Susitikome su Marta Varšuvoje per jos 27-ąjį gimtadienį, bet apie jį buriuotoja užsiminė lyg tarp kitko – po kelionės aplink pasaulį ji tokioms šventėms nebeteikia reikšmės, nes ėmė vertinti kiekvieną pragyventą dieną.
Prieš ketverius metus tuomet 23-ejų M. Szilajtis-Obieglo tapo jauniausia lenke, viena apiplaukusia pasaulį jachta. Tačiau vakarėlių žvaigžde ji netapo ir Varšuvoje lankosi labai retai.
Ji nemėgsta sostinės, stūksančios toli nuo jūros, be kurios Marta neįsivaizduoja gyvenimo.
Prieš prisėdant pasikalbėti kavinėje Marta paprašė pusvalandį pasivaikščioti po miestą, mat nusėdėjo kojas ilgoje kelionėje iš gimtosios Gdynės.
Į pastabą, kad lauke krapnoja, o mes nė vienas neturime skėčio, buriuotoja atšovė, jog tai dėmesio nevertas mažmožis, ir jūreivišku krypuojančiu žingsniu pasileido į priekį.
– Mane sudomino dviguba jūsų pavardė – pirmoji jos dalis baigiasi lietuviška galūne. Ar glaudžiai esate susijusi su Lietuva?
– Į Klaipėdos uostą praplaukdama pusdieniui užsuku beveik kasmet, tačiau lietuviškai sugebu tik pasisveikinti – tiek, kiek ir mano mama.
Vaikystėje buvo kilusi mintis išmokti lietuviškai, tačiau nebuvo iš ko imti pavyzdžio. Lietuviškai kalbėjęs prosenelis Jurgis Šilajtis, atsikraustęs nuo pasienyje esančio Vištyčio ežero, jau buvo miręs.
Mama, farmacininkė, sudarinėjanti genealoginį giminės medį, prieš keletą metų nuvyko prie Vištyčio ir rado ten ūkininkaujančius prosenelio brolio palikuonius, bet su jais artimiau nebendraujame.
Kad ir kaip būtų keista, mūsų šeimoje su lietuviškumu esu siejama būtent aš, mat nuo vaikystės pelniau apibūdinimą – užsispyrusi kaip lietuvis.
Mama sakydavo, kad tokį charakterį paveldėjau iš senelio Jurgio.
– O gal esate ne tiek užsispyrusi, kiek nepastovi ir maištinga, nes vaikystėje domėjotės įvairiausiais dalykais ir ne visada paklusdavote tėvams?
– Mane vadino gyvsidabriu, nes nenusėdėdavau vienoje vietoje, visur manęs buvo pilna. Lankiau baletą, baseiną, buriavimą, jodinėjau, piešiau, dainavau chore, grojau gitara, slidinėjau, kopiau į kalnus, tik į karatė treniruotes tėvas neleido.
Iš pradžių labiausiai norėjau tapti jojimo čempione, bet pasitempiau raiščius ir mečiausi į plaukimą. Charakteris mano tikrai nelengvas – būdama šešiolikos tėvams ėmiau grasinti, kad jei būsiu varžoma, išeisiu iš namų.
Buvau ne pagal amžių subrendusi, nes užsispyriau eiti į pradinę mokyklą kartu su vyresniu broliu, kai man tebuvo penkeri metai.
Šešiolikos jau studijavau aukštojoje mokykloje, o tėvai nurodinėdavo tarsi moksleivei.
– Kas lėmė jūsų troškimą tapti buriuotoja?
– Buriuoti mėgo tėtis, jis buvo inžinierius. Bet kelionėmis po vandenynus mane užkrėtė du dėdės jūreiviai. Jų pasakojimai apie tolimas egzotiškas šalis niūriais socializmo laikais buvo tarsi gaivaus vėjo gūsis.
Aš net norėjau studijuoti jūreivystės akademijoje, tačiau merginas į ją priima tik kas trejus metus, tad pasirinkau turizmo vadybą.
Be to, dvejus metus studijavau teisę, tačiau po kelionės aplink pasaulį nusprendžiau, kad dirbti biure negalėsiu, ir nutraukiau mokslus.
Paauglystėje viską aukštyn kojomis apvertė pirmas išplaukimas su tėvu ir jo draugais jachta į jūrą.
Pirmas dvi dienas, kai buriavome į Švediją, nieko nemačiau, nes sirgau jūros liga ir visą laiką persisvėrusi per bortą vėmiau.
Visi juokėsi, kad daugiau į vandenyną plaukti nenorėsiu, tačiau įvyko priešingai.
Kai buriavome atgal, liga manęs nebekamavo ir pajutau nežmonišką trauką jūrai.
– Kaip pavyko tapti jauniausia kapitone Lenkijoje?
– Jauniausia buvau ne tik mokykloje, bet ir buriavimo klube, kur pirmus kursus baigiau būdama trylikametė. Kapitone tapau devyniolikos metų.
Šį diplomą panorau įgyti, kad pati galėčiau vadovauti jachtos įgulai, nes nervino kitų kapitonų aplaidumas.
