Žmogaus ranka – gyvas ir galingas instrumentas. Ji gali paglostyti, gydyti, sušildyti, bet gali mušti ar įskaudinti. Kaip elgsis ranka, priklauso nuo žmogaus.
A. Svirkienė, ištyrinėjusi tūkstančius delnų ir įvertinusi jų linijas, ne su visais tais žmonėmis norėtų bendrauti ateityje.
„Delnuose lyg knyga atsiveria gyvenimo įvykiai, galimybės. Iš rankos matyti, jei žmogus uždaras, melagis, kreivaširdis. Beveik kiekvienas turi tamsių pusių”, – kalbėjo chirologė.
Asta nuo paauglystės jautė, kad turi polinkį į ezoteriką. O po nepriklausomybės atkūrimo stačia galva pasinėrė į chirologijos studijas. Mokėsi aštuonerius metus.
Stebėdama žmonių gyvenimus, matydama jų laimėjimus ir praradimus Asta ėmė suvokti dėsningumus, kurie kartojasi kiekvieno žmogaus gyvenime. Metai po metų ji sukūrė savitą sistemą.
„Žmogus sąmoningai save realizuoti pradeda būdamas aštuoniolikos devyniolikos metų. Pasirinkus ne tą kryptį įsisuka netinkamų apsisprendimų ratas – žmogus nedirba pagal pasirinktą specialybę, jis patiria staigių, fatališkų sveikatos sutrikimų, traumų, sukuria santuoką ne su tuo partneriu”, – aiškino pašnekovė.
Chirologija Astai – daugiau nei darbas. Tai ir jos aistra. Visko žinoti neįmanoma. Tačiau siekti pažinimo, chirologės nuomone, turi kiekvienas: „O jei ranka gali parodyti teisingą kelią, kodėl turėtume tuo nepasinaudoti.”
Asta dar būdama paauglė manė, kad jos ateitis – vienatvė, kad bus senmergė, nekurs šeimos ir neturės vaikų.
Savąjį kelią ji atrado ne iškart. Įstojusi į Lietuvos veterinarijos akademiją po trumpos romantiškos pažinties pastojo ir buvo priversta ištekėti už bendraamžio.
Veterinare ji netapo, pirmosios santuokos neišsaugojo. Tačiau įvertinusi praeities klaidas moteris pakeitė gyvenimo kryptį, profesiją, pomėgius.
Šiuo metu Asta laimingai gyvena antroje santuokoje, augina penkis vaikus, kepa pyragus ir su meile kursto šeimos židinį.
Daugiavaike motina A.Svirkienė tapo prieš metus. Iš pirmosios santuokos ji turi du pilnamečius sūnus, o prieš aštuonerius metus su antruoju vyru Ričardu irgi susilaukė sūnaus. Prieš metus šeimoje įsikūrė ir dvi Ričardo dukterys iš jo ankstesnės santuokos.
– Tikra likimo ironija: svajojote apie senmergystę, o tapote daugiavaike motina.
– Mintis apie senmergystę palaidojau sulaukusi aštuoniolikos metų, kai pastojau. Santuoka su bendraamžiu buvo labiau iš reikalo nei iš meilės. Nors tuometiniu nesubrendusiu protu atrodė, kad tai meilė. Po dešimties metų išsiskyriau.
Pati norėjau nutraukti santykius. Buvau ką tik įstojusi į Vilniaus pedagoginį universitetą, vis aktyviau domėjausi chirologija. Tuo metu prasidėjo mano gyvenimo renesansas.
Nebijojau likti su dviem sūnumis, jaučiausi savarankiška ir atsakinga. Šeimoje nejutau tvirto vyro peties, jo paramos, tad vienai gyventi buvo net lengviau. Atrodė, lyg nuo pečių nukrito nematoma našta.
– Gal savo delnuose išskaitėte, kad turite išsiskirti?
– Ne, tuo metu dar nebuvau patyrusi chirologė. Bet tai ir nebuvo būtina. Kai viduje jauti diskomfortą, kai santuoka neteikia laimės, kai suvoki, kad viskas turėtų būti kitaip, turi pakeisti savo kryptį. Aš vadovaujuosi patarle: „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano.”
– Kiek laiko praėjo po skyrybų, kai sutikote savo dabartinį vyrą?
– Gal po ketverių metų. Turėjau pakankamai laiko pamąstymams.
– Ar pažinties istorija buvo romantiška?
– Ne, istorija prasidėjo graudžiai. Su Ričardu jau buvome pažįstami, kai įvyko didelė tragedija – sudegė jo tėviškė, liepsnos pasiglemžė jo tėvą ir moterį, su kuria jis gyveno. Tuo pat metu Ričardas buvo vedęs, bet šeima išgyveno krizę.
