Prieš 27 metus susituokę Arūnas ir Virginija Žiliai – visur kartu lyg ką tik šeimą sukūrę jaunavedžiai. Abiem ši santuoka antroji, rašo "Lietuvos rytas".
„Moteris yra laiminga, kai turi gerą vyrą, pagimdo vaiką, keliauja“, – dabartiniu savo gyvenimu patenkinta V.Žilienė. O A.Žilys šmaikštavo: „Vyro laimės formulė tokia pat, išskyrus tai, kad jis negali gimdyti.“
„Arūnui laimė – kurti“, – patikino V.Žilienė.
Vilnietis tapytojas po neseniai surengtos 60-mečiui skirtos parodos „Stebuklai“ gerokai praturtės – vien per dvi savaites parduota pusė paveikslų. Kaip sutuoktiniai tvarko šeimos biudžetą?
Arūnas: Net ir vasarą žmonės domisi mano darbais, o vieną sekmadienį, kaip pasakojo galerininkė, jų buvo tiek daug, kaip per parodos atidarymą.
Derlius džiugina, tačiau jis nėra toks gausus finansine prasme kaip prieš septynerius ar net penkerius metus. Kainos dabar kitokios.
Anuomet paveikslas kainuodavo apie penkiolika tūkstančių litų, dabar – šešis tūkstančius litų. Finansinė krizė palietė visas sritis, taip pat ir meną.
Tačiau žmona moka tinkamai tvarkyti šeimos biudžetą, nes ji – taupesnė ir praktiškesnė negu aš.
Virginija: Jeigu jis tvarkytų namų biudžetą, mus ištiktų bankrotas. Jis pirktų tik vyriškus žaislus: motociklus, meškeres. Už juos moka brangiai, o kai pabosta ir nebereikia, parduoda pigiai. (Juokiasi.)
– Kaip pasveriate, kam skirti didžiausią biudžeto dalį?
Virginija: Vienaprasmiškai – kelionėms. Jeigu būtų galima, visą buitį dar gerokai sumažinčiau. Palikčiau keliones, knygas, nevalgymą. (Šypsosi.) Pati valgau mažai, atsisakiau mėsos, kavos, alkoholio.
Arūnui visada ruošiu valgį. Niekada nešildau maisto – jis visada būna šviežias.
Arūnas: Jei būtų mano valia, palikčiau žvejybą, motociklus, biliardą ir alų. (Juokiasi.) Bet pritariu žmonai dėl kelionių.
Virginija: Europos kultūras su Arūnu pažinome dar iki vaiko gimimo. Dabar keliaujame kaip galima toliau!
Arūnas: Šįmet du žiemos mėnesius keliavome po Tailandą. Gyvenome pigiau negu Lietuvoje.
Virginija: Aplenkėme turistų nugultus Patajos ir Puketo paplūdimius. Vykome į šalies šiaurę, kur daugiau architektūros, gamtos: dramblių ir krokodilų. Kelionei baigiantis ilsėjomės karališkuose paplūdimiuose.
– Kodėl tiek ilgai keliavote?
Virginija: Norėjau keliauti keturis mėnesius ar net pusę metų. Labai naudinga pakeisti aplinką ir įspūdžiai ilgam išlieka.
Arūnas: Mus užkrėtė draugas, kuris pirmiau išmėgino tokį gyvenimo būdą. Jis su žmona, gyvenantis erdviame name ir už šildymą žiemą mokantis apie du tūkstančius litų, viską išjungė, nusipirko lėktuvo bilietus ir pusmetį pagyveno Tailande. Per tą laiką jie aplankė Kambodžą, Mianmarą.
– Išvykus ilgesniam laikui sunku išsiversti su keliais daiktais.
Arūnas: Visą tą laiką nuomojomės mikroautobusą, todėl tilpo visa manta. Buvo suplanuotas maršrutas, mus vežiojo vairuotojas. Vienoje vietoje pabūdavome ne ilgiau nei šešias dienas.
– Tailandas traukė dėl pažinimo ar dėl pigesnės buities?
Arūnas: Virginija yra buvusi Vietname, o aš nebuvau ragavęs Pietryčių Azijos. Tailandas – visai kitoks pasaulis nei tas, kuriame esame įpratę gyventi.
Virginija: Keri kita kultūra: ne šaukštas gražesnis, o mintys gražesnės.
– Ar Tailandas davė peno kūrybai?
Arūnas: Gal tik šios ekspozicijos kūrinyje „Sapnas“, kuriame vaizduojamas miegantis žmogus, galima rasti sąsajų su gulinčiu Buda.
Tailande šitiek daug auksinių Budos skulptūrų prisižiūrėjau! Manau, pats nejučia savo darbuose atkartosiu šios šalies motyvus.
– Ši paroda – pirma šeiminė. Ją rengėte su dukra grafike 34 metų Ugne iš pirmosios santuokos. Kaip atsirado šis projektas?
– Maniau, nutapysiu kelis darbus, kad tilptų ant vienos sienos. Taip būčiau formaliai paminėjęs jubiliejų. Bet pasiūliau Ugnei kartu surengti parodą. Prieš tai darbus ji eksponavo Liuksemburge. O dabar nutarė savo ekspoziciją „Suvenyrai“ dedikuoti man.
– Ar žmona padeda ruoštis parodoms?
Arūnas: Aš dirbu savo darbą, ant jos pečių – visa buitis. Šiukšles dažnai ir aš išnešu. Nieko baisaus nueiti į parduotuvę nupirkti maisto.
Virginija: Jam sudarau geras sąlygas kurti: pagiriu, kavos atnešu, leidžiu rytą vonioje valandą medituoti.
Kai vyras ruošiasi parodai, nori būti vienas. Bet kai nutapo paveikslus, turiu drąsos ir pakritikuoti.
Jis nemėgsta mano kritikos, bet, manau, šiek tiek atsižvelgia.
Arūnas: Pamenate „Proto laivą“, kuriame vaizduojama ant valties galo tupinti pelėda? Žmona dėl šito darbo mane pjovė dvi savaites: „Užtepk tą pelėdžiuką“. O man tas darbas atrodė toks juokingas.
Virginija: Sakiau – prigesink. Pelėdžiukas buvo toks ryškus.
Arūnas: Sakei užtepti!
Virginija: Jis prigesino šitą darbą. Mielu noru būčiau palikusi tik laivą. Bet būtų kitas pavadinimas.
Arūnas: Šis darbas galerijoje buvo parduotas pirmas. O pjovė mane dvi savaites. Tokios kritikos nepriimu.
– Ar esate nutapęs žmonos portretą?
Arūnas: Akvarele buvau nuliejęs.
– Kur tas portretas?
Arūnas: Kabo Luvre. (Juokiasi.)
Virginija: Segtuve guli mano portretas. Jaunystėje Arūnas mėgdavo piešti veidus: ateidavo kas nors, sėdi, o jis pieštuku paišo.
Namo palėpėje yra tas segtuvas su portretais.
– Ar sūnų auklėjote meniškai?
Arūnas: Jam vaikystėje patikdavo stebėti, kaip tapau. Savo darbuose žmonių veidus kruopščiai dailindavau, o jam kartais leisdavau tapyti foną. Sykį paklausiau: „Jonai, galėtum nutapyti veidą?“ Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Niekaip.“
Jis – visai kitoks. Dabar 21 metų Jonas Anglijoje studijuoja verslą ir teisę, įmonių valdymą. Mums tai – menkai suprantama sritis.
Jis neprapuls – Anglijoje įkūrė įmonę, kurios veikla vykdoma ir Lietuvoje. Stebimės, kad Jonas mėgsta tikslumą – kasdien pasižymi darbų planą.
Ugnė nuėjo mano keliu. Aš taip pat nuėjau savo tėvų keliu – juodu buvo dailininkai.
Ugnei buvo ketveri metai, kai išsiskyrėme su jos mama – žurnaliste Egle Baikštyte, aktorės Gražinos Baikštytės seserimi.
Duktė dažnai stebėdavo, kaip aš tapau. Dabar abu esame Dailininkų sąjungos nariai.
– Kaip sutaria Ugnė ir Jonas?
Arūnas: Kai vaikystėje Jonas sužinojo, kad turi seserį, labai džiaugėsi. Bet vėliau jau buvo justi amžiaus skirtumas. Ugnė anksti susilaukė sūnaus Augustino, studijavo, o Jonas buvo dar vaikas.
Baigęs mokyklą Jonas išvyko studijuoti į Angliją. „Skype“ programa jie nesikalba. Bet šią vasarą abu vėl gražiai bendradarbiavo – padėjo surengti parodą.
Virginija su Ugne puikiai sutaria. Jos dažnai bendrauja.
– Sūnus paliko tėvų namus. Ar neliūdna vieniems?
Virginija: Ar su Arūnu gali būti liūdna? (Juokiasi.) O kelionėje koks jis patikimas! Visada pakelia nuotaiką. Komandoje turi būti žmogus, kuris visada viskuo patenkintas.
O buityje su juo galima ir prapulti. Jeigu palikčiau visus ūkinius darbus jam, puodai prisviltų, vanduo užlietų kambarius, namas sugriūtų.
– Ar dėl to, kad vyrui sudarytumėte sąlygas kurti, atsisakėte savo karjeros?
Virginija: Šiuo metu nedirbu, tačiau dar metų pradžioje parengiau buto senamiestyje rekonstrukcijos projektą ir jį iki galo prižiūrėjau. Mano darbai – maži.
Arūnas: Ryškiausias jos darbas – Gedimino pilis ir Valdovų rūmai. (Juokiasi.)
Virginija: Nesakyk taip, nes žmonės pamanys, kad rimtai. Patikslinsiu: ryškiausias mano darbas – senamiestyje esantis „Vilnius Hotel Shakespeare“. Kūriau šio viešbučio eksterjerą ir interjerą.
Bet architekte mažai dirbau, nes reikėjo rūpintis ir sūnumi, ir daug dirbančiu vyru, ir namais. Tačiau savęs nepavadinčiau namų šeimininke, labiau – idėjiniu namų vadu.
