Užgriuvę rūpesčiai, susiję su nelengva mažylio priežiūra, paprastai nesuteikia tiek žadėtos laimės, o santykiai dažnai pablogėja, poras ištinka krizė. Dažniausiai pirmojo vaiko susilaukę tėvai teigia, kad gimdyti antrosios atžalos tikrai nesiryžtų. Tad kur mes klystame? Ar tikrai santuoka be vaikų yra raktas į sėkmę?
Pastaruoju metu itin daugėja debatų šia tema. Sutikę pasidalinti savo patirtimi atžalų neturintys žmonės išskiria keletą daugumai tėvų sunkiai suvokiamų faktų. Jų nuomone, bevaikiai žmonės turi daugiau laisvalaikio negu vaikus auginantys tėvai ir kur kas daugiau galimybių rinktis, kaip jį praleisti. Bevaikiams žmonėms nereikia „vogti“ laiko, skirto jų vaikams, jie be atsakomybės gali keliauti aplink pasaulį ar kopti į kalnus. Jų įsitikinimu, net paaukštinimo darbe tikėtis negalima, jei kelis kartus per savaitę tenka eiti į atžalų būrelius ar pasilikti namie su sergančiu vaiku. Bevaikiai žmonės gyvena ramybės ir tvarkos pasaulyje. Tik klausimas, ar jie neturi ir nenori atžalų dėl to, kad mėgsta ramybę ir tylą, ar dėl to ir pamėgo ramybę, nes namuose nėra vaikų.
38 m. Emilija buvo atvira: „Aš ir mano vyras Dovydas vis dažniau ir dažniau ginčijamės ir baramės. Mes retai besimėgaujame seksu. Aš praleidau progas gauti paaukštinimą darbe ir dėl to nuolat gyvenu po debesimi, kuris man primena apie nesibaigiančių darbų sąrašą, kurie visada taip ir lieka neįgyvendinti. Aš tikrai labai myliu savo vaikus, bet, manau, buvau laimingesnė, kol jų neturėjome.“ Kai kuriuos žmones tokie prisipažinimo žodžiai gali šokiruoti, tik vienus – dėl reakcijos į pasakytus žodžius, o kitus – dėl paties pasakyto fakto ir išreikštų jausmų.
Daugybė mokslinių tyrimų įrodo, kad poros, turinčios vaikų, dažnai patiria dažnesnes ir neigiamas emocijas, jaučiasi nelaimingesnės nei kitos bevaikės poros ir jų laimės lygis mažėja. Dėl to būna kaltas miego trūkumas, rūpesčiai dėl pinigų, reti lytiniai santykiai, laisvalaikio trūkumas pabūti dviese ar su draugais bei daugybė sprendimų, kuriuos reikia priimti dėl vaiko priežiūros. Žinoma, galbūt kai kurių mūsų tokios mintys ir nestebima, kai įsigiliname į nesibaigiančius sauskelnių kalnus, kasdieninius vežiojimus į mokyklą, paauglių charakterio proveržius. Daugelis porų to neištveria, o kitos dažnai nusprendžia likti kartu dėl vaikų. Tačiau gąsdina tai, kad tai paveikia ne tik poras, turinčias mokyklinio amžiaus vaikus, bet ir poras, kurių vaikai jau seniai paliko tėvų namus.
Robinas Simonas, sociologijos profesorius, teigia, kad nė viena iš tėvų grupių, visai nesvarbu, ar jie (ne)vedę, vieniši ar jau išleidę vaikus į platųjį pasaulį, nebuvo laimingesni nei tie, kurie neturi vaikų. Profesoriaus nuomone, iš trijų pagrindinių suaugusiojo žmogaus gyvenimo komponentų – karjeros, draugystės ir tėvystės – vaikų auginimas išlieka vienintelis, neturintis įtakos bendrai žmogaus gerajai savijautai. Žinoma, tai labai demotyvuojančios naujienos visuomenei, kuriai vaikai yra kelias į laimingą šeimyninį gyvenimą. „Mes visi žinome, kad auginti vaikus yra sunkus darbas, tačiau tikime, kad geroji pusė nusveria sunkiąją“, – teigia psichoanalitikai.