Žinodamas, kad esu įkūrusi ezoterinių mokslų centrą „Du pasauliai” ir užsiimu chirologija, Ričardas užeidavo pas mane pasikonsultuoti, pasiguosti. Aš su juo daug kalbėdavau, tyrinėjau jo delnus, daviau paskaityti psichologinių knygų.
Iš pradžių Ričardo atžvilgiu neturėjau jokių romantiškų minčių. Norėjau tik nuoširdžiai padėti žmogui, kuris kenčia. Mūsų jausmai skleidėsi palengva, gimė sūnus.
Vėliau sukūrėme šeimą, šalia Vilniaus sodininkų bendrijoje įsigijome namą.
– Kaip atsitiko, kad vyro dukterys iš pirmosios santuokos nutarė gyventi kartu su jumis, o ne su savo motina?
– Gyvenime tenka susidurti su įdomiomis misterijomis. Po skyrybų buvusi žmona draudė dukterims matytis su tėvu. Mergaitėms tai buvo didelis šokas, nes Ričardas – mylintis tėvas.
Praėjo gal dešimt metų, dukterys susirado tėvą ir pasakė, kad norėtų gyventi su juo.
– Ar su podukromis lengvai radote bendrą kalbą?
– Turiu draugę psichologę, kuri man mielai pataria, kaip bendrauti su vaikais.
Žinoma, iš pradžių buvo nelengva.
Namuose teko daryti perversmą, kitaip paskirstyti kambarius. Visą gyvenimą auginusi berniukus, turėjau išmokti bendrauti su mergaitėmis, suprasti jų norus, jausmus, charakterius.
Kai įsikūrė mūsų šeimoje, mergaitės jau buvo gana brandžios ir protingos. Vienai buvo trylika, kitai – septyniolika metų.
Mes šeimoje daug kalbamės ir stengiamės, kad visiems kartu būtų komfortiška gyventi.
Mano vyresnieji sūnūs yra dideli, tad jie jau nesikauna dėl mamos dėmesio ar ploto namuose.
– Ar dažnai pasižiūrite į savo šeimos narių delnus?
– Dažnai nežiūriu. Jie patys ateina pas mane ir rodo rankas klausdami, kodėl atsirado nauja linija ir ką ji galėtų reikšti.
Kiekvieną dieną prisižiūriu tiek daug svetimų delnų, kad grįžusi namo noriu atiduoti duoklę šeimai – pabendrauti, paruošti valgyti, pasitvarkyti.
Kiekvienais metais tradiciškai visiems šeimos nariams padarau delnų atspaudus, kad galėčiau stebėti, kaip jie keičiasi. Labiausiai keičiasi aštuonmečio Roberto delnų linijos.
– Gal kuris nors iš šeimos narių irgi turi polinkį į chirologiją?
– Visi mano vaikai turi tokį polinkį. Nors vyriausias sūnus skeptiškai žiūri į ezoterinius dalykus, turi aiškiaregystės dovaną. Vidurinis baigė ezoterikos mokyklą „Du pasauliai”. Jaunėlis irgi domisi mano veikla. Bet ar kuris nors eis mano pramintais takais, dar anksti spręsti.
– Vyrai dažnai į ezoteriką žiūri atsainiai, nepatikliai. Kaip pavyko pasiekti, kad sutuoktinis būtų tolerantiškas jūsų veiklai?
– Ričardas – techninių mokslų specialistas. Mūsų pažinties pradžioje jis matė, kuo aš užsiimu.
Žinau tiek, kad jei gyvenime atsistoji ant tinkamų bėgių, tikėtina, jog sutiksi sau skirtą žmogų visam gyvenimui.
– Ar randate laiko žvilgtelėti į savo delnus?
– Pasižiūriu kasdien. Bet žvelgiu į delną kaip į visumą, nesigilinu į smulkmenas.
Taip pat akylai klausausi savo vidaus, kuris pasako, ar einu teisingu keliu, ar krypstu į šoną.
– Kodėl dešiniojo ir kairiojo delnų įspaudai dažnai skiriasi?
– Kairysis delnas – lemtis, vidinis pasaulis. O dešinysis rodo, kaip žmogus gyvena, kuria, ar pasirenka tinkamus sprendimus.
Matydama netinkamas kryptis delnuose bandau žmogui paaiškinti, kodėl jam nesiseka, kodėl jis neranda savęs ar savo artimo, kodėl neišbrenda iš ligų.
Kuo labiau delnai skiriasi, tuo didesni vidiniai konfliktai žmogų drasko. Norisi vieno, o viskas vyksta kitaip.
