Didelis amžiaus skirtumas, skirtinga patirtis, kultūra ir kalbos barjeras – ne kliūtis artimai bičiulystei.
Puikus to pavyzdys – penkios garbaus amžiaus Puvočių etnografinio ansamblio dainininkės ir jauna amerikietė režisierė.
Nors San Fransiske gimusi ir augusi išeivių iš Lietuvos anūkė lietuviškai taria vos kelis žodžius, o dzūkės angliškai moka vos vieną žodį „OK”, rasti bendrą kalbą joms – jokia problema.
Jauną amerikietę režisierę, sumaniusią sukurti dokumentinį filmą apie lietuvių liaudies dainų tradicijas saugančias Puvočių moteris, dzūkės vadina savo anūke, o ji jas – savo močiutėmis.
Bet kraujo ryšys jų nesieja. Išeivių iš Lietuvos anūkės šaknys – Žemaitijoje. Tiesa, giminaičių senelių žemėje Aldona net nepažįsta. Jauna moteris sakė, kad nė vieno jų nebelikę.
Dzūkės taip pakerėjo Aldoną, kad ji ilgus metus laukė progos įamžinti Puvočių moterų dainas ir pasakojimus.
„Pirmą kartą dainuojančias močiutes pamačiau prieš septynerius metus, kai su šeima pirmąsyk viešėjome Lietuvoje. Tuomet šeimos bičiuliai mums surengė neįprastą koncertą – pakvietė padainuoti Puvočių kaimo močiutes.
Jos sužavėjo visus. Jau tąkart pamaniau, kaip būtų šaunu apie jas sukurti dokumentinę juostą. Tačiau tada buvau labai jauna ir neturėjau jokių galimybių tai padaryti”, – kalbėjo A.Watts.
Ambicingai merginai laukti reikėjo šešerius metus. Prieš dvi vasaras su skolinta kamera Aldona dar kartą atvyko į Puvočius ir mėgėjiškai nufilmavo linksmąsias dainininkes.
Grįžusi į JAV režisierė savo projekto idėją paskelbė viename interneto portale prašydama visų norinčių ir galinčių paremti būsimą filmą. Laimė, jų atsirado. Dauguma jų – Amerikos lietuviai.
Tad praėjusią vasarą Aldona su jai padedančiais broliu Julianu Gintaru ir draugu Jamesu visą mėnesį praleido Puvočiuose.
Jauni amerikiečiai kartu su dzūkėmis anksti kėlėsi, vėlai gulė, šėrė gyvulius, grybavo, ruošė valgį, kalbėjosi apie gyvenimą, Puvočių kaimo tradicijas.
„Nuobodu ar liūdna tikrai nebuvo. Močiutės mėgsta linksmintis. Kone kas vakarą rengėme vakarones”, – prisiminė A.Watts.
Puvočiuose jai buvo netgi įdomiau nei Vilniuje ar Kaune, kur po žmonos mirties pastaruoju metu dažnai lankosi Aldonos 89 metų senelis.
Į paskutinius filmavimus amerikietė su broliu dar buvo atskridusi ir praėjusių metų lapkritį – per Vėlines, kurios paliko neišdildomą įspūdį.
Tąkart Aldona Lietuvoje viešėjo vos dvi savaites.
„Nieko panašaus nebuvau mačiusi. Labai norėčiau įvesti Vėlinių tradiciją savo namuose”, – kalbėjo A.Watts.
Gausybę vertingos medžiagos apie dzūkų tradicijas užfiksavusi Aldona pasakojo, kad kiekviena filmavimo diena buvo kitokia. Suplanuoti griežtą dienotvarkę ir energingosioms dzūkėms nurodinėti, ką daryti, pasirodė neįmanoma misija.
„Prieš atvykdama į Puvočius aiškiai žinojau, ką ir kaip noriu nufilmuoti, bet teko išmokti būti lankstiems ir spontaniškiems. Močiutės negali ramiai nusėdėti namuose”, – juokėsi režisierė.