Jau nuo penkiolikos metų uždarbiavau komercinėse jachtų išvykose. Mane siutino kapitonų nerūpestingumas, nes dėl krante neatliktų darbų jūroje dažnai iškildavo įvairių problemų.
Nepatiko ir jūreivių vyrų pasipūtimas prieš koleges moteris, ir senamadiškos tradicijos laivuose, pavyzdžiui – valgyti galima pradėti tik tada, kai pirmą kąsnį atsikanda kapitonas.
Man tai atrodė nešiuolaikiška, tad panorau plaukioti pagal savo taisykles, o tam reikėjo kapitono diplomo.
Vadovavimas kitiems manęs neslegia, turėdama dvi jaunesnes seseris buvau pripratusi jas globoti, net vaikščiodavau į tėvų susirinkimus.
– Gal teko jūroje susidurti ir su vyrų priekabiavimu?
– Iš pradžių tai patyriau. Reisą užsisakę kai kurie vyrai elgdavosi taip, lyg į sąskaitą įeitų ir sanguliavimas su manimi, tad iškart perspėdavau – jei priekabiaus, gali išlėkti per bortą.
Nejuokavau – savo žodžių rimtumą nekart įrodžiau skeldama antausį.
– Ar ilgas buvimas jūroje neapsunkina bendravimo su krante paliktais vaikinais?
– Mano išvykos tampa rimtu išbandymu draugystei. Per kelionę aplink pasaulį nutrūko sužadėtuvės, nors prieš tai draugavome penkerius metus ir jau planavome vestuves.
Dabartinis sužadėtinis mane stengiasi suprasti, dažnai atskrenda į tą uostą, kur esu apsistojusi, o kartais kelioms savaitėms kartu išplaukia.
Vis dėlto net jis paniurna, kad retai matomės. Mano sužadėtinis lenkas dirba inžinieriumi užsienio naftos platformose – mėnesį dirba, mėnesį ilsisi.
Suprantu, kad reikės kurti šeimą ir gimdyti vaikus, kurių norėčiau susilaukti bent šešių.
Kol kas tai nukeliu – sugalvoju vis naujus ekstremalius buriavimo reisus, kuriems vėliau ryžtis bus sunku.
– Ar nebuvo sunku ryžtis keliauti vienai aplink pasaulį, ar tėvai tam neprieštaravo?
– Tėtis tada jau buvo miręs, o mamai iš pradžių nesakiau, kad buriuosiu viena.
Kai ji tai sužinojo, pareiškė, kad paslėps mano pasą arba nustums nuo laiptų, kad susilaužyčiau koją ir neišplaukčiau. Nebuvau tikra, kad ko nors neiškrės, tačiau nesiryžo trukdyti.
Išplaukusi norėdama nuraminti namiškius jiems siųsdavau elektronines žinutes, skambindavau, nors pasitaikydavo, kad per audrą kelias paras tam neturėdavau laiko.
– Ar toje kelionėje buvo iškilusi mirtinos grėsmės akimirka, ar nekilo mintis nutraukti metus užsitęsusį reisą?
– Pasitaikė labai sunkių dienų, o per audrą prie Afrikos krantų, netoli Gerosios Vilties kyšulio, maniau, kad dešimties metrų aukščio bangos mano nedidelę jachtą sudaužys į šipulius.
Per šią audrą nuskendo nemažai jachtų, bet man likimas buvo palankus.
Pasisekė ir tada, kai užplaukus ant seklumos Pietų Afrikos pakrantėje jachta išvengė didelių pažeidimų.
Išvengiau ir piratų užpuolimo, nors prie Galapagų salų pati prie jų priplaukiau ir paklausiau, ar vargana valtele į tolimą jūrą nuklydusiems žmonėms nereikia pagalbos.
Vėliau uoste sužinojau, kad piratai taip apiplėšinėja jiems padėti norinčias jachtas, tačiau mano mažas paprastas laivelis jų nesudomino.
Išplaukdamas į jūrą negali būti garantuotas, kad laimingai grįši namo.
Prieš išvykdama parašiau testamentą, tačiau nebijojau, nors viena niekada iki tol nebuvau buriavusi.
Mintis nutraukti kelionę nekilo net pakilus aukštai temperatūrai dėl peršalimo, susilaužius rankos nykštį, kai taisydama variklį privalėdavau nusiimti plastikinį įtvarą ir darbuotis verkdama iš skausmo.
Tokios kančios truko du mėnesius, ranką susigydžiau tik grįžusi namo. Kaip galėjau nutraukti kelionę, kuri man pasitaikė lyg likimo dovana.
Kiti buriuotojai apie tokią išvyką svajoja visą gyvenimą ir tam ilgai taupo, o man į ją pasiūlė plaukti veltui.
– Kas buvo toks dosnus?
– Kelionę sugalvojo ir finansavo jachtų statytojas bei eksportuotojas Andrzejus Arminskis, prieš tai pats du kartus apiplaukęs pasaulį.
Iš pradžių jis surengė lenkių buriuotojų reisą aplink pasaulį.