Yorko universitete atlikti tyrimai rodo, kad lyginant bevaikes, besilaukiančias ar vaikų turinčias poras, žmonių laimės pasitenkinimo lygis stipriai pakyla porose, kurios laukia gimstant vaiko dar metai iki pastojimo. Tačiau tiek vyrų, tiek moterų atveju šis rodiklis nukrinta mažyliui gimus. Pirmaisiais kūdikio metais motinos yra laimingesnės nei iki jo gimimo, o tėvų laimė sumažėja. Vaikui augant tėčiai jaučiasi vis laimingesni, o mamos vis labiau nusivilia šeimos džiaugsmais ir, po ketverių metų tėvai vėl tampa vienodai (ne)laimingi, kaip ir prieš vaiko gimimą.
Profesoriai visa tai aiškina tuo, kad kasdieninė rutina aptemdo retesnes laimės akimirkas ir tėvai išgyvena kasdieninius vaikų išleidimus į mokyklą labiau nei apsikabinimą vakare ar pirmąją mažylio šypseną. Vaikų turėjimo laimę temdo ne tik kasdieniniai rūpesčiai, susiję su vaikų auginimu bei auklėjimu, bet įtakos bendrai savijautai turi nežinomybė ir nerimas, susijęs su vaikų ateitimi. Teigiamų išgyvenimų sąlyginai daugiau suteikia sūnaus ar dukters vaikystės metai nei dirglaus paauglio auklėjimas. Tačiau apklausus tuos pačius tėvus po kelerių metų, paaiškėjo, kad jie pamiršta visas negandas ir atsimena tik malonius išgyvenimus. Kaip teigė Harvardo universiteto profesorius Danielis Gilbertas: „Poros atgauna savo laimę tik vaikams palikus lizdą.“
Ar tikrai vaikų auginimas tampa mažiau pasitenkinimo turinčia veikla?
Kiekviena karta žino, kaip kartais sudėtinga yra būti tėvais. Iš tiesų pastarųjų 30 metų pasikeitimai pakeitė ne tik mūsų, tėvų, bet ir vaikų gyvenimą. Kaip atskleidė sociologo Orielio Sullivano tyrimo išvados: šiais laikais tėvai praleidžia tris kartus daugiau laiko su savo vaikais nei ankstesnės kartos. Oksfordo universiteto tyrimai parodė, kad būtent labiau išsilavinusios moterys praleidžia su savo vaikais daugiausia laiko. Manoma, kad tokį jų elgesį nulemia neigiamas žiniasklaidos poveikis apie dirbančias moteris, tad jos kaip galėdamos stengiasi pakeisti vyraujančią nuomonę ir kuo daugiau laiko skirti savo mažiesiems. Tačiau tas papildomas laikas, kurį Simonas įvardija kaip „emocionalią tėvystės įtampą“ gali pasireikšti kaip nepasitenkinimas savimi kaip mama. Mes pradedame gyventi savo gyvenimą dėl vaikų, kurį galbūt veikia socialinės aplinkybės, o gal savęs pateisinimo išraiška. Kad ir kokia viso to priežastis, mes turime vis mažiau laiko, kurį galime praleisti su vaikais ir būtent tai daro mus nelaimingus. Padidėjusios vaikų auginimui reikalingos išlaidos, sumažėjusi socialinė pagalba kartu su visuomenine kultūra, teigiančia, kad mes turėtume būti laimingi – mus kaip tik verčia jaustis beviltiškais. Juk nėra priimtina būti nelaimingais, jei turime vaikų!
Prisipažinkite esantis nelaimingas turėdamas vaikų ir visuomenės būsite pasmerktas bei paženklintas kaip negeras tėvas ar mama. Kai žymi aktorė Ayelet Waldman viešai pareiškė savo vyrą mylinti labiau nei vaikus, sulaukė laiškų su grasinimais atimti vaikus. Juk kai tik žinomas žmogus interviu pamini, kad vaiko atsiradimas šeimoje jam nebuvo toks, kokį jis įsivaizdavo iki jam gimstant – komentatoriai tai supranta kaip pagalbos šauksmą, o ne nuoširdų savo tikrųjų jausmų išraišką, kurią dauguma šeimų išgyvena atsiradus vaikui.
