Vilniečiai dailininkai Ajauskai – netipiška pora, kuriai, regis, nepavaldus nei laikas, nei stereotipai.
Jie neskaičiuoja metų – netgi pasitelkė skaičiuotuvą, norėdami tiksliai pasakytų savo amžių.
„Su kolegomis audringai švęsdavau gimtadienius tol, kol vedžiau“, – sakė tapytojas ir grafikas V. Ajauskas.
Gražina gimtadienius minėdavo kukliai, nes jos draugų ratas nebuvo didelis. „Dabar gyvenu įdomiau, todėl ir draugų turiu daugiau“, – patikino tapytoja ir dailės mokytoja G. Ajauskienė.
Ilgai vieniši buvę Valentinas ir Gražina sulaukė likimo dovanos – tapo daugiavaike šeima.
2000-aisiais susituokę menininkai paniro į tėvystės rūpesčius ir džiaugsmus: augina dukteris Ramintą (11 m.), Rytę (10 m.) ir sūnų Margirį (7 m.).
Dirbtuvėse besisukiojantys vaikai taip pat mėgsta piešti. Visi šeimos dailininkai turi skirtingą braižą.
Tai atsispindi jų darbų parodoje „Ajauskai iš Filaretų gatvės“. Kaip šeima ruošėsi pirmai ekspozicijai?
Gražina: Po gimdymų atsigavau ir galėjau labiau susikaupti tapybai. Savo penkiasdešimtmečiui buvau parengusi parodą. O Valentinas ramiai galėjo surengti parodą ir vienas, bet jam nebuvo didelio akstino.
Vaikai paaugo, daug visko pripiešė. Raminta susigalvotą temą puikiai atskleidžia popieriaus lape.
Rytė net norėtų stoti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Kai tėtis duoda teptukų, Margiris taip pat smagiai piešia.
Valentinas: Gal surengsime ir antrą parodą, nes turime nemažai darbų. Visi vaikai turi gabumų tapyti. Jeigu jie dažniau pieš, išryškės, ar gali tapti dailininkais.
Gražina: Būti dailininku – tai reiškia turėti charakterį ir mąstymą. Rytė daug skaito, yra stropi, gali susikaupti. Ji turi savo stilių, o mene tai svarbu.
Kai vaikams pasakėme, kad rengsime bendrą parodą, jie nelabai suprato, ką tai reiškia. Bet pamatę pakabintus darbus netvėrė džiaugsmu.
Margiris neslėpė pasididžiavimo: „Čia mano darbai.“
– Kokių išbandymų patyrėte augindami vaikus?
Valentinas: Visai šeimai sykį prieš Naujuosius teko atsidurti ligoninėje. Taip sutapo, kad kai Raminta susirgo rotavirusu, ligoninės palatoje įsikūriau kartu su ja. Ir pats užsikrėčiau šia liga.
O tuo metu Rytė dėl anginos irgi pateko į ligoninę – šalia jos palatoje budėjo Gražina. Ji tuo metu laukėsi Margirio.
– Vėlyva tėvystė jums suteikė daugiau rūpesčių ar džiaugsmų?
Gražina: Kol gyvenau viena, buvau susikūrusi savo pasaulį.
Tapau tvirta, regis, gyvenime daug kas buvo aišku. Bet susilaukusi vaikų tapau daug ramesnė.
Anksčiau atrodydavo, kad jeigu kur nors nenueisiu, be manęs kas nors svarbaus įvyks. Dabar esu įsitikinusi: jeigu nenueisiu į koncertą ar pas draugę, nieko nenutiks – pasaulis nesustos. Svarbiausia – šeima.
– Kur judu susipažinote?
Gražina: Kūrybinėje stovykloje Preiloje. Susitikome pleneruose vieną kitą kartą ir netrukus susituokėme.
– Sakėte, kad jūsų kolegos nesitikėjo, jog kada nors vesite?
Valentinas: Kaimynai traukė per dantį – nepiktai pavadindavo senberniu. Nežinau, kodėl tiek ilgai išsilaikiau nevedęs. (Juokiasi.)
Gražina: Valentinas sakė, kad jei vestuvių ceremonija bus ilga, jis nesituoks.
Valentinas: Nenorėjau jokių kvailų piršlių.
Gražina: Šv.Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje apeigos buvo trumpos.
Vėliau dokumentus nunešėme į Santuokų rūmus.
Valentinas: Prieš tai buvau prie ežero surengtame dailės plenere. Niekam nesakiau, kad ruošiuosi vesti. Vakare gurkšnojant vyną prasitariau: „Man reikia išvažiuoti diena anksčiau, nes turiu reikalų.”
