Žemėlapis tankiai susmaigstytas adatomis. Tai vietovės, kur lankėsi vilniečiai keramikai Kęstutis ir Vilma Šeduikiai su savo sukurtais ąsočiais ir puodynėmis.
Daugiausia adatų, žinoma, įbesta į Vilnių. Per 17 metų nebuvo nė karto, kad ši šeima nedalyvautų tradicinėje Kaziuko mugėje sostinėje.
Visi amatininkai suveža čia gražiausius darbus. Kaziuko mugė jiems kaip sportininkams olimpinės žaidynės.
K.Šeduikis jau 7 valandą ryto atidaro dirbtuvės duris, žiedžia puodus, vėliau juos džiovina, margina, glazūruoja. Neatsilieka ir jo žmona Vilma.
Nė vienas jų nėra studijavęs dailės, nesimokęs piešti, bet žavėjimasis amatais taip užvaldė, kad netgi savaitgaliais dėlioja raštą ant būsimo ąsočio.
– Kuo jus patraukė molis? Kai įėjome į dirbtuvę, įspėjote, kad neprisiliestume prie lentynų, nes aplink vien dulkės.
Kęstutis: Molis – žemės turtas. Net vaistinėse pardavinėjamas molis, skirtas kosmetinėms kaukėms. Skaičiau, kad sutrynus molį ir praskiedus vandeniu galima jį gerti ir valyti organizmą.
Vilma: Molis turi konservuojamųjų savybių.
Pastebėjau, kad jei raižydama puodynę įsibrėžiu odą, niekada nesupūliuoja žaizda, ji greitai užsitraukia šašu.
Molis – lobis, tokio raudonojo molio, koks yra Lietuvoje, nerasi visoje Europoje. Lietuvoje yra tik dvi tokio molio kasyklos: viena – prie Kauno, o kita – prie Šiaulių.
– Esate tautodailininkai, o kaip susipažinote, jei visą laiką nepakeliate akių nuo molio?
Vilma: Esu baigusi tuometį Kauno politechnikos institutą, turiu maisto ruošimo technologo diplomą, bet man buvo kur kas svarbesnis gyvenimo universitetas.
Atkūrus Nepriklausomybę netekau darbo, prasidėjo verslo era, vežėme į Rusiją ir pardavinėjome Lietuvoje įvairias prekes. Maskvoje susipažinau su Kęstučiu, kuris vertėsi atsitiktiniais darbais.
Supratome, kad „perki parduodi” nėra tikras verslas, nes tai laikina. Reikia pradėti gaminti.
Vienas mūsų jaunas giminaitis tuo metu veždavo keramikos gaminius iš Lietuvos į Čekiją. Pamaniau, kad būtų smagu gaminti tokius dirbinius.
Kęstutis: Vilma – stipri moteris. Pirmąkart ją sutikau Maskvoje, Lietuvos ambasados viešbutyje.
Ji kartu su drauge iš Lietuvos į Rusiją gabeno silkes, kailinius. Tada pamaniau, kad toks verslas – ne moterims, nes gali likti ir be sveikatos, ir be pinigų.
– Iš ko mokėtės? Koks buvo jūsų pirmas daiktas iš molio?
Kęstutis: Nebuvo literatūros, nebuvo interneto. Ieškojome kaimuose patyrusių meistrų. Pradžia buvo ir sunki, ir juokinga.
Kai pasižiūriu į raštus, kuriais marginome pirmuosius ąsočius, man jie atrodo naivūs, bet mieli.
Smagu, kai padarau rimtą ąsotį, kokį gamindavo kaimuose prieš 100 metų.
Moku tai daryti, turiu ne tik meno kūrėjo vardą, bet ir tautinio paveldo sertifikatą.
Vilma: Pradėjau nuo ąsočio. Anksčiau mėgdavau užpilti raižinį glazūra, ją nuvalius lieka tik raštas.
Tačiau valant glazūra smarkiai dulka.
Pamenu, atėjo inspektorius, tikrinantis priešgaisrinę apsaugą. Išvydęs mane išsigando.
Mano veidas nuo dulkių buvo juodas, tik akys blizgėjo.
– Kada pajutote, kad turite polinkį kurti?
Kęstutis: Kai tarnavau sovietų kariuomenėje, dvejus metus buvau dailininkas-raštininkas, nors nebuvau baigęs net dailės mokyklos.
