Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą pirmaisiais pokario metais Rytprūsiuose ir Lietuvoje.
Rašytojas A.Šlepikas rėmėsi tikrais faktais, Renatės, jos sūnaus verslininko Ričardo Savicko ir kitų artimųjų pasakojimais.
Rytprūsiuose gimusių vaikų likimas – nepavydėtinas. Vieni savo tėvų buvo parduoti už bulvių maišą, iškeisti į duonos kepalą, kiti elgetaudami perėjo mirties zoną – ledu aptrauktą upę ir atsidūrė anapus Nemuno, Lietuvoje.
Jie nepabūgo sovietų karių, kurie kvatodami mėtydavo nuo tilto granatas ir sprogdindavo kaip skruzdėles ledu ropinėjančius vaikus. Verždamiesi per užšalusį Nemuną iš Rytprūsių į Lietuvą vaikai bėgo nuo bado.
Sulysęs vaikas gaudydavo nusilpusią žiurkę, dėl kurios jam dar tekdavo pakovoti su gerokai vyresniais ir stipresniais priešininkais.
Vaiko akyse išprievartavę motiną sovietų kariai apipildavo ją benzinu ir padegdavo, o kai vienam kankintojų prabildavo sąžinė – paleisdavo į auką kulką, kad nesikankintų.
Vokiečių vaikai slapstėsi miške, o kai praalkdavo, išlįsdavo iš tankmės vagiliauti.
Iš čia ir atsirado pavadinimas – vilko vaikai.
Sužinojęs daug kraupių detalių apie savo motinos Renatės vaikystę verslininkas R.Savickas iš pradžių manė, kad reikia žūtbūt sukurti apie tai kino juostą.
Susiradęs rašytoją A.Šlepiką jis ragino kurti scenarijų. Ilgainiui idėja apie filmą išblėso, bet dienos šviesą išvydo romanas.
Būti vokiečiu pokario Lietuvoje niekas nenorėjo, nes tai reiškė užsitraukti bėdą. Renatė apie save nepasakodavo netgi savo sūnums, todėl neatsiginta spėlionių, kad gal ji žydė, o gal vokietė.
Atėjus Kalėdoms moteris slapčia braukdavo ašaras, pasidarydavo tarsi nesava. Įremdavo žvilgsnį į tolį ir tylėdavo tarsi kažko ilgėdamasi.
Net Ričardo tėvas, kuris kaip Dzūkijos partizano sūnus buvo priverstas ilgai slapstytis, kol atsidūrė Šilutės krašte, nemokėjo prakalbinti savo žmonos. Ne vieną dešimtmetį Renatės paslaptį gaubė tyla.
Kartą į Piktupėnų kaimą Šilutės krašte iš Vilniaus atvyko žurnalistė, kad galėtų pasikalbėti su Renate.
„Jei įkalbėsi mano mamą, kad ji vyktų filmuotis, pastatysiu tau kryžių”, – žadėjo Ričardas žurnalistei. Tąkart nepavyko.
Antrą sykį kalbinama dalyvauti televizijos laidoje „Bobų vasara” Renatė nusileido.
Tai buvo 1997-aisiais. Po laidos ji sulaukė daug skambučių.
Kartą Renatė pakėlė telefono ragelį ir išgirdo vaikišką balsą: „Jūs nieko neieškokite, mes nusiuntėme įrašytą televizijos laidą Vokietijoje gyvenančiai tetai ir ji patvirtino, kad jūs esate jos sesuo.”
Moteris iš tikrųjų sulaukė netikėtų viešnių, kurios pasirodė Lumpėnuose anksčiau nei jos sūnus Ričardas. Peržengęs namų slenkstį jis pamatė spindintį motinos veidą: „Čia – mūsų.”
Tąkart buvo sutarta, kad po dviejų savaičių Renatę aplankys jos sesuo Brigita, į Lietuvą atvyksianti iš Vokietijos.
Dvi savaitės atrodė kaip amžinybė. Iš susijaudinimo Renatė nerado sau vietos, nemiegojo naktimis. Motinos nerimas į neviltį varė ir jos sūnų.
Kai Ričardas pirmą kartą pamatė savo tetą Brigitą, atvykusią iš Vokietijos, ji atrodė kaip motinos kopija.
