Kartu, bet atskirai. Skirtingo temperamento, bet negali vienas be kito. Darnios šeimos receptų yra ne vienas.
Prikėlęs antrajam gyvenimui daugiau nei 500 metų senumo Babtyno-Žemaitkiemio dvarą Kauno rajone M.Šventoraitis prisipažino iš prigimties esąs labiau traktorininkas nei dvarininkas.
Vyras augo nuošaliame vienkiemyje, apsuptame miškų, o jo žmona – garsi dailininkė M.Kosinskaitė yra tikra priešingybė.
Nuo mažumės ji geriau įsiminė asfalto nei žydinčios pievos kvapą, nes gimė Vilniuje, Žirmūnų rajone.
Valstiečių kraujo turintis verslininkas gali nesustodamas kalbėti apie traktorius ir motociklus, kurių turi surinkęs apie 80. O jo žmona, įsivaizduodama tylą, moka susikaupti ir tapyti svetainėje.
Jai nereikia intymios erdvės, kur niekas nedirsčioja per petį į nebaigtą paveikslą.
Miglė neįsižeidžia, kai sutuoktinis traukia ją per dantį ir kreipiasi „Madam Kosinska”.
Nors prieš vestuves, įvykusias daugiau nei prieš metus, jis labiau paplonindavo liežuvį ir sakydavo „Panele Kosinskaite”.
Humoro jausmo nestokojantis verslininkas kasdien sugalvoja naujų švelnių žmonai skirtų žodžių.
Kol tarėmės, kaip reikėtų įamžinti dvaro gyventojus, kad nuotraukos šiek tiek primintų praeitį, bet būtų šiuolaikiškos, M.Šventoraitis senoje ąžuolinėje spintoje susirado peteliškę, juodą fraką, cilindrą, iš seno kelioninio lagamino išsitraukė lakuotus batus.
Miglė puošėsi kur kas mažiau. Dailininkei atrodė, kad įsiamžinti prie išsipusčiusio sutuoktinio pakaks raudonų sportinių batų ir skrybėlės.
O kai į apsnigtą lauką buvo išneštas kirvarpų išgriaužtas senas suolas ir sutuoktiniai buvo pakviesti ant jo sėstis, M.Šventoraitis neieškojo avikailinių ar šiltos kepurės.
Apsikabinus žmoną jam buvo nešalta pozuoti vilkint vien fraką.
– Ar nebijote šalčio? Ar gyvendami dvare nesijaučiate atskirti nuo pasaulio?
Mindaugas: Rytais lendu po šaltu dušu, prausiuosi nuo galvos iki kojų. Neįsivaizduoju, kaip galima pradėti dieną nepalindus po, sakyčiau, lediniu srautu.
Kūnas atšąla, bet nieko baisaus, tada 45 minutes darau jogos pratimus. Po tokios mankštos pakanka energijos visai dienai.
Mėgstu žiemą ir nepakenčiu tvankių vasarų, kai termometro stulpelis pakyla iki 30 laipsnių karščio.
O dvare nebūna šalta. Tik virtuvėje ir vonioje įrengtas naujoviškas šildymas, o visuose kituose kambariuose – vokiški ketaus radiatoriai, kurie buvo pagaminti daugiau nei prieš 100 metų.
Nė karto nebuvome užpustyti, likę be maisto atsargų.
Iki šių metų malkų rinkdavome iš savo nuosavo miško, turime apie 7 hektarus, prisirinkdavome išvartų, senų rąstų, šakų, nuolaužų. Šiemet, ko gero, teks jau pirkti gerų malkų. Bus šiek tiek brangiau.
Miglė: Iš tikrųjų nusibodo kasdien vykti į Šančius, Kauną, kur buvusiose kareivinėse turiu dirbtuves.
Pirmyn ir atgal susidaro apie 80 kilometrų.
Žiemą tose dirbtuvėse būna šalta – reikia papildomai šildyti. Vasarą dirbti dvare daug geriau, nes tada įsikuriu antrajame aukšte esančioje galerijoje, kur puikus apšvietimas.