Dzūkės Aldoną tiesiog pakerėjo. Kai dėl organizacinių sunkumų režisierė jau ketino mesti savo projektą, pažiūrėjusi į linksmas dzūkes suprato, kad trauktis nevalia.
„Dabar arba niekada. Jau ir taip daugiau nei pusė kolektyvo iškeliavo anapilin”, – pasakojo dokumentinę juostą apie garbaus amžiaus dzūkes kurianti A.Watts.
Puvočių moterys ne tik moka gražiai dainuoti, bet ir turi daug ką pasakyti, yra be galo vaišingos. Kai susirinkdavo penkios, tylos ir ramybės namuose nelikdavo. Skambėdavo dainos, skardus juokas, pokštai.
Kai su Aldona, jos broliu Julianu ir ansamblio dainininkėmis susitikome Stasės Bogušienės, politiko Vytauto Bogušio motinos, namuose, šeimininkė iš karto ant stalo prikrovė dzūkiškų gėrybių – grybų, varškės sūrio su spanguolių uogiene, savo keptų sausainių ir butelaitį naminukės.
Dzūkės įspėjo – svarbiausia jos nepadauginti ir tuoj pat užtraukė dainą: „Reik išgert, reik išgert, tik nereikia pasigert.”
Linksmosios dainininkės, atrodo, kiekvienai gyvenimiškai situacijai turi po dainą.
„Daug neduosiu, bet paragauti reikia. Už tai, kad mylite Lietuvą, seną Dzūkiją”, – plačiai šypsodamasi tostą rėžė 77-erių S.Bogušienė.
Ir netrukus svečiams iš Amerikos jau rišo pačios numegztus šalikus.
„Naktimis mezgiau savo mylimiausiems sveteliams. Šitokie jauni žmonės važiuoja net iš Amerikos pabendrauti su senomis bobomis.
Tikiuosi, jums patiks, nesušalsite ir dar daug kartų žiemą atvažiuosite”, – teikdama savo dovanas kalbėjo dzūkė.
Aldona su pora metų jaunesniu broliu juokėsi: „Kiekvieną kartą viešėdami Puvočiuose gauname dovanų ir priaugame po kelis kilogramus svorio. Sakyti „ne” čia negalima.”
Išeivių iš Lietuvos anūkai netruko pamėgti tradicinius lietuviškus patiekalus. Jie su malonumu kerta net cepelinus. Grįžusi į Jungtines Valstijas Aldona labiausiai pasiilgsta keptos duonos, „Grikinės bobos”.
„Per Kalėdas namuose ant mūsų stalo visuomet būna ir lietuviškų patiekalų – močiutė išmokė mano mamą juos gaminti”, – pasakojo A.Watts.
Stebėdama dzūkes Aldona ir pati išmoko kepti kugelį, kitus pamėgtus lietuviškus valgius, išmoko atskirti valgomus grybus, pešti plunksnas.
Režisierė pramoko ir keletą dzūkių dainuojamų dainų, tačiau pati uždainuoti kartu nesiryžo. „Dainuoju tiktai savo galvoje. Mano balsas ne toks geras”, – kuklinosi A.Watts.
Nors Aldona lietuviškai moka vos kelis žodžius, ji žino, apie ką dainuoja močiutės.
Daugumą dainų į anglų kalbą išvertė amerikietei padedantis Ignas Kazlauskas. Jo šeimos sodyboje Dzūkijoje Aldona su broliu gyveno visų viešnagių metu.
Susikalbėti su dzūkėmis padėjo ir vasarą aplankyti močiučių į kaimą suvažiavę anūkai.
Daugelis jų ir kitais būdais prisidėjo prie amerikiečių kuriamo dokumentinio filmo.
Su dauguma jų artimai susidraugavusi Aldona apgailestavo, kad jaunimas išvyksta iš kaimo ir nebetęsia močiučių dainavimo tradicijų.
Lietuvės ir amerikiečio duktė užsibrėžė sau tikslą vieną dieną laisvai prabilti senelių kalba. Šiuo metu San Fransiske ji lanko privačias lietuvių kalbos pamokas.
