turi galimybę būti unikalūs. Juk, pavyzdžiui, jeigu jūs savo gyvenimo aprašyme (CV) paminėsite, kad esate komunikabilus, kalbate anglų, prancūzų kalbomis, tikriausiai puikiai suprantate, jog tai neišskirs jūsų iš daugybės kitų. Bet pamėginkite įrašyti suahelių, bambara arba kokią nors retesnę Azijos kalbą. Efektas garantuotas. Pirmiausiai jus tai apibūdins kaip įdomią, kažkuo, o ne tik savo „kūdra“, besidominčią asmenybę.

- Ar norite pasakyti, kad reikia mokytis ne tik didžiųjų tautų kalbų, bet ir retų?

- Žinoma. Tuomet būsite tikras, kad darbo turėsite, svarbu, kaip mokate suktis. Nes yra žmonių, kurie išmokę ir anglų kalbą, ją sugeba greitai pamiršti. Nenoriu nieko įžeisti, bet, man atrodo, kad užmiršti kalbą reikia ypatingų sugebėjimų.

- Esate vienos nepriklausomos tarptautinės kalbos šalininkas, dalyvavote pasaulio esperantininkų kongresuose, šią kalbą dėstote ir Vilniaus universitete. Ar prasminga mokytis esperanto šiandien?

- Ir prasminga, ir ne. Nors kai kurie šaltiniai teigia, kad esperantiškai gali kalbėti iki 10 mln. žmonių visame pasaulyje, vis dėlto esu beveik tikras, kad esperanto kalbos laukia lotynų kalbos likimas. Esperanto yra puiki idėja. Šių dienų pasauliui būtų idealu turėti vieną, lengvą, nepriklausomą kalbą. Tačiau ji yra proeuropietiška, kinui ar japonui išmokti esperanto nėra jau taip lengva.

Vis dėlto esperanto kalba ir man pačiam padėjo suprasti kitų kalbų struktūrą, buvo tarsi tramplinas į kitas kalbas. O kai šiandien turime internetą, esperanto panaudoti tikrai bus kur. Jos patarčiau mokytis ypač tiems, kuriems natūralios kalbos vis dar lieka „terra incognita“.

- Vaikus svetimų kalbų mokyti patarčiau kuo anksčiau. Neįsivaizduojate, kokią dovaną jiems padarysite. Ir mokytis niekada nevėlu. Kalbų mokymasis specialistų rekomenduojamas ir kaip prevencinė priemonė saugantis nuo įvairiausių senatvės ligų (pvz., Alzheimerio ligos). Todėl, leiskite kiek pajuokauti: naujos užsienio kalbos galima pradėti mokytis net per savo šermenis.