Per daugelį metų išmokau dirbti įvairiomis sąlygomis, svarbu, kad būtų pakankamai šviesos ir šilumos. Moku susikaupti, nesu reikli, esu dirbusi vos kelių kvadratinių metrų patalpoje.
– Dvaras didelis, o judu – tiktai dviese. Ar nebūna liūdna?
Mindaugas: Kai prieš 13 metų įsigijau dvarą, persikėliau iš Kauno.
Tada dvaras nebuvo panašus į patalpas, kuriose galėtų kas nors įsikurti.
Iš pradžių restauravome lobyną – nedidelį lobių namelį, jo plotas – 55 kvadratiniai metrai.
Iš tikrųjų tai buvo vos vieno kambario butas, kur mes ištvėrėme 7 metus. Iš pradžių Miglė dar važinėdavo, gyvendavo mieste, o į dvarą užsukdavo retkarčiais.
Dvaras mane traukė nuo pat pradžių. Supratau, kad čia turiu kurtis, kitaip neįmanoma jam įpūsti dvasios.
Keliaudami su Migle aplankėme ne vieną dvarą – jei jo savininkai negyvena dvare, tai didelis trūkumas. Įėjęs į tokį dvarą jautiesi kaip muziejuje, kur saugomi keli autentiški baldai ir daiktai.
Miglė: Gyvenamojo ploto dvare turime ne tiek daug – virtuvę, svetainę, miegamąjį. Kaip ir visi žmonės.
Tik per šventes atidarome kitas patalpas svečiams.
Daug žmonių dvare būna tik tada, kai vyksta kokie nors renginiai, šiaip mes esame dviese, tapyti man niekas netrukdo.
– Pernai mirė jūsų buvęs vyras. Pirmoji santuoka nebuvo labai nusisekusi. Kodėl nutarėte antrą kartą tekėti?
Miglė: Manau, vilkinome labai ilgai – su Mindaugu draugavome 10 metų, vienas kitą išbandėme, kol nutarėme tuoktis.
Santuoka nieko nepakeitė, mūsų gyvenimas dėl to nė kiek nepasikeitė.
Kita vertus, moteriai maloniau, kai vyras paprašo jos rankos.
O dėl ko tuokiasi antrą kartą vyrai, nelabai žinau. Gal vyrui saugiau, kai moteris yra šalia, ir jis žino, kad nepaliks jo?
Mindaugas: Esame seno sukirpimo žmonės. O tarp mūsų draugų yra tik mažuma susituokusiųjų. Kai mes su Migle susituokėme, jie susimąstė, kad ir jiems to reikia.
Dažniausiai vyrai nelabai nori naujų vestuvių, labiau to siekia moterys, tokia yra mūsų, vyrų, prigimtis.
– Ar esate labiau skirtingi, ar – panašūs? Ar tiesa, kad priešybės traukia?
Miglė: Mus sieja bendri tikslai, bet esame skirtingi. Niekaip nepaslėpsi ir nepakeisi, kad aš esu miestietė, o Mindaugas – kaimo vaikas.
Negalėčiau visą laiką skirti vien daržui, gėlėms ar sodui. Pavasarį pasėju prieskoninių žolių, nes žinau, kad be manęs to niekas nepadarys. Jei atsirastų žmogus, kuris vietoj manęs tai darytų, mielai sutikčiau.
O Mindaugo šaknys – vienkiemyje. Kai šeimą paliko tėvas, keturis vaikus auginančiai motinai svarbiausia buvo juos išmaitinti.
Mindaugas: Turiu matematinę logiką, o Miglė amžinai viską užmiršta, tikra menininkė.
Aš rinkausi tiksliuosius mokslus, baigiau Kauno technologijos universitetą, radioelektroniką, ši specialybė labai susijusi su fizika ir matematika. Bet pagal specialybę aš niekada nedirbau – esu laisvas žmogus.
– Kaip susipažinote su Migle, kuri toli nuo tiksliųjų mokslų? Manau, jūsų keliai galėjo susikirsti nebent begalybėje.
Mindaugas: Kai įsigijau dvarą, buvau pažįstamas su daugeliu menininkų, nes kolekcionavau paveikslus. Mes su draugais tada rengėme plenerą, į kurį buvo pakviesta ir Miglė.