Kad neliktų menkiausios abejonės, jis pasiūlė savo motinai ir jos seseriai atlikti DNR tyrimus.
Tokie tyrimai buvo atlikti Vilniuje. Nužvelgęs koridorių ir norėdamas pasikviesti užeiti dvi tiriamas moteris, gydytojas priėjo prie Ričardo.
Palingavęs galva jis prabilo: „Pažiūrėkite į tų moterų rankų sandarą, į jų eiseną. Esu įsitikinęs, kad jos – seserys, man nereikia jokių tyrimų, bet jei jūs norite, darykime tyrimus.”
1998 metais sausio 28-ąją buvo Brigitos gimtadienis, o jo išvakarėse atėjo ilgai lauktas atsakymas – DNR tyrimas parodė, kad Renatė yra jos sesuo. Paaiškėjo ir tikroji Renatės gimimo data.
Iki tol moteris manė, kad yra gimusi 1942-aisiais, o iš tikrųjų gimė anksčiau – 1940-aisiais.
Suradus motinos seserį Ričardui pavyko daugiau sužinoti apie šeimos praeitį.
Renatė gimė Girdavoje, nedideliame miestelyje Rytprūsiuose, dabar vadinamame Železnodorožnu, priklausančiame Kaliningrado sričiai ir esančiame vos 300 kilometrų nuo Lumpėnų, kur moteris praleido savo jaunystę.
Tikėtina, kad Renatė pradingo vieną 1946-ųjų dieną. Jos tėvas dirbo geležinkelio stotyje ir netoliese gyveno su šeima, kurioje, be Renatės, augo dar dvi dukterys – Brigita ir Monika bei sūnus Helmutas.
Ričardo motina kartu su vyresne seserimi, kuriai tuomet buvo gal 7-eri, įlipo į traukinį prašyti duonos. Juo vyko sovietų kareiviai. Staiga traukinys pajudėjo. Renatės seserį Brigitą sulaikė kareiviai, o ji pati spėjo iššokti.
Kas atsitiko toliau, Renatė neprisimina, nes šokdama iš traukinio susižeidė galvą.
Brigita iš sovietų kareivių globos išsivadavo, kai traukinys pasiekė Vilkaviškį.
Pasiekus Lietuvą pirmieji Renatės įspūdžiai buvo slogūs.
Ji elgetavo kartu su neįgaliu vyru ir žila moterimi, ėjo per didelį tiltą – tai galėjo būti Luizės tiltas iš Lietuvos Panemunės miestelio į Tilžę.
Renatė su jais bastėsi Šilutės krašte iš vieno kaimo į kitą.
Neilgai trukus mirė senolė, o neįgalus vyras buvo išėjęs elgetauti. Likusi viena prie mirusiosios Renatė verkė kelias paras.
Vėliau atsirado kažkokie vyrai, suvyniojo į paklodę moters kūną ir palaidojo. Kur ir kokioje vietoje tai atsitiko, Renatė negali pasakyti.
Ar neįgalus vyras išmainė Renatę į duonos kepalą, ar į bulvių maišą, niekas nežino, bet vėliau ji pradėjo tarnauti pas įvairius žmones.
Pasitaikydavo, kad šeimininkai neįsileisdavo Renatės nakvoti į trobą, liepdavo pasilikti daržinėje, valgyti iš šuns dubens.
Plikomis kojomis bėgančią per sniegą mergaitę netoli Lumpėnų pamatė Stasė Čerienė ir pakvietė užeiti.
„Kuo tu vardu?” – paklausė moteris mažametės. Renatė nežinojo, ką atsakyti, todėl pasakė: „Mano vardas – Marytė.”
S.Čerienė pamilo vokiečių mergaitę kaip savo dukterį, pakrikštijo, nors pati turėjo penkis vaikus. Šią moterį Renatė vadino motina.
Iki 16 metų Renatė gyveno be pavardės ir neturėjo jokių asmens dokumentų. Tada vėl padėjo S.Čerienė – nuvežė savo augintinę į Tauragės bažnyčią.
Sutikusios kunigą jos prašė padėti. Dvasininkas leido paauglei pasirinkti mirusio žmogaus pavardę ir išdavė jai krikšto dokumentą.
