Apie senuosius vestuvių papročius, tradicijas ir sėkmę pritraukiančią simboliką pasakoja Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė – etnologė Irena Aušrelė Čepienė. Šiuo metu ji rengia knygą „Lietuvių tradicinės vestuvės“, kuri turėtų pasirodyti kitais metais.
Vietoj aukso žiedų – rūtų vainikai
Daugelį senųjų laikų tradicijų perėmėme dar prieš kelis šimtmečius. Dalis jų šiandien plačiai nebepraktikuojama, dalis – įgavusios kitą formą tampa neatsiejama vestuvių šventės dalimi.
Pavyzdžiui, piršlio sąvoka atsirado tik XIX amžiuje, – iki tol kiekvienoje bendruomenėje būdavo vyriausiasis viršaitis, kuris sujungdavo žmones. Kaip pasakoja I.Čepienė, viršaitis pasirūpindavo, kad vestuvių rytą jaunieji apsikeistų rūtų vainikais, kurių pynimas turėdavo atskirą prasmę. Tuo metu žiedų nebuvo, todėl pasikeitimas vainikais atstodavo vestuvinius žiedus ir buvo laikomas reikšmingu laimingos santuokos simboliu.
Pagrindiniu mergvakarių ir bernvakarių šventimo akcentu tapdavo pasiruošimas tuoktuvėms. „Mergvakaris pirmiausia būdavo vainiko pynimo šventė, lydima dainų“, – teigia etnologė ir priduria – jaunosios draugės, susirinkusios išlydėti jaunąją, nupindavo jai vainiką, kurį vėliau vyriausioji pamergė santuokų rytą įteikdavo jaunikiui. Tuo tarpu jaunikio draugai pindavo vainiką jaunajai.
Pagoniški ritualai
Ne ką mažiau svarbiu naminių jungtuvių atributu laikytas dievų garbinimas. Papročiai buvo glaudžiai susiję su namų globėjais, todėl nuo senų laikų egzistavo tam tikri ritualai, skirti pagerbti ugnies ir židinio deivę Gabiją. „Jaunoji, išvykdama iš savo namų pas jaunąjį, melsdamasi apeidavo aplink židinį, kreipdavosi į Gabiją palaiminimo ir globos būsimo vyro namuose“, – pasakoja I.Čepienė.
Anot jos, ne ką mažiau svarbu buvo ir „įėjimo“ į naują šeimą ritualas. „Būsima nuotaka anytai įteikdavo ugnį žarijų pavidalu, tikėdama, kad taip sustiprins šeimos židinį“, – teigia I.Čepienė.
Toks ritualinis atsisveikinimas modifikavosi, kai aukštaičių ir dzūkų pirkiose laikui bėgant židinio vieta buvo nebe viduryje trobos, o kampe. Nebebuvo galima jo apeiti, todėl jaunamartės sukdavo ratus aplink stalą. „Stalas atstodavo židinį, o jaunoji, prašydama dangaus apsaugos, kalbėdavo su juo kaip su gyva būtybe“
I.Čepienė pasakoja, kad sovietiniais metais, kai buvo kuriamos civilinės metrikacijos tradicijos, buvo sugalvota, kad naujai susituokusioms poroms privalu gauti šeimos židinio simbolį. Sumainę žiedus jaunieji galėdavo namo parsivežti specialius, degaus skysčio pripildytus, indelius ir grįžę juos uždegti. Etnologė prisimena: „Paskui mokė svočias, kad įneštų žvakidę. Dabar pardavinėja ugnį“.
Stalo užsėdimas
Buvo tikima, kad jaunoji, atsiskirdama nuo gimtųjų namų, praranda apsaugą ir jokios dievybės jos nebegloboja. Jaunoji, palikdama tėvų namus turėdavo deramai atsisveikinti su aukštesnėmis dievybėmis, kitaip jos galėjo pradėti keršyti.
Svarbiu ritualu buvo laikomas dar netekėjusios merginos išvežimas pas būsimą vyrą. „Jaunoji keliaudavo su svočia, abi apsirišdavo skaromis – kad tik blogos akys nenužiūrėtų“, – senaisiais papročiais dalinasi I.Čepienė. Kaip ji pasakoja, buvo svarbu nukreipti dėmesį nuo nuotakos.
Iš šios tradicijos atsirado ir netikrų vestuvių vaizdavimas, kuris tam tikra forma išliko iki šių dienų. Dabar tai vadinamas stalo užėmimu, kuomet jaunaisiais persirengę svečiai pasitinka tikrąją porą užėmę jų vietą. I.Čepienės teigimu, buvo tikima apsaugine magija, todėl visi stengėsi apauti blogas akis. Dievai ir demonai galėdavo paveikti tik netekėjusias merginas, todėl persirenginėdavo tik vedę žmonės.
Mergautiniai burtai
Pasak I.Čepienės – merginai būdavo gėdinga likti netekėjusiai, todėl dar nuo senų laikų egzistavo tam tikri mergautiniai prietarai, ypač Dzūkijoje. Ko tik senieji lietuviai neprisigalvodavo!
Neva nuotaka, keldamasi važiuoti į bažnyčią, turi patempti staltiesės kampą, kad visos jos draugės neužsisėdėtų ir suskubtų ištekėti. Taip pat būdavo tikima – jaunoji, vežimu ar autobusiuku išvažiuodama iš kaimo, turi stovėti – antraip draugėms vietą užsės ir jos vyro neras. „Į vežimą, kuriuo važiuodavo jaunoji, draugės pridėdavo rūtų, pririšdavo siūlų kamuoliuką ir jis tempdavosi tol, kol ši išvažiuodavo iš kaimo. Toks paprotys buvo skirtas taip pat draugėms "pagelbėti" – kad ir jas iš kaimo kas ištemptų“, – prisimena pašnekovė.