Žinojau, kad Miglei šeimoje nebuvo gerai – jos vyras neišeidavo iš ligoninių, buvo priklausomas nuo narkotikų, vos galėjo paeiti.
Negalėčiau pavogti moters iš vyro, su kuriuo jai gera.
Miglės santuoka buvo subyrėjusi. Tada taip pat buvau išėjęs iš šeimos, dar nebuvau išsiskyręs, bet mano saitai su pirmąja žmona buvo nutrūkę. Tada jau gyvenau dvare vienas, o mano šeima – Kaune.
Pirmoji žmona mane paliko čia vieną. O kai žmogų palieka vieną, jis sulaukėja, pasidaro vienišas ir ką nors susiranda. Mano atvejis nėra kuo nors išskirtinis.
– Ar tai reiškia, kad moterys turi būti dekabristės – vykti paskui vyrą kad ir į pasaulio kraštą?
Mindaugas: Žinoma. Dėl atstumo žmonės susvetimėja, po metų susitikęs savo žmoną gali neturėti apie ką su ja kalbėti.
Be to, atsiranda vakuumas, o jį kas nors užpildo.
Moteris ir vyras turi vienas kitą palaikyti, tik tada šeima būna tvirta. Laimė, kai mes ėmėme draugauti, Miglė mane palaikė, tai mus sujungė. Mes tapome komanda. Sakyčiau, darnia šeima.
Be sutarimo ir abipusės paramos nebūtų pavykę tiek daug nuveikti.
Miglė: Manau, kad pranokau visas dekabristes – taip toli nusibeldžiau, į tokį kaimo užkampį, kad sunku kitą tokį surasti.
Buvo tikras akibrokštas, kai ištekėjusi išvykau iš gimtojo Vilniaus į Kauną paskui savo pirmąjį vyrą. Niekas iš mano draugų nesuprato, kodėl taip kvailai pasielgiau.
O vėliau iš Kauno nusibeldžiau dar toliau – į Babtų seniūniją.
– Ar galėtumėte dar kartą iš esmės viską pakeisti?
Miglė: Mes su Mindaugu mėgstame istoriją, domimės dvarais, senais daiktais. Šis pomėgis mus labai sieja. Manau, tik išprotėję žmonės gali šiais laikais rinkti senienas.
Nenoriu, kad ateitų ta diena, kai baigsime restauruoti dvarą. Būtų prastai, jei viską sutvarkę nežinotume, ko griebtis.
Vaikystėje svajodavau apie didelius namus, į kuriuos galėtų atvykti visi mano draugai ir ten tilptų. Ši svajonė išsipildė.
Kita vertus, tenka nemažai įdėti pastangų, kad dvaras būtų gyvybingas. Negali užrakinti durų, viską palikti ir išvažiuoti.
– Ką jaučiate, kai sėdate ant šimtametės kėdės?
Miglė: Vilniaus bute, kuriame užaugau, iki šiol stovi mano močiutės indauja ir kėdės. Senų baldų kvapas yra natūralus, manęs jis neerzina.
Žinoma, negalėčiau teigti, kad nemėgstu šiuolaikinio interjero, bet senienos man nėra svetimos.
– Dvare yra tiek daiktų, rodos, apsistojo kelios šeimos, o esate dviese. Ar jums iš tikrųjų reikia tiek daiktų?
Mindaugas: Daiktai kaupiasi savaime. Reikia kai ką slėpti, nes visos palangės jau apkrautos.
Būna, kad Miglė sutvarko namus taip, kad nieko nerandu.
O jei aš padėčiau kur nors receptų knygą, Miglė, ko gero, išprotėtų tą pačią akimirką.
Įsivaizduojate, šiandien rytą neradau jogos kilimėlio, šeimininkė tvarkė ir kažkur padėjo. Anksti rytą nepulsi jai skambinti telefonu.
Vėliau aš tą kilimėlį suradau, buvo užkištas už stalo, o aš jį laikau po stalu. Jo nepamačiau, nes buvo padėtas pusmetriu toliau.
Miglė: Mane siutina, kai kas nors prapuola. Esu išsiblaškiusi, dažnai ieškau kokio nors svarbaus popieriaus lapo, labai dažnai pametu raktus.