Kitą dieną vyko plenero uždarymas. Su artimiausiais namuose šventėme. Man skambina vienas plenero dalyvių ir pasakoja, kad jie vaišinasi.
Tada manęs klausia, ką veikiu. Sakau: „Ką tik vedžiau.” Tyla. Girdžiu, kad skambinusiajam telefonas iškrito iš rankų, ir ryšys nutrūko.
Paskambino antrąkart ir pradėjo aiškintis, ar tiesa.
Gražina: Reikėjo mums anksčiau susitikti.
– Dabar gailitės, kad anksčiau nesusikirto jūsų keliai?
Gražina: Kai pagalvoju apie ateitį, norėtųsi dviese kur nors pakeliauti. Bet vaikų neturime kam palikti, mums niekas nepadeda jų auginti.
Valentinas: Kai susituokėme, vienas kaimynas vis linkėdavo: „Jau greitai ir kūdikį turėsite.” Jo žodžiai – Dievui į ausį. Per pirmus santuokos metus susilaukėme Ramintos.
Tuomet kaimynas vėl užsiminė: „Gal jau antrą planuojate?” Sakau: „Norėtume ir antro.” Netrukus gimė Rytė.
Kai tas pats kaimynas nedrąsiai užsiminė apie trečią kūdikį, sakau: „Bus ir trečias.” Kai gimė Margiris, visi išplėtė akis: „Kas čia darosi?”
– Daugelis šeimą sukuria ir gimdo vaikus iki trisdešimtmečio. Jūs sulaužėte visus stereotipus.
Valentinas: Viską paneigėme.
Gražina: Kiekvieno žmogaus gyvenimas – individualus. Ne visada gali nutikti taip, kaip nori.
Aštuoniolikametė troškau būti tik menininkė. Kai perkopiau trisdešimtmetį, apėmė jausmas: noriu vaikų.
Žmogaus likimą lemia ir minčių pasaulis: kaip projektuoji mintis, taip ir klostosi. Tačiau niekada nesusimąsčiau, kad turėsiu net tris vaikus.
– Jūs mintyse projektavote panašų šeimos modelį?
Valentinas: Matyt, projektavau. Jeigu būtume anksčiau susitikę, ko gero, turėtume ne tris, o daugiau vaikų.
– Stebėjote visų trijų gimimą?
Valentinas: Visos damos manęs klausdavo, ar nebuvo baisu stebėti gimdymą? Kodėl nealpau? Nežinau, kodėl joms atrodė, kad turėčiau alpti.
Gražina: Kai gimdžiau, Valentinas laikė mano ranką, jutau, lyg jis perduotų savo jėgas. Buvo jauku ir ne taip baisu, nors kūną vėrė stiprūs skausmai.
– Ar dviem menininkams paprasta sutarti šeimoje?
Gražina: Jeigu ilgiau netapau, pasidarau irzli.
Atsiranda vidinis kūrybos poreikis. Kai patiri kūrybinį džiaugsmą, be jo negali gyventi.
To nelemia pinigai ar įvaizdis. Dėl šio požiūrio dviem menininkams lengva vienam kitą suprasti.
Kadangi susituokėme būdami brandūs, mūsų charakteriai buvo susiformavę, vienas kito nesistengėme pakeisti. Turime proto, kad negalima kito žmogaus šokdinti taip, kaip nori.
Valentiną erzina, kad namuose daiktai išmėtyti, o vaikai jų visada primėto. Tai jį kankina, nes yra pedantas.
Tačiau vienas prie kito dienotvarkės nesunkiai prisitaikome. Suprantame, kad kūrybai reikia erdvės.
Jeigu jis išvyksta į studiją, aš lieku su vaikais. Jeigu aš noriu tapyti, Valentinas su vaikais išeina į senamiestį. Vienoda specialybė – privalumas.
– Ar namuose ginčijatės?
Gražina: Tie ginčai paviršutiniški – kai nuotaika prasta, nervina bet kokia smulkmena. Bet nėra taip, kad iš esmės dėl ko nors nesutartume.
– Kokie jūsų namai?
Valentinas: Kol vaikai buvo mažesni, atrodo, pakako erdvės. Dabar kiekvienam reikia savo kampo.
Gyvename nestandartiniame dviejų su puse kambario bute – buvusioje mano kūrybinėje studijoje. Ploto trūksta, nes turime daug priemonių: namai užgriozdinti drobėmis, dažais.
Gražina: Mažą erdvę, kurią vadiname tuo puse kambario, paskyrėme nebevaikštančiai mano mamai. Žmogus mūsų namuose yra svarbiausia.
Mūsų rajonas – labai gražus. Jo nenorėtume keisti, nes vaikai turi kiemą. Mums arti senamiestis, o vaikams žiemą – daug kalnelių leistis rogėmis.
