Buvau studentė. Mėgdavau čia užsukti rytais, prieš paskaitas. Įsitaisydavau visada toje pačioje vietoje - prie lango. Gardžiuodamasi gerdavau kakavą, kurią mielas padavėjas, pastebėjęs, jog esu smaližė, pagardindavo šokolado sirupu. Anuomet, kaip ir šiandien, stebėdavau savais reikalais susirūpinusius praeivius. Rytus čia praleisdavau taip dažnai, jog ėmiau „pažinti“ žmones, kasryt minančius Laisvės alėjos grindinį. Rodės, juos pažįstu vis geriau...
Pirmadienis, 8.30 val. Pavydėtinai grakščiu žingsniu kaukši daili blondinė, dėvinti žydrą paltuką, nešina rankinę, kuri, kaip ir reikalauja mados taisyklės, puikiai priderinta prie jos aprangos.
Antradienis, šiek tiek po aštuntos. Pusamžis vyriškis vedasi 5-6 metų mergytę, Jis net palinkęs klausosi jos, kažką čiauškančios.
Trečiadienis, 8.15 val. Štai ir žavus, aukštas juodaplaukis vyrukas, kuris... Jis ką tik man mirktelėjo? Net springtelėjau iš netikėtumo. Man tikrai nepasirodė: mačiau, jis primerkė man akį...
Šis menkutis įvykis neleido man susikaupti visą dieną! Visą savaitę... Laukiau kitos progos vėl jį pamatyti. Buvau tikra, tai įvyks trečiadienį: jis, kaip visada, ryto šaltuko spaudžiamas, žygiuos Soboro link.
Universitete bandžiau klausytis valdymo strategijų paskaitos ir kūriau savo strategiją „Kaip sužavėti tamsiaplaukį nepažįstamąjį“. Niekur nesidėsi, reikės apsimesti, jog visai jo nelaukiu, esu užsiėmusi... na, kad ir mokslais. Juk protingos merginos patinka vaikinams, tiesa? Lemtingą akimirką, kai jis bus visai arti, pakelsiu akis, droviai jam nusišypsosiu ir nudelbusi žvilgsnį vėl įsistebeilysiu į konspektus. Internete skaičiau, jog toks nekaltas manevras suveikia geriausiai.
Pagaliau – trečiadienis! Aš - vėl kavinukėje, vėl - prie lango. Nė nepajutai, kaip ėmiau nervingai trepsėti kojomis. Laukiau, kada mano nepažįstamasis išlys iš už kampo.
Vos tik pasirodė stotinga nepažįstamojo figūra, pamiršusi ne tik savo strategiją, bet ir elementarias mandagumo taisykles, įsispoksojau į jo dailią eiseną bei patrauklų veidą. Mano įžūlumas neliko nepastebėtas – keista šypsena nušvietė jo veidą, ir jis, pamojęs man ranka, išdidus nužingsniavo savo įprastu maršrutu. Gerą pusvalandį sėdėjau apmirusi. Keikiau save už žioplumą, maniau, jog niekada nebedrįsiu į jį žvilgtelėti.
Kitą rytą kavinėje ant staliuko radau rožę ir žydrą servietėlę. Ant jos dailia rašysena buvo išraityta: „Raudonplaukei žaliaakei“. Akimirką stovėjau netekusi žado, o galvoje abejonės keitė viena kitą: „Man? Negali būti... O kam daugiau? O jeigu paimsiu ir paaiškės, kad vis dėlto ši rožė ne man? Nagi, Emilija, kiek dar raudonplaukių žaliaakių ateina čia kiekvieną rytą ir sėdi būtent prie šio staliuko?“
Prisėdau, pauosčiau rožę ir nukaitau iš pasitenkinimo. Iškart supratau, tai – žaviojo praeivio pokštas - neturėjau nė menkiausios abejonės. Bet kodėl nepasirodė jis pats? Nejau vėl visą savaitę reikės laukti trečiadienio, kad galėčiau jam padėkoti, o gal net - bijau net pasvajoti! - pagaliau susipažinti?
Žinoma, iki kito trečiadienio turėjau marias laiko susikurti strategijos “Kaip sužavėti tamsiaplaukį nepažįstamąjį” antrąją dalį. Lemtingą dieną atėjusi į kavinę buvau visiškai tikra, jog šį kartą nesusimausiu. Nusprendžiau jį pasitikti lauke.
Buvo 8.10 val. Stovėjau šalia kavinės durų ir susigūžusi, kad snaigių neprikristų už apykaklės, laukiau jo ateinant. Velnias... Iš to jaudulio pamiršau net striukę užsimesti, bet atgal eiti negaliu – jis gali pasirodyt bet kurią akimirką.
Jau 8.11… 8:13… Laikas slenka lėtai: 8.17... Na, kurgi jis?! Ateina! Net stryktelėjau iš laimės! Kaip pašokau, taip ir nusileidau: netrukus mano vyruką pasivijo ir jam į parankę įsikibo pirmadieninė blondinė žydru paltuku. Nebuvo laiko stovėti išsižiojus - iš kišenės išsitraukusi mubilųjį telefoną ėmiau padrikai pliurpti su savo įsivaizduojama drauge. Nors ir nedrįsau pažvelgti į tuos du balandėlius, galėjau prisiekti, jog artėdami gražuoliai pašaipiai dėbsojo į mane, o eidami pro šalį dar ir skardžiai nusijuokė. Man net ausyse ėmė spengti.
Įvirtau atgal į kavinę. Bandžiau pasislėpti nuo visų praeivių už lango, kurie, man rodės, specialiai traukė savo paraudusias nosis iš palto apykaklės, ir nukreipę jas į mano pusę nebyliai šaipėsi... Lyg tyčia ir padavėjas stovi ir spokso visas išsišiepęs.
„Ko čia vėpsai?! - piktai klustelėjau jo mintyse. - Žinoma, tu viską stebėjai nuo pat pradžių ir dabar mėgaujiesi matydamas, kaip tas bjaurybė mane apkvailino!“ Grįžau į savo vietą ir susmunkau į kėdę. „Kaip jis galėjo visą laiką su manimi flirtuoti, o paskui šitaip šlykščiai pasielgti? ...ir dar su ta... “ - nebepaleido manęs mintys.
- Sušalai? - nutraukė pykčiu verdančias mano mintis guvus barmeno balsas.
„Ar negana iš manęs šaipytis?!“, -pagalvojau. Nesiteikiau net pažiūrėti į jį.
- Kavinės sąskaita, - dar tarstelėjo jis ir ant staliuko padėjęs arbatos puodelį nuėjo.
Jau norėjau trenkti tą prakeiktą arbatą ant žemės ir išrėžti jam moralą: negražu juoktis iš svetimos nelaimės! Ir štai pastebėjau mėlyną servetėlę, padėtą šalia puodelio. Joje dailia rašysena, kurią jau kartą buvau mačiusi, buvo išraityta: „Sveika, Raudonplauke! Ar sutiktum su manim nueiti į kiną? Barmenas Tomas.“
Man beklaidžiojant prisiminimuose, pro kavinės duris įžengia Tomas. Pakštelėjęs į skruostą, jis klausia:
- Apie ką taip įtemptai galvoji?
- Prisiminiau tą dieną, kai susipažinome, - šypteliu.
- Ar tai buvo tada, kai aš kūriau planus, kaip sužavėti raudonplaukę nepažįstamąją..?