„Lietuvių kalbos mokausi nuo vaikystės. Iš pradžių lietuvių bendruomenės centre, paskui koledže.
Bet iki šiol man taip ir nepavyko jos išmokti. Tai be galo sunki kalba”, – atsiduso Aldona.
Lietuviškai nekalba ir Aldonos mama – išeivių iš Lietuvos duktė.
Australijoje gimusi moteris visą gyvenimą praleido Jungtinėse Valstijose. San Fransiske ji dirba anglų kalbos mokytoja.
Ji, taip pat vardu Aldona, norėtų dar kartą atvykti į Lietuvą. Lietuviškas Aldonos vardas režisierės giminėje eina iš kartos į kartą. Šiuo vardu buvo šaukiama ir režisierės močiutė.
Neįprastas vardas Jungtinėse Valstijose visuomet sulaukia komplimentų, o Lietuvoje – atvirkščiai.
„Juokinga, kad Amerikoje išgirdę mano vardą visi nustemba: „Koks neįprastas, bet labai gražus tavo vardas.” O Lietuvoje, atvirkščiai, jaunesni žmonės raukosi, kad tai senas, tik močiutėms tinkantis vardas”, – juokėsi Aldona.
Režisierės senelių istorija taip pat verta filmo. Kartu nuo vaikystės augusius ir įsimylėjusius paauglius išskyrė karas.
Jam pasibaigus Aldonos senelis aplankė ne vieną pabėgėlių stovyklą ieškodamas savo jaunystės meilės.
Ir tik paskutinėje jų – pabėgėlių stovykloje Vokietijoje ant ligoninės laiptų jis sutiko savo ilgai ieškotą meilę.
„Močiutė visada susigraudindavo pasakodama šią neįtikėtinai gražią istoriją. Galbūt vieną dieną ja remdamasi aš sukursiu filmą”, – šyptelėjo režisierė.
Aldona iki šiol gailisi, kad neįrašė ir neišsaugojo savo močiutės, kurią vadino Bute (nuo žodžio „bobutė”), pasakotų istorijų.
„Laikui bėgant tas istorijas primirštu. O jos man buvo tokios svarbios. Todėl išgirdusi dainuojančias Puvočių moteris pajutau, kad man duota antra proga išsaugoti tos kartos moterų istorijas.
Jos skiriasi nuo mano močiutės išgyvenimų, pasakojimų, bet man tai būdas išsaugoti jos atminimą”, – atviravo A.Watts.
Įkalbėti dzūkes tapti dokumentinio filmo herojėmis buvo juokų darbas.
Paklaustos, ar nepabodo iš paskos sekiojantys amerikonai, Puvočių moterys tik garsiai juokėsi.
„Nustebome, kad apie mus panoro sukurti filmą. Mes juk senos, iš kaimo. Kas gi gali tokias rodyti? Mums tik džiaugsmas, kad filmuoja”, – pasakojo Marytė Klimavičienė.
Prie kamerų ir dėmesio Puvočių ansamblio moterys pripratusios – nuo vaikystės kartu dainuojančios dzūkės prieš dvidešimt metų įkūrė ansamblį. Dvylika Puvočių moterų išvažinėjo visą Lietuvą, kelissyk koncertavo ir Vokietijoje. Jos scenoje ne tik dainuodavo, bet ir šokdavo.
S.Bogušienė juokėsi, kad nuo smagių šokių jai net teko operuoti klubą.
Lietuvių liaudies dainų paveldą saugančios dzūkės ne kartą buvo filmuojamos įvairioms televizijos laidoms.
Nors nebeliko daugiau nei pusės ansamblio dalyvių, moterys dainuoja toliau. Tik koncertų neberengia – nebeleidžia sveikata.
„Bet „Eurovizijoje” dar galėtume padainuoti – pasirodytume ne prasčiau nei praėjusiais metais rusės močiutės”, – skardžiai juokėsi Puvočių moterys.
O jauni kaimo gyventojai linksmuoles dainininkes juokaudami vadina „Spice Girls” (praeityje populiari britų popmuzikos grupė. – Red.) merginomis.