Kai delnai panašūs, žmogui lengviau, nes jis gyvena pagal savo prigimtį.
Bet linijos keičiasi priklausomai nuo to, kaip žmogus gyvena. Jeigu jis pradeda mąstyti apie tai, dėl ko anksčiau nesuko galvos, jo delnuose atsiras naujų linijų.
– Vadinasi, žmogus gali koreguoti savo dešinįjį delną. Ką siūlote daryti?
– Žmogus turi išsigryninti savo gyvenimo tikslą, išsiaiškinti, ką jis turi duoti pasauliui.
Žmogaus vidus yra geriausias detektorius. Jei pasirinktas kelias yra teisingas, tuomet jo gyvenime vyksta teigiami dalykai – gavimas. Pavyzdžiui, žmogus gali pradėti savo verslą, klestėti. Jo asmeniniai santykiai, finansai ir sveikata bus geri.
Jei žmogaus pasirinktas gyvenimo kelias nėra teisingas, tuomet vyksta praradimai. Žmogus jaučiasi nelaimingas, dažnai kardinaliai keičia gyvenimo ir veiklos kryptį, serga, turi finansinių problemų.
Pagrindiniai savirealizacijos patikros taškai yra du. Pirmasis – galvos ir likimo linijų susikirtimo taškas atsiranda maždaug 35 metais, antrasis – širdies ir likimo susikirtimo taškas – 50–55 metais. Tarpiniai patikros taškai žymi penkmečius ir yra tarp galvos bei širdies linijų.
Pagrindiniai ir tarpiniai patikros taškai rodo, ar žmogaus pasirinkimas geras. Pagal tai, kiek žmogus gavo ar prarado, galima daryti išvadą, ar jis yra savirealizacijos kelyje.
Visada reikia ieškoti priežasčių, dėl ko kyla nepasitenkinimas.
Žmogus neatėjo kankintis, jis atėjo išmokti teigiamų dalykų.
Kenčiantis ir nelaimingas žmogus aplink save kuria negatyvų lauką. O laimingas ir patenkintas yra laisvas nuo savo baimių, abejonių. Tokį žmogų sunku valdyti, jis nieko nebijo.
Kai žmogus yra įbaugintas, įsisukęs į kokią nors dirbtinę kančią, jį lengva valdyti visokiomis baimėmis ir praradimais.
– Kaip jausti sėkmės pulsą? Kada nedelsiant veikti, o kada elgtis ramiau, palaukti tinkamo momento?
– Paimkime penkmetį ir dalinkime jį pusiau.
Penkmečio pradžia, pavyzdžiui, nuo 40 iki 42,5 metų, yra introperiodas. Tai reiškia, jog šiuo metu nereikia daryti nieko ypatinga. Tai yra laikas, tinkamas mokytis, gilintis į savo norus, susitaikyti su praeitimi.
Antroji penkmečio pusė (42,5–45) – ekstraperiodas, kai žmogus gali kai ką kardinaliai keisti gyvenime. Šiuo laiku tinka tuoktis, skirtis, pirkti būstą, pradėti naują veiklą.
– Minėjote, kad į jus besikreipiančios moterys dažniausiai prašo patarti dėl šeimos, vaikų. Ką sakote moteriai, kurios delne parašyta, kad jai nėra lemta susilaukti vaikų ar sukurti šeimos? Gal yra kokie nors ritualai, kurie padėtų pakeisti likimą?
– Ritualais aš neužsiimu. Yra moterų, kurioms gal ir neskirta susilaukti vaikų ar ištekėti. Bet delnuose tokių ženklų mačiau mažai.
Daugeliu atvejų vyro ar vaikų neturinčios moterys ko nors iš savo gyvenimo nepasiėmė, pasuko ne ta kryptimi ar buvo per daug išrankios.
Per susitikimus su tokiomis moterimis tiriame delnų linijas ir aiškinamės, kur yra jų klaidos, charakterio brokas ar yda, karminiai dalykai.
Žmonės, kurie pas mane sugrįžta pakoregavę savo elgesį, kelio kryptį, sako, kad jų gyvenimas pasikeitė į gera.
– Delnai pagal formą yra skirstomi į keturis pagrindinius tipus: žemės, ugnies, oro ir vandens. Minėjote, kad gerai, jei žmogaus Zodiako ženklas sutampa su delno stichijos tipu. O kas būna, jei pagal horoskopą žmogus atstovauja vandens ženklui, o jo delnas atrodo kaip ugnies, oro ar žemės stichijos atstovo?