Anksčiau tokių kaip dabar vestuvinių puokščių nebūdavo. Merginos prisiskindavo rūtų, lauko gėlių, tačiau, kaip pažymi I.Čepienė – tradicijos, kad jaunoji išmestų puokštę – nebuvo. Dar neįsitvirtinusi naujuose vyro namuose, jaunoji veidą turėdavo pridengti veliumu (tuomet žodis veliumas buvo taikomas netekėjusioms merginoms; ištekėjusios nešiodavo nuometą, – aut. past.). „Per vestuves jaunoji nusiimdavo veliumą ir duodavo visoms mergoms su juo pašokt taip visoms linkėdama ištekėti“, – pažymi etnologė.
Išsaugotos tradicijos
Nesunku pastebėti, kad šiuolaikinės vestuvės gerokai skiriasi nuo tų, kurias lietuviai švęsdavo XVI-XVII amžiuje. Tuomet dviejų žmonių jungtuvės buvo šventė visam kaimui ir visai bendruomenei.
Nors dabar piršlys vis dažniau nebenori vadintis piršliu ir renkasi liudininko vardą, vis dėl to toks statusas išliko. Tačiau pasak I.Čepienės jis yra per silpnas: „Siūlyčiau jį vadinti svotu, šis žodis apima daugiau reikšmių nei liudininkas. Piršliu niekas nebenori būti, nes iš jo labai daug reikalaujama. Jis visais laikais turėdavo mokėti už nuotraukas, gėrimus, išpirkti užtvaras“.
Užtvaros – taip pat dar nuo senų laikų išlikęs žaismingas paprotys. Simboliniai vartai anksčiau buvo skirti jaunajai, kai ji atvykdavo pas giminę. Teatrališko vaidinimo forma reikėdavo vaišėmis išsipirkti kelio mokestį. Etnologė pastebi, kad toks paprotys vis dar gyvuoja, ypač nuošalesnėse gyvenvietėse, kaimuose.
Dar vienas iki šių dienų išlikęs paprotys – tėvų pasitikimas su duona, druska ir vandeniu. Tiesa, vietoj vandens dažnai naudojama ir degtinė. I.Čepienė, aiškindama kiekvieno iš komponentų reikšmę pasakoja, kad tai – nuo seno išlikęs palinkėjimas: „Druska – visur naudojama, tačiau jos anksčiau būdavo sunku gauti, tuo tarpu duona ir vanduo – sakraliniai simboliai“.
Šiuolaikinių vestuvių tradicijos
Per pastarąjį dešimtmetį dauguma gražiausių Lietuvos ir pasaulio tiltų nukabinėti spynomis. Etnologė ir senųjų vestuvių tradicijų žinovė I.Čepienė į tai žiūri kritiškai. Pasak jos, tai neturi prasmės – juk į vandenį įmestas raktelis surūdija, o ir spynas miestų tvarkytojai nupjausto. Ji juokiasi, kad jei jau žmonės nori susirakinti, tegu pasiima antrankius – juk tikros meilės nesurakinsi jokiais užraktais.
Nors daugelis jau pripratę, kad jaunosios nešimas per tiltą – neatskiriama vestuvių ceremonijos dalis, tai – taip pat nauja tradicija, atsiradusi tarybiniais metais, kai Vilniuje buvo pastatytas naujas ilgas tiltas Antakalnio mikrorajone. Etnologė šypteli – daugelis tradicijų susiformuoja iš vieno žmogaus visiems įdiegtos minties.
Patriotizmo išsaugojimas
Paklausus kokių tradicijų šiandieninėms vestuvėms trūksta, pašnekovė pirmiausia pabrėžia, kad labiausiai pasigenda lietuviškų vestuvinių dainų. Anot jos, dabar dainuojamos įvairiausios kosmopoliškos dainos, kartais – net nebekviečiami muzikantai. Geriausiu atveju svečiai visi drauge traukia užstalės dainas. „Reikėtų skirti užstalės ir vestuvines dainas“, – pažymi I.Čepienė.
Labai svarbus vestuvių atributas – svočios pyragas. Dabar jaunieji pjausto kelių aukštų vestuvinį tortą. Nuo seno priimta, kad vestuviniu pyragu ar tortu turi rūpintis svočia. „Buvo manoma, kad ji atstovauja jaunąją, o tortas padeda geriau įsilieti į vyro giminę. Tai lyg simbolis“, – pažymi I.Čepienė.
Trečiuoju svarbiausiuoju atributu laikomi vestuviniai žiedai. Jie – kaip laimės, meilės ir amžinos ištikimybės simbolis.
Reiktų pažymėti, kad balta suknelė atsirado tik nuo XIX amžiaus pabaigos. „Iki tol visi, priklausomai nuo etnografinės vietovės, rengdavosi tautiniais drabužiais“, – pasakoja I.Čepienė ir pažymi, kad labai svarbu išsaugoti patriotizmą. Anot jos, jei bent dalis jaunamarčių svarbiąją gyvenimo dieną rinktųsi tautinį drabužį – vestuvės taptų dar didesne vertybe. Etnologė pripažįsta, kad tai, kaip švęsti vestuves – kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau linki nepamiršti savo tradicijų ir vertybių.
