Daug kas pamiršo, o gal net nežino, kad garsusis vienuolis Valentinas, net įkalintas Romos imperatoriaus, nesiliovė rašyti laiškų apie meilę ir draugystę savo pasekėjams, rašalui naudodamas ne ką kita, o sutrintas, prie jo lango augusias žibutes. Tad pastarosios tikrai ne mažiau už visų garbinamas rožes nusipelnė meilės gėlių vardo.
Be jokios abejonės, rožė yra ištvermingesnė, išdidesnė, įspūdingesnė nei kažkokia laukinė, liauna ir paprasta žibutė. Jai nebuvo sunku tapti romantikos karaliene. Tačiau žibutė vis dėlto gali nurungti net išlepintąją rožę.
Laukinė gėlelė išdygsta netikėtai. Ir nesvarbu, kaip mes jos ieškotumėm, rasime tik tada, kai ateis laikas – ką nors primena? Be to, skirtingai nei rožė, ši laukinukė mums gali pasiūlyti daug daugiau nei tik savo išorinį grožį. Juk vien jos rūšių yra daugiau nei 500. Jos būna violetinės, rožinės, geltonos, kreminės, baltos ir margaspalvės.
Istorija žibutę vadina kuklumo, ištikimybės, dvasinės pilnatvės ir išminties simboliu. Jos būtinai dovanojamos penkiasdešimtųjų – auksinių – vestuvių proga. Mitologijoje žibutė prilyginama trapiai meilei.
Plačiai žinomas mitas apie graikų deivės Atėnės pastangas apsaugoti vieną iš savo nimfų nuo palaidūno sūnaus Apolono, paverčiant ją žibuokle. Literatūroje Šekspyro Ofelija „Hamlete“ irgi siejama su šia kuklia gėle. Religijoje „Viola adorata“ reiškia „Mūsų Ledi Tyrumas“, o violetinė spalva simbolizuoja nuolankumą, susitaikymą, tarnystę.
Sapnuose regėti šią gėlę – reiškia galimą šeimą ir vedybas bei turtus. Taip pat gali reikšti, kad vesite jaunesnę moterį arba ištekėsite už jaunesnio vyro. Vestuvinėse puokštėse žibuoklės simbolizuoja pažadą ir ištikimybę.
Dar 600 metų prieš Kristų graikai žibutes augino soduose aplink Attiką. Antikinėje Graikijoje dramaturgas Aristophanes‘as Atėnus pavadino Žibutėmis Karūnuotu Miestu, nes jo įkūrėjo vardas Ion‘is graikiškai reiškė violetinę spalvą. Legenda pasakoja, kad Ion‘is, vesdamas savo žmones į Attiką buvo sutiktas vandens nimfų, kurios jį apdovanojo ir papuošė žibutėmis. Taip jos atsirado Atėnų miesto emblemoje.
Graikai šias gėles naudojo vyno ir vaistų nuo širdies skausmo, nemigos, podagros, depresijos gamybai, o taip pat maistui pasaldinti. Jokie namai, jokia šventykla, jokios vestuvės be jų neapsieidavo. Žibučių vainikai buvo nešiojami tam, kad apsaugotų nuo galvos skausmo ir nuovargio. Kadangi šios nepretenzingos gėlytės asocijuojamos ir su deive Venera, jos simbolizuoja meilę ir vaisingumą, yra privaloma meilės eliksyrų sudedamoji dalis.
Romėnai žibutėmis dekoruodavo stalus, o rytais po didelių pokylių nešiodavo jomis padabintus vainikus, kurie neva palengvindavo pagirias. Romantiškomis gėlės savybėmis, jos galia išgydyti sudaužytą širdį tikėjo tiek graikai, tiek persai, tiek romėnai.
Viduramžiais žibutėmis būdavo apdovanojami prancūzų trubadūrai, laimėję poezijos konkursus. Vokiečių kaimiečiai rengdavo festivalius, skirtus atšvęsti pirmosios žibuoklės pražydėjimą. Britai ir keltai žibutes naudojo įvairioms grožio priemonėms gaminti. Nuo šešiolikto amžiaus žibutes imta naudoti kaip pagrindinį nuskausminamąjį vaistą.
Graikai žibutėmis ir jų savybėmis džiaugėsi labai ilgai, tačiau laukinę žibutę pagaliau XVIII amžiuje „prisijaukino“ prancūzai. Pietų Prancūzijoje šiomis gėlėmis jau kelis šimtmečius yra puošiami konditerijos gaminiai, iš jos gaminami saldainiai, likeris, sirupas ir muilas.
Daugeliui gėlių valgymas atrodo nepriimtinas, tačiau prancūzai tuo mėgaujasi jau gana seniai.
Viduramžiais, kai cukrus buvo prieinamas tik aukštuomenei, vaistininkai saldžius žibutės žiedlapius pradėjo naudoti kaip cukraus pakaitalą neskaniems peršalimo sirupams pagardinti. Vėliau tie patys vaistininkai pradėjo gaminti žibučių saldainius ir sirupą. Kadangi ji buvo Napoleono mėgstamiausia gėlė, Tulūzos apylinkėse jų imta auginti ypač gausiai. Ir ne tik kvepalų bei maisto pramonei.
Žibučių aromatas – subtilus, o kartu didingas, dažniausiai laikomas labai moterišku, droviu ir asocijuojamas su Viktorijos periodu, kai šie kvepalai buvo patys populiariausi per visą Europos istoriją.
Žibutės yra ir seniai žinomas afrodiziakas, bet vėl gi „tinkamas“ ir „gerų manierų“ afrodiziakas. Pačios gėlės nėra ypatingai kvapnios, iš jų pagaminti kvepalai labiausiai yra garsūs dėl nostalgiško ir neįprasto aromato.
Iki šiol patys garsiausi kvepalai – tai antrosios Napoleono žmonos Parmos kunigaikštienės Marie Louise įkvėpimo dėka Annunciata Abatijos vienuolių sukurtas aromatas „Violetto di Parma“. Dėl kunigaikštienės meilės žibutėms, jos dabar itin gausiai auginamos Parmoje, Italijoje, ir vis dar gaminami kvepalai. Tik dabar tai daro ne vienuoliai, o įžymus kvepalų meistras Lodovic‘as Borsario. Patys populiariausi modernūs žibučių aromato kvepalai – Serge‘o Lutens‘o „Boi de Violette“, Thierry‘o Mugler‘o – „Angel Violet“, Tom‘o Ford‘o „Violet Blonde“.
Mažai kas žino, kad žibutė turi keistą savybę: ją pauostęs žmogus bent kelioms minutėms praranda sugebėjimą apskritai ką nors užuosti.
Žibuoklių žiedlapiais apiberta balta staltiesė, nedidelė jų puokštelė – puikūs meilės dienos stalo atributai. Na, o jei jau kalbame apie romantiką, vaikinams ir vyrams siūlyčiau mylimąją nustebinti žibučių ir šampano kokteiliu: į šampano taurę įpilti porą šaukštų žibučių sirupo (maišyti nereikia), arba į dvi atšaldytas rožinio šampano taures įlašinti Creme de Viollete likerio.
Žibučių aliejaus vonia puikiai tinka pažadinti Valentino dienos romantiką. Rožinės ir violetinės spalvos apatiniai atskleidžia moters aistringumą ir seksualumą. Ekstremaliems romantikams ir tiems, kurie šią magišką dieną norėtų pradėti šeimos pagausėjimą, patartina pasimylėti ant žibučių žiedlapiais apibarstytos lovos, kaip tai darydavo senovės graikai.