– Žemės stichijos tipo delnas yra kvadratinis, pirštai trumpi. Toks delnas reiškia, kad žmogus sąžiningas, darbštus, praktiškas ir savimi pasitikintis. Šiam asmeniui kasdieniai fiziniai darbai yra svarbesni už idėjas, svajones ir intelektualią veiklą. Jis patikimas ir garbingas, bet gali būti per daug konservatyvus. Jo sveikata gera, jis turi didelį energijos rezervą.
Ugnies stichijos delnas – ilgas su trumpais pirštais. Žmogus energingas, neramus, individualistas. Žavi, tačiau dažnai abejojanti asmenybė. Šio tipo asmuo yra gimęs būti vadovu, savo idėjas įgyvendina veržliai ir entuziastingai. Jis praktiškas, išradingas ir geba greitai pasiekti savo tikslų. Jam patinka rizikuoti, tačiau nemėgsta smulkmenų, iš kurių susideda pilka kasdienybė.
Oro stichijos delnas yra kvadratinis, pirštai ilgi. Kvadratinis delnas rodo, kad yra praktiškumo gaidelė, o ilgi pirštai byloja kūrybinį potencialą. Žmogus sugeba realizuoti savo idėjas ir patenkinti savo ambicijas. Jis eikvoja daug energijos tiek intelektualinei, tiek fizinei veiklai, bet nėra linkęs pernelyg analizuoti savo emocinio gyvenimo.
Vandens stichijos delnas – ilgas su ilgais pirštais. Tai lakios vaizduotės, emocionali natūra, dažnai pasiduodanti nuotaikoms, įsigilinanti į save.
Labai ilgi ir ploni pirštai išduoda nepraktišką būdą. Šio tipo asmuo nėra apdovanotas stipria fizine ir emocine jėga. Jis nėra materialistas, bet jį traukia gražūs daiktai. Nors ir keista, šis tipas gali būti labai kantrus ir minkštas.
Dabar apie kontrastus. Pavyzdžiui, jei turime vandens stichijos Zodiako žmogų, kuris yra labai jautrus, o jo delnai yra žemės stichijos tipo, tuomet tai yra negerai – išryškėja kardinalūs ir prieštaringi elgesio skirtumai.
Kai tenka sutikti santykį žemė ir vanduo, visada lauk gyvenimo niuansų, kurie būna sunkūs, slogūs, liūdni.
Nes vanduo yra intuicija, pojūtis, o žemė yra faktas, rezultatas, garantija, užtikrintumas. Vanduo jaučia, bet netiki, kyla konfliktas. O tada tokio žmogaus gyvenime vyksta skaudūs lūžiai, ištinka sunkios ligos.
Kitų stichijų nesutapimai nėra tokie aštrūs.
– Kasdien bendraujate su įvairiais žmonėmis. Kai kurie jų išsekina. Iš kur semiatės energijos?
– Kai viduje jauti harmoniją arba bent eini to link, turi daugiau energijos. Taip pat svarbu turėti namus, kur esi laukiamas. Namai yra tvirtovė, kurioje atsigauname ir įgauname naujų jėgų.
Vakare dažnai jaučiuosi išeikvojusi daug jėgų, tačiau, vos tik grįžtu namo, atsigaunu. Su namiškiais apsikabiname, vyras būna paruošęs vakarienę, vaikai išsiilgę pasakoja dienos istorijas.
Manau, energijos ištekliai priklauso nuo žmogaus savijautos. Jeigu jis jaučia vidinę pilnatvę, bet kokia problema greitai išsisprendžia.
– Su dabartiniu vyru gyvenate apie dešimt metų. Sakėte, kad antrąją pusę išsirinkote klausydama savo vidaus, o ne žiūrėdama į delnus. Kaip auginate meilę?
– Reikia kiekvieną dieną investuoti į jausmus. Iki šiol prisimenu lietuvių kalbos mokytojos frazę apie sėkmingą santuoką, kurią aš, tuomet šešiolikametė, ne iškart supratau. Ji skambėjo taip: „Reikia išvengti pirmo barnio ir barnių šeimoje niekada nebus.”
– Bet sakoma, kad kartais dėl įvairumo nėra blogai ir pasibarti?
– Taip, bet kai kada partneriai ima vienas kitą žeminti, užgaulioti negražiais žodžiais. Negerai, kai barantis atsiranda nepagarba. Manau, jei kyla pyktis, reikia susėsti ir pasikalbėti.
– Ar jums lieka laiko romantikai?
– Mėgstame vakare pasivaikščioti, išvažiuojame pasivažinėti motociklais. Mudu su vyru turime motociklus.
Taip pat laisvalaikiu labai daug kalbamės ir savo pokalbius vadiname filosofijomis. Mums abiem tai patinka.
Jeigu žmonės gerbia vienas kito pomėgius, jei turi bendrų pomėgių, kurie juos vienija, ryšys bus stiprus.
