Mažieji abiturientai taip, mes vienuoliktokai, švenčiame „krikštynas“ jaunatviškas juokas ir krykštavimai, nekalti akių žvilgčiojimai, šypsenos, prisilietimai, bet koks pretekstas susitikti be svarbios priežasties. Tu tapai mūsų draugų grupės nariu, tas, kuris per mano „išdavikes“drauges, tiksliai žinojai mano dienotvarkę, savaitgalio planus – tapdavai jų dalimi. Tos pačios draugės „išdavikės“ pagreitino mūsų jausmų proveržį.
Aš puikiai žinojau, kad Tau patinku, Tu negalėjai būti tuo tikras, neleidau savo jausmams išsiveržti vien dėl principo, norėjau, kad prabiltum pirmas...tačiau Tu drąsus ir nebijai rizikuoti. Moki pasinaudoti bendromis akimirkomis, kai esame kartu. Švenčiame draugės gimtadienį, pasakai, kad nori ramiai pasikalbėti, aš sutinku. Kelioms minutėms, kurios virto keliomis valandomis pasigrobi mane į vonią, užgesini šviesą, užrakini duris, paimi mane už rankos, aš jaučiu, kai širdis tvinksi krūtinėj, tyliai prabyli, kad daugiau nebegali slėpti savo jausmų, kad esu Tau viskas, prisipažįsti, kad esi šiame gimtadienyje ir visur kitur, nes ten esu aš, tavo linksma, graži mergaitė, kuri sujaukė tavo širdies ramybę. Aš tyliu, klausausi tavęs ir glostau plaukus, bijau sugadinti šią akimirką, bijau, kad po kelių metų viskas pasibaigs dar neprasidėjus. Kodėl? Bijau prarasti tave kaip žmogų, draugą, verčiau norėčiau tave turėti visą gyvenimą kaip draugą negu vaikiną nežinia kuriam laikui, aš bijau, jog nepavykus mūsų draugystei, tave prarasiu visam laikui, tą paaiškinu ir Tau. Stipriai suspaudi mane ir pasakai: „visada būsiu šalia, turėti tave kaip draugę man neužtenka ir per daug skaudu“. Rizikuoju, šventai tikiu, kad galime būti idealia pora, juk pažįstame vienas kitą nuo darželio laikų, bendra mokykla, draugų draugai , dažnėjantys vakarėliai kartu.
Viskas puiku, jokių pykčių, dvyliktos klasės išleistuvės, paskutinis valsas, nedrąsiai prieini pakviesti mūsų šokiui, jaučiuosi laiminga, nes turiu tave. Šokam, aplinkui daug šokančių porų, tačiau mes išskirtiniai, mes spinduliuojam meile, netyčia užmini man ant batelio, abu nusijuokiam, nes prisimenam prietarą, kad tai ženklas, kad kartu atšoksim mūsų vestuves. Dar vienas įstrigęs ženklas mano galvoje, kad esam skirti vienas kitam.
Abu įstojam į tą patį universitetą, juokaujam, kad esam ideali informatiko ir ekonomistės pora, visada vadinau tave mano asmeniniu informatiku, nes nudžiugindavai maloniomis staigmenomis, sukūrei mūsų šeimos herbą, netgi padarei santuokos liudijimo kopiją, kad neva niekada nepabėgčiau nuo tavęs....tai buvo dar vienas nekaltas ženklas, kad įsivaizduoji mūsų ateitį kartu, bet deja, pabėgau ne aš, o Tu nuo manęs...tiesiog vieną dieną atėjai ir pasakei, kad Tau reikia pertraukos, aš nesupratau tavo prašymo, paprašei savaitės laiko, daviau...tačiau pradėjau slapčia aiškintis, kas už to slypi, bandžiau analizuoti, grįžti į praeitį kas ne taip, kas pasikeitė...sužinojau, kad yra kita mergina, iš tavo grupiokų rato, kuri Tau neabejinga, rodo jausmus, kurią Tu atstumi, tačiau ji nieko nežino apie mane, niekada nesupratau, kodėl slėpei nuo jų, kad esu aš, negi Tau nieko nereiškiau, tapau tuščia vieta?
Praėjo savaitė, Tu atvažiavai, karštai apkabinai, pasakei, kad myli. Dėjom atskirties tašką ir gyvenom toliau, taip ir ėjo savaitė, viena, kita, kol prieš pat gimtadienį man parašei, jog Tau reikia laisvės, nori pabūti vienas ir niekam nesijausti įsipareigojęs.
Paklausiau, ar tai dėl kitos merginos tvirtai atsakei ne ir mažai ką bepaaiškinęs išėjai iš mano gyvenimo visam laikui su be prasmės parašyta sms „gal po kurio laiko pats tave susirasiu, tikrai tave mylėjau“... Ašaros, nusivylimas, suplėšytos nuotraukos ir tik vienas pasiliktas daiktas – pliušinis žaislas, kuris primena tave, tą kurį mylėjau ir myliu. Nors praėjo daugiau negu metai, Tu negrįžai, išsipildė mano baimė, kurią jaučiau lygiai prieš 4 metus vonioje, kai širdies gelmej bijojau tokio scenarijaus, tačiau rizikavau ir, nors rizika nepasiteisino, nesigailiu, nes su tavimi pažinau, kas yra meilė, kuri vis dar tyliai rusena manyje be vilties įsiplieksti.