Aš buriavau dviejuose etapuose ir nežinojau, kad A.Arminskis akylai stebi visas moteris, ketindamas ištvermingiausiai pasiūlyti vienai apiplaukti pasaulį.
Po kurio laiko jis pakvietė mane ir pasakė, kad viena jo jachta seniai nenaudojama stovi prie Venesuelos krantų – gal aš norėčiau išplaukti savarankiškai visiems metams.
Sutikau nedvejodama. Kelionė užsitęsė 358 dienas, iš kurių 184 dienas plaukiau jūroje, o 174 stovėjau uoste.
– Kokia buvo jūsų dienotvarkė plaukiant?
– Kelionė vyko etapais. Išplaukdavau dviem–keturioms savaitėms, o pasiekusi numatytą uostą ilsėdavausi, taisydavau jachtą.
Ilgiau vienai išbūti jūroje fiziškai neįmanoma, nes numigti galima tik 12–15 minučių.
Po to būtina apžiūrėti, ar koks nors didelis laivas nekerta maršruto, kad išvengtum susidūrimo.
Jei viskas gerai, vėl trumpai nusnūsti. Pusvalandį nepertraukiamai buvo galima numigti tik retais atvejais, o per audrą be miego tekdavo praleisti po kelias paras.
Kasdien apie keturias valandas trukdavo laivo techninės būklės patikrinimas, nes viską reikia smulkmeniškai tikrinti, sutempti, surišti.
Aš moku naudotis suvirinimo aparatu, išardyti ir atgal sudėti variklį.
Laiko atimdavo ir maisto ruošimas. Turėjau kosmonautų naudojamo maisto – keturių rūšių specialiai išdžiovintus ir vakuume laikomus patiekalus, bet jie greitai įgriso, tad stengdavausi gaminius paįvairinti savo priedais ir sugaunama žuvimi.
Jachtoje nebuvo šaldytuvo, tad daržovėmis ir vaisiais lepindavausi tik uoste. Kai jūra būdavo ypač rami, kartais paskaitydavau ir knygas.
– Ar, be sunkių išgyvenimų, pasitaikė ir džiugių dalykų?
– Kai kuriuose uostuose man surengdavo karališkus priėmimus, kai sužinodavo, kad tokia jauna moteris plaukia viena aplink pasaulį.
Kai kurių salelių gyventojai nėra išvykę iš savo namų toliau kaip kilometrą, tad jie maldaudavo papasakoti apie kitus kraštus, prašydavo ekrane pademonstruoti kelionės nuotraukas.
Jie garbės reikalu laikydavo pasitarnauti man, tad padėdavo sutvarkyti jachtą, suteikdavo geriausią būstą, skirdavo mašiną kelionėms po salą.
Vanuatu saloje čiabuviai norėjo padėti man atsikratyti jachtoje įsikūrusių tarakonų ir į ją prileido specialių dūmų.
Bet Okeanijos tarakonai pasirodė esantys neįveikiami – galutinai jų atsikračiau tik grįžusi į Lenkiją.
Su kai kuriais kelionėje sutiktais žmonėmis iki dabar palaikau draugiškus ryšius.
– Ar kelionė pakeitė jus, ar kitaip ėmėte žvelgti į pasaulį?
– Man ši kelionė įsiminė ne kaip nepakeliamų kančių, bet kaip įdomių nuotykių išvyka. Nustebau, kad ji taip greitai baigėsi, nes įsivaizdavau, jog pasaulis yra didesnis.
Kelionė padėjo suprasti, kas yra tikrosios vertybės, kad žmogus gali būti laimingas net atokioje saloje toli nuo civilizacijos.
Mama, brolis ir abi seserys po kelionės tapo brangesnės, o mieliausias miestas liko gimtoji Gdynė.
Supratau, kad gyvenime galima pasiekti daug ką, tik reikia labai norėti ir neatidėlioti – iš karto ryžtingai pradėti įgyvendinti sumanymą.
– Kuo užsiimate dabar?
– Baigiu rašyti knygą apie kelionę aplink pasaulį.
Pernai surengiau kelionę į Arktį. Tai atšiauri, sunki kelionė, prasidėjusi Rusijos šiaurės upėmis ir nusitęsusi iki Špicbergeno.
Įvairiuose plaukimo etapuose dalyvavo per du šimtus keliautojų.
Kai kurie jų buvo atsitiktiniai turistai, norintys vien pasigirti aplankę ekstremalias vietas ir mažai padėję buriuoti.
Tačiau dalis žmonių domėjosi buriavimu, žavėjosi fjordų vaizdais.
Aš plaukiau daugelyje šiaurės reiso etapų, o kai dėl būtinų reikalų likdavau sausumoje, stresą jausdavau didesnį nei keliaudama viena aplink pasaulį.
Mat atsakiau už visus reise dalyvavusius žmones, o ne vien už save.
Kartais ateina mintis – jei pervargsiu nuo kasdienių rūpesčių, vėl išplauksiu viena aplink pasaulį.
358
Tiek dienų truko M.Szilajtis-Obieglo kelionė jachta aplink pasaulį.