Tam, kad pasilengvintume sau gyvenimą, mes jį dar labiau apsunkiname, kartu sukurdami kitokią nuomonę apie žmones, turinčius atžalas, negalinčius turėti vaikų ar tiesiog pasirinkusius jų neturėti. Nors turint vaikų akivaizdžiai yra nepriimta būti nelaimingiems, tačiau vienodai „nenormaliu“ laikomas ir noras neturėti šeimos. Tačiau kad ir kaip bebūtų, bevaikių moterų skaičius kasmet smarkiai auga. Atsižvelgiant į Tarptautinį statistikos departamentą moterų, iki 50 metų neturinčių vaikų, skaičius nuo 1990-ųjų padvigubėjo ir siekia 19 procentų. Moterims reikia labai daug drąsos norint nenorą turėti vaikų pripažinti garsiai, nes visuomenėje tai nėra priimtina.
Kaip susigrąžinti laimę?
Ar vis dėlto yra išeitis, kaip pakeisti mūsų nusistatymą apie tėvystę? Jei vis dėlto sugebėtume pripažinti savo neigiamas emocijas ir savo pasirinkimo nelaikytume nepriimtinu – įgytume šviežią požiūrį į tėvystę.
Scottas Stanley mano, kad dauguma porų susilaukia vaikų net neapsvarstydamos, ar tai juos padarys laimingus. Labai dažnai netgi su pareiga išpildyti šeimos ar giminės iškeltus reikalavimus, visiškai nesvarstydami, ar tinkamas sprendimas jų porai. Poros, nusprendusios turėti vaikų ne dėl visuomenės primestos nuomonės ar spaudimo, dažnai turi didesnę savivertę ir tikėjimą, kad vaikai bus jų gyvenimo pilnatvė.
Žinoma, norint išvengti vyraujančios nuomonės ir klausytis tik savo instinktų gali būti sudėtinga. Kaip pasakojo Daiva (44 m.) kuri net šešerius metus gydėsi nevaisingumo problemas iki susilaukiant dvynukų: „Aš taip ilgai laukiau šių mažylių, tačiau nuolatinis dėmesys jiems ir mano asmeninio gyvenimo praradimas siaubingai vargino. Po tokio ilgo laukimo aš tikrai kartais norėdavau sugrįžti į praeitį, kol dar jų neturėjau. Tada aš jaučiausi daug laimingesnė.“
Kaip rodo apklausa, mes išdaliname visą savo meilę, dėmesį ir energiją vaikams nepasilikdami nė trupučio jos sau. „Mes turime atsitraukti ir pastebėti save iš šono“, – teigia psichologė Simon. Tėvai neturi prisiimti visiškos atsakomybės už vaikų auklėjimą ir tuo labiau save kaltinti, jei gyvenimas jiems nesusiklosto taip, kaip norėjo suaugę. Žinoma, vaikai vieniems atneša didžiulį džiaugsmą, kitiems didžiulį nusivylimą kasdieniniame gyvenime.
Sprendimas neturėti atžalų nebūtinai garantuoja laimę, tačiau to neužtikrina ir tėvystė. Žmonės yra užprogramuoti daugintis ir būtų nesąmoninga, jei atžalų turėjimas darytų šeimas nelaimingas. Galbūt didžiausia kaltė slypi ne vaikuose, o visuomenės požiūryje ir laikotarpyje, kuriame gyvename? Juk už vaikus mokame savo laiku, dėmesiu, ašaromis ar netgi krauju, tai kam visa tai darytume, jei tai neteiktų laimės?
Straipsnyje pateikti motyvai suteikia pakankamai įrodymų, kad vaikų neauginantys žmonės gali taip pat būti laimingi. Taigi, galbūt mes visi turėtume būti šiek tiek egoistai ir priimti vaikų auginimo siunčiamus išbandymus kaip savaime suprantamą kasdienybę. Tikriausiai vienodai teisios yra poros, auginančios bet kokio amžiaus vaikus, ir bevaikės šeimos. Juk be vaikų nebūtų anūkų, o jie besąlygiškai gyvenimą daro laimingesnį.
