Eilinį kartą nepasiėmiau skėčio ir kaip tyčia „prakiuro“ dangus, o iki namų dar buvo likęs geras pusvalandis pėstute. Na, ką jau padarysi, teks pėdinti ir permirkti iki paskutinio siūlo. Pylė kaip iš kibiro, vanduo tekėjo upeliais žemyn gatve, tarsi ne šaligatviu pėdinčiau, bet braidyčiau. Tačiau nenuėjus nė pusės savo kelio link namų, patapau šlapia nė anksčiau tikėjausi. Kaip mėgstu sakyti, iki pilnos laimės taurės trūksta tik lašelio. O ją pripildė pravažiuojančio automobilio vandens banga, kuri užliejo mane vienu akimirksniu. Buvau absoliučiai šlapia. Būtumėte matę mano reakciją – tikrai ne tokią kaip laimėjus milijoną ar gavus puokštę gėlių.
Tačiau nesu iš tų žmonių, kurie greitai supyksta ir pagalvojau – juk visada norėjau pasivaikščioti lietuje, o čia būti aplietai papildomai – niekis, tarsi gavus bonusą dar. Tad neburnojau ir pirštu negrