Kaip bendrauja žmonės, visą parą praleidžiantys kartu?
Ar jie turi vienas nuo kito paslapčių? Ar tėvai kontroliuoja sūnų darbo vietoje?
– Ką apie jus šneka bendradarbiai, kai tėvas, motina ir sūnus dirba toje pačioje įstaigoje?
Raimunda: Kai kurie kolegos to nė neįtaria. Prisimenu juokingą atvejį, kai personalo vadybininkė kelis kartus nešė mano vyrui dokumentus, bet jo kabinete buvo žmonių.
Kolegė patarė: „Nunešk Raimundai. Ji vakare atiduos, ir viceprezidentas prieš miegą perskaitys.“
„O ką, jie kartu miega?“ – nustebo vadybininkė.
Aurimas: Man irgi yra buvusi komiška situacija. Sykį dalyvavome renginyje Norviliškių pilyje. Manęs bendradarbė paklausė, kaip aš grįšiu. Parodžiau į tėvo automobilį ir pasakiau: „Gal parveš.“
„O jūs su viceprezidentu kaimynai?“ – paklausė bendradarbė.
– Kaip visi atsidūrėte vienoje darbovietėje?
Arvidas: Ekskomisarų biure pradėjau dirbti prieš 17 metų. Žmona įsidarbino po pusmečio. Abu su Raimunda esame pedagogai.
Tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute baigiau istorijos ir tarybinės teisės studijas.
Mano specialybės studentai buvo rengiami dirbti tuometės milicijos nepilnamečių reikalų tarnybose.
Metus padirbėjau Nepilnamečių reikalų inspekcijoje, tada – Policijos departamente.
– Raimunda, esate lituanistė, kurios rankose – Ekskomisarų biuro ginklai. Kodėl taip netikėtai pakrypo jūsų karjera?
Raimunda: Jaunystėje neketinau anksti tekėti – planavau rašyti filologijos mokslinį darbą.
Bet ištekėjau būdama devyniolikos, susilaukiau dvynių ir mečiau lituanistiką po kelerių metų darbo mokykloje.
Ekskomisarų biure vadovauju Mokymų grupei, kuri užsiima apsaugos darbuotojų bei asmenų, norinčių įsigyti ginklą savigynai, mokymu, taip pat ir šaudybos paslaugomis.
– Ar mokate šaudyti?
Raimunda: Man labiausiai patinka galingas pistoletas „Glock 21“. Pirmą kartą ginklą į rankas paėmiau jau seniai, per Ekskomisarų biuro šventę vadovai nusivedė pavaldinius į šaudyklą.
– Kas ateina mokytis į kursus?
Raimunda: Apsaugos darbuotojų kursai yra privalomi visiems, norintiems dirbti apsaugos darbuotojais.
Į šaunamojo ginklo, išduodamo savigynai, kursus renkasi verslininkai, taip pat asmenys, kurie patiria grėsmę. Ateina ir tokių, kuriems tiesiog įdomu mokėti šaudyti.
Pasitaiko ir relikvinių ginklų paveldėtojų, kurie privalo būti baigę kursus. Vaikai, paveldėję ginklus iš tėvų, nenori jų atsisakyti ir ima mokytis.
– Ar pasitaiko tokių, kurie išmokti šaudyti nesugeba?
Raimunda: Beveik visi ateina nieko nemokėdami. Išmokyti šaudyti ir saugiai elgtis su ginklu įmanoma visus, tačiau taikliu šauliu tampa ne kiekvienas.
– Aurimai, esate baigęs teisę. Ar tėvai jus privertė ateiti dirbti kartu su jais?
Aurimas: Ne, kai aš rinkausi teisės studijas, apie darbą su tėvais nebuvo nė kalbos. Tačiau studijuodamas pradėjau dirbti apsaugos darbuotoju, kad turėčiau savų pinigų, ir šis darbas man patiko.
Tėvai niekada manęs nespaudė dėl profesijos pasirinkimo. Kiekvienas privalo pats priimti sprendimus, tik tada galima tikėtis sėkmės.
– Ar jums kelia problemų, kad tėvas yra jūsų vadovas?
Aurimas: Ne, juolab kad ir nesu jam tiesiogiai pavaldus. Aš turiu savo vadovą, su kuriuo derinu veiksmus.
Žinojimas, kad tėvas yra vienas įmonės vadovų, kaip tik verčia pasitempti, dirbti daugiau ir tobulėti.
– Arvidai, kiekvienas tėvas trokšta, kad sūnus būtų tobulas. Ar jums nekyla noro periodiškai sūnų pamokyti?
Arvidas: Aišku, kad kyla. Juolab kad Aurimas pats neretai klausia patarimų, diskutuoja dėl vienų ar kitų priimamų sprendimų.
– Ar jums nėra nuobodu, kai visa šeima veikia tą patį?
Raimunda: Aurimo sesuo dvynė mėgsta mus perspėti: „Vėl jūs namie apie darbą?!“ Ji baigė verslo vadybą ir jos veikla kitokia nei mūsų.
Tačiau man tapo gerokai ramiau, kai ėmiau dirbti kartu su vyru. Policijoje jis dirbo nepriklausomybės pradžioje, kai vyko daug visokių pavojingų dalykų. Nerimaudavau daug labiau, nes nežinodavau, ar nieko nenutiks, kada grįš.
Įvairių užduočių būna ir dabar. Kai reikia pasilikti ilgiau po darbo, pastebiu, kad bendradarbių žmonos skambina – nerimauja, kur vyrai užtruko.
Kai dirbi tokį patį darbą, tokių klausimų nekyla. Apskritai manau, kad darbas kartu šeimą labiau suartina, nes mes puikiai suprantame vienas kito rūpesčius.
Jeigu dirbčiau kitur, daugelį niuansų būtų sunku suvokti iš pusės žodžio. Kai dirbame toje pačioje įmonėje, visi klausimai, susiję tiek su vyro, tiek su sūnaus veikla, yra įdomūs ir artimi, tad nenuostabu, kad diskusijų ir namie darbo temomis netrūksta.
– Kokie yra bendro darbo trūkumai?
Raimunda: Trūkumų neįžvelgiu.
Na, gal negerai, kad namie darbas nesibaigia, negali nuo jo atitrūkti. Kuris nors pradeda šnekėti ir užverda diskusija. Kartais ją baigia vyras: „Daugiau apie darbą nebekalbame.“
– Ne vienam žmogui, neturėjusiam reikalų su Ekskomisarų biuru, ši įstaiga asocijuojasi su paslaptimis, pavojais, skolų išieškojimu ir panašiais dalykais. Ką iš tiesų veikia Ekskomisarų biuras?
Arvidas: Darėme apklausas, kaip žmonės įsivaizduoja mūsų veiklą. Atsakymų buvo įvairiausių. Pavyzdžiui, kad esame sekimo institucija. Kiti teigė, kad Ekskomisarų biuras yra saugumo departamentas.
Minėjo ir skolas. Bet dauguma teisingai įvardijo populiariausią iš mūsų funkcijų – objektų, renginių apsaugą, reagavimą į signalizacijų suveikimą.
Darbo sričių yra gerokai daugiau – svarbių asmenų, prekių ženklų apsauga, elektroninė ir verslo sauga, apsaugos sistemų montavimas ir priežiūra, objektų saugumo auditas...
– Kokius renginius sunkiausia saugoti?
Arvidas: Sudėtingiausia saugoti nemokamus renginius, skirtus jauno amžiaus publikai, ypač jeigu dar juose prekiaujama alkoholiu.
O sunkiausia – kai klientas, norėdamas minimaliomis išlaidomis garantuoti maksimalų renginio saugumą, samdo mažiau apsaugos darbuotojų negu reikėtų. Iš anksto aišku, kad tai neįmanoma.
– Ar žmonės dažnai samdosi asmens sargybinius?
Arvidas: Tai buvo labai populiaru apie 1996 metus, kai siautėjo reketas, šalyje buvo kitokia kriminogeninė situacija. Ne vienas verslininkas tada samdėsi apsaugą.
Taip elgdavosi ir verslininkai, iš užsienio su reikalais atvykę į Lietuvą.
Dabar dažniau saugome garsių krepšininkų vestuvių puotas. (Juokiasi.)
Esame saugoję ir turtingų žmonių atžalas, kai jie pirmąkart ėjo į naktinį klubą arba vieni važiavo prie jūros savaitgaliui.
– O kaip su skolomis? Ar padedate jas išlupti?
Arvidas: Neišlupame, o padedame atgauti skolas. Ir, žinoma, teisinėmis priemonėmis.
– Ar jums kartais knieti patikrinti, kaip sekasi sūnui, arba koridoriuje suderinti su vyru kokius nors namų reikalus?
Raimunda: Būna dienų, kad darbe net nepasimatome. Nebent prie kavos aparato, bet tada irgi ne apie namų reikalus kalbamės – savaime kalbos kyla apie darbą.
Buities reikalams yra namai.