Renatė pasirinko Margevičiūtės pavardę, nors tuomet dar nežinojo, kad ji skamba panašiai kaip tikroji pavardė – Markewitc.
„Bandžiau motinos išklausti, ar vaikystėje nepatyrė prievartos. Ji nusigręždavo nuo manęs, kai pernelyg arti priartėdavau. Gyvenimas ją užgrūdino”, – prasitarė Ričardas.
Į Lietuvą ieškoti duonos išėjo ir Renatės brolis Helmutas – namo jis taip pat negrįžo.
Mikytų kryžkelėje dažniausiai išsiskirdavo vilko vaikų keliai, viena kryptis – į Kauną, kita – į Klaipėdą, trečia – į Tauragę.
Netoli šios vietos ištekėjusi Renatė gyveno su šeima. Ji dažnai vykdavo į Šilutę, Pagėgius.
Jos brolis Helmutas, pasirodo, dirbo tarpmiestinio autobuso vairuotoju Šiauliuose. Jis net 20 metų važinėjo maršrutu Šiauliai–Šilutė.
Renatė gal šimtą kartų su juo šnekėjosi važiuodama šiuo autobusu – užkalbindavo vairuotoją prašydama išleisti ją arčiau Piktupėnų, kur buvo nutekėjusi.
Renatę šiaulietis pažinojo iš matymo, bet nežinojo, kad tai jo sesuo. Kai Ričardas pirmąsyk susitiko su dėde – motinos broliu, pirmas jo prašymas buvo atraitoti rankovę ir parodyti alkūnę.
Pasirodo, ne tik Ričardas, bet ir jo dėdė ant alkūnės turi nedidelę odos dėmę. „Tai va, giminės...” – nusijuokė dėdė, rodydamas tokią pat dėmę ant savo alkūnės.
Lietuvoje prieglobstį rado ir Renatės sesuo Brigita.
Septynmetė išlipusi iš traukinio Vilkaviškyje vėliau atsidūrė Kaune. Jai šiek tiek labiau pasisekė, nes įgijo kirpėjos specialybę, dirbo ir pardavėja, o Renatė neturėjo galimybių įgyti profesijos.
Brigita pradėjo ieškoti giminių gerokai anksčiau, nei Renatė sutiko nusifilmuoti televizijos laidoje. Pastangos nenuėjo veltui.
1989-aisiais Brigita sulaukė viešnios iš Lenkijos.
Ji perdavė Raudonajam Kryžiui kaunietės prašymą padėti surasti artimuosius.
Taip Brigita sužinojo apie Vokietijoje gyvenančią motiną ir seserį Moniką. Kad galėtų su jomis pasimatyti, Brigitai prireikė vizos, o tai užtruko.
Pagaliau atvykusi į Vokietiją Brigita sužinojo, kad motinos nebėra, – nuo žinios apie Lietuvoje gyvenančią dukterį jai sustojo širdis.
Tąkart Brigita aplankė tik seserį Moniką, kuri 1990-ųjų sausį mirė.
Monikos vardą Ričardas atsitiktinai išrinko ir savo pirmagimei dukteriai, nors tada apie tetą tokiu vardu vyras nieko nežinojo.
Ričardo duktė gimė 1990-ųjų balandį – praėjus trims mėnesiams po tetos Monikos mirties.
„Kažkas vis tampo mūsų likimą už virvučių”, – keistu sutapimu negali atsistebėti Ričardas.
Šiuo metu jo motina Renatė gyvena Vokietijoje, nedideliame miestelyje prie Hamburgo. Netoliese įsikūrė jos sesuo Brigita, persikėlusi iš Kauno, ir brolis, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Šiauliuose.
Nors Renatė užsidirbo pensijai ir galėjo leisti senatvę Lumpėnuose, ji norėjo būti arčiau saviškių.
Moteris džiaugiasi puikiai sutarianti su po daugelio metų surastais seserimi ir broliu.
„Mamai tai didelė laimė, nes yra ir tokių vilko vaikų, nuo kurių giminės nusigręžia, ir jie miršta vienatvėje”, – sakė romano heroje tapusios Renatės sūnus.