Dalinio, kuriame tarnavau, stendai, plakatai buvo mano darbas. Nuo ryto iki vakaro nepaleisdavau iš rankos teptuko, plunksnos.
Vėliau baigiau tuometį Vilniaus politechnikumą, buvau ryšininkas, o dabar sakau: „Jei nebūčiau keramikas, būčiau keramikas.”
Vilma: Kai namuose darome remontą, draugai teiraujasi, kokį samdėme dizainerį. Viską darau pati, manau, iš prigimties turiu tokią gyslelę.
– Anksčiau kaime nebuvo šaldytuvų, o moterys ilgai išsaugodavo šviežius maisto produktus. Kaip joms tai pavykdavo?
Vilma: Moliniame inde ilgiau nesužiedėja duona.
Ąsotyje mūsų močiutės mokėdavo greitai surauginti pieną, nes jį naudodavo tik šiam tikslui.
O jei puodynės vidus yra glazūruotas, ji tiks raugti kopūstus, agurkus.
– Klausantis jūsų atrodo, kad gyvenimo kelias buvo tarsi klotas rožėmis. Ar dažnai pykstatės?
Vilma: Iš pradžių visko buvo, ginčydavomės su Kęstučiu dėl kokios puodynės vos ne iki muštynių.
Kartu dirbame 18 metų, o šeimą sukūrėme daugiau nei prieš 20 metų.
Dabar kiekvienas darome tai, ką išmanome.
Niekada nežiedžiu puodynių ar ąsočių, nes tai – vyriškas darbas, reikia turėti stiprias rankas.
Aš dažniau dekoruoju, klijuoju ąseles, parenku raštus. Mėgstu eksperimentuoti – prie molio derinu linų ar šiaudų pluoštus.
– Ar niekada nebuvo minties viską mesti? Apsirengti kostiumu ir ieškoti valdiško darbo?
Kęstutis: Ne, man pats didžiausias džiaugsmas – raižyti. Būna, kad savaitgalį neištveriu be molio. Atvažiuoju į dirbtuvę šeštadienį ar sekmadienį, tada galiu pabūti vienas.
Pradedu vingiuoti raštą, viskas užsimiršta, sustoja laikas.
– Ar bent vienas vaikas seks jūsų pėdomis?
Vilma: Abejoju, ar taip bus, mūsų vaikai labai savarankiški, nors daug padeda.
Užauginome tris vaikus, tai – mūsų antroji santuoka. Duktė Ieva (28 m.) jau ištekėjo, sūnus Karolis – studentas, JAV studijuoja pilotavimą, o jaunėlė Morta (16 m.) – dešimtokė.
Kęstutis: Morta – didžiausia pagalbininkė. Kai jai buvo šešeri, pasiėmėme pirmą kartą į mugę.
Morta iki šiol mus visur lydi, nors nesvajoja apie keramiką.
Pamatau išdrožinėtą paukščiuką ar gražią skrynią, taip susigraudinu, nusiperku ir parsinešu namo. O vaikai man sako: „Tėvai, ką darai? Tuoj namus paversi muziejumi.”
– Kokios buvo didžiausios nesėkmės?
Vilma: Kartą net tris ar keturis mėnesius lipdėme gaminius iš nekokybiško molio, nes jame buvo daug priemaišų. Paprastai viršutiniame molio sluoksnyje būna daug kalkių, todėl jį reikia nukasti.
Bet to nebuvo padaryta, todėl mes patyrėme nuostolių.
Kitą sykį nepasisekė, kai sugedo krosnies valdymas, nežinojau, ką daryti, viskas sudegė.
Kęstutis: Esame užsienyje dalyvavę ir tokiose mugėse, kur nepavyko nieko parduoti. Kartą buvome Berlyne, kur mugę organizavo turkas, bet ji nebuvo sėkminga.
Po mugės grįžtame per Lenkiją, degalai baigėsi, pinigai – taip pat.
– Ar gyvenant su talentingu žmogumi sunku prisitaikyti?
Vilma: Nemanykite, kad aš nusileidžiu Kęstučiui, mano charakteris yra maištingas, audringas. Anksčiau vienas kitam iki užkimimo įrodinėjome savo tiesas.
Dabar, kai supratau, kad kitaip nebus, stengiuosi daryti taip, kaip man atrodo, bet be Kęstučio būtų labai sunku.