Dzūkės iki šiol dainuoja visomis progomis – ir kai linksma, ir kai sunku. Jų repertuare tiek dainų, kad nepakaktų ir dviejų parų visoms išdainuoti.
Visos dainos – iš atminties. Visą gyvenimą kartu dainuojančios dzūkės nėra baigusios jokių muzikos mokslų.
„Su daina visada lengviau”, – sakė ir šilto, ir šalto gyvenime mačiusios dzūkės.
Pačioms įvairiausioms progoms skirtų dainų šios moterys išmoko iš savo motinų ir močiučių. O vyrų į savo kompaniją niekada nė nebandė kviesti.
„O kas šers kiaules? Kas karves melš, kai mes išvažiavusios? Koncertų būdavo labai daug”, – prisiminė S.Bogušienė.
Balsingųjų dzūkių sutuoktiniai jau iškeliavę anapilin, tačiau moterys sugeba pasijuokti net ir iš skaudžių gyvenimo situacijų.
„Gal labai bjaurios tos dzūkės? Gal labai spyrėme grybauti? Didelius krepšius nešė ir patrūko”, – šmaikštavo S.Bogušienė.
Puvočiuose gimusios, augusios ir čia vyrus susiradusius moterys neslėpė – jaunystėje yra pasitaikę ginčų dėl bernų, tačiau stipriai apsipykusios nebuvo nė karto.
Dokumentinio filmo herojės nekantrauja pamatyti galutinį Aldonos ir jos pagalbininkų darbo rezultatą. Moterys liūdnai juokavo, kad kol filmas pasirodys, jos spės ir mirti.
O režisierė viliasi, kad jau šią vasarą Puvočiuose galės surengti „Dainavos” („Land of Songs”) premjerą.
„Noriu kuo greičiau pabaigti filmą, kol visos močiutės dar yra sveikos ir gyvos”, – nerimu pasidalijo Aldona.
Didžiausia problema – pinigai, todėl A.Watts su broliu intensyviai ieško filmui paramos.
Kad galėtų atvykti į Lietuvą kurti dokumentinės juostos, Aldona metė darbą Niujorko universiteto radijuje, paliko butą Niujorke ir grįžo pas tėvus į San Fransiską.
Kartu pas tėvus sugrįžo ir mokslus koledže baigęs brolis Julianas.
Skulptūros ir folkloro studijas baigęs vyras mielai įsitraukė į sesers projektą.
„Tėvai mus palaiko. Ypač džiaugėsi mama, kad ėmiausi šio projekto. Jai patinka, kad dirbame kartu su broliu, abu grįžome namo.
Niujorke gyvenau daug metų, ten mokėsi ir Julianas, tad mama mūsų pasiilgo”, – šypsojosi Aldona.
Tačiau Niujorke liko Aldonos mylimasis.
Režisierė tik džiaugiasi, kad širdies draugas ją taip pat remia ir nepriekaištauja dėl laikino išsiskyrimo.
O dzūkės močiutės norėtų, kad Aldona susirastų lietuvį vyrą ir čia pasiliktų visam laikui.
„Oi, kaip būtų smagu! Gaila, kad mūsų anūkai jau ženoti. Visos mes norėtume tokios marčios”, – dzūkavo S.Bogušienė.
Tačiau amerikiete save laikanti Aldona gyvenimo Lietuvoje neįsivaizduoja. Bet sugrįžti čia planuoja – režisierės galvoje jau sukasi ne vieno filmo projektas, susijęs su Lietuva.
„Man labai patinka Lietuvoje. Ir čia mano šaknys. Man atrodo, kad svarbu žinoti ir nepamiršti, iš kur esi kilęs, savo istorijos.
Iš senosios kartos mes mokomės gyvenimo pamokų.
Iš savo močiutės girdėjau baisių istorijų apie karą. Tai turėjo daug įtakos mano požiūriui į gyvenimą.
Niekada per daug nesiskųsti – to išmokau iš močiutės pasakojimų”, – kalbėjo Aldona.