O darbo priemonių nepametu, teptukai ir dažai visada būna toje pačioje vietoje.
– Kodėl mėsą valgote tik savaitgaliais? Ar esate vegetarai?
Miglė: Negaliu sakyti, kad visam laikui išsižadėjau mėsos, bet man jos netrūksta.
Mindaugas: Vietoj mėsos man svarbesnė košė.
Kasdien pusryčiams verdu įvairias košes, dažniausiai dribsnius, juos gardinu įvairiais džiovintais vaisiais, pavyzdžiui, slyvomis, spanguolėmis, obuoliais.
Ant košės užsipilu alyvuogių aliejaus, labai kokybiško. Man to pakanka. O Miglei labiau patinka graikinių riešutų aliejus. O kepti naudojame tik nerafinuotą aliejų.
– Ar jūsų vaikai noriai lankosi dvare?
Miglė: Ne, su bizūnu negalėčiau jų atvaryti, mano sūnus ir duktė būna dvare tik per didžiausias šventes.
Sūnus Mantas (19 m.) šiuo metu studijuoja meną ir technologijas Olandijoje.
O duktė Agnė (28 m.) yra interjero dizainerė.
Mano vaikai įklimpę į muziką, abu yra vienos alternatyviosios muzikos grupės nariai.
Agnė dainuoja, o Mantas, kol dar mokėsi Kaune, mušė būgnus. Manau, polinkį į muziką nulėmė genai, nes mano vaikai specialiai nesimokė muzikuoti.
Arčiausiai dvaro yra Mindaugo vyriausias sūnus Justas (25 m.), jis atvyksta žaisti ledo ritulio, padeda atlikti ūkio darbus.
Dar vienas sūnus Ignas (22 m.) toli nuo dvaro, ieško savęs, labiausiai domisi informacinėmis technologijomis.
Mindaugas: Mano sūnus Justas turi savo verslą.
Galėjau jam rasti vietos savo įmonėje, jis galėjo dirbti pas mane, bet aš to nenorėjau.
Vaikai turi susikurti savo ateitį. Žinoma, aš padedu.
Kodėl anglų aristokratai gyvuoja tiek daug metų? Viską daro auklėjimas. Gali vaiką mylėti, bet negali jo lepinti, turi užauginti taip, kad jis sugebėtų verstis vienas.
Kuo turtingesni tėvai, tuo labiau jie turi ugdyti vaikų savarankiškumą, kad tėvui mirus vaikas galėtų jį pakeisti.
– Ar nebijote, kad jūsų sukauptą turtą vaikai gali iššvaistyti?
Mindaugas: Tai rodytų auklėjimo spragas. Jei sugebėsi paaiškinti, kad tai yra blogai, vaikai taip nepadarys. Nebent yra kokių nors genetinių sunkumų, pavyzdžiui, vaikai neturi gebėjimų.
Jeigu yra tik vienas milijonieriaus palikuonis, kuris neturi gabumų, geriau pusę turto iš anksto užrašyti kokiai nors labdaros organizacijai, tačiau nepalikti vaikui, nes jis viską pradangins.
Gabūs vaikai to nepadarys. Manau, reikėtų nuo šešerių metų ištremti vaiką į privačią mokyklą, kad jis gautų gerą išsilavinimą.
Tada jis užaugs tvirtas.
– Bet dažnai tokie vaikai būna susvetimėję, nenuoširdūs.
– Nieko tokio. Sakykite, kiek tėvai gali būti emociškai prisirišę prie savo vaikų? Tokie vaikai moka tik pramogauti.
Savo vaikams nepripirkome butų, automobilių, bet padėjome pagrindus, kad galėtų gyventi savarankiškai.
Tikiu, kad bent vienas mano sūnus kada nors taps milijonieriumi. O jei gyventų čia, dvare, būtų visą laiką tėvo šešėlis.
Manau, didžiausia nelaimė – riboti vaikų savarankiškumą. Tokiu būdu žalojama vaiko asmenybė, nes jis darė tik tai, ką liepė tėvai, tai, ko norėjo tėvai, o ne jis pats.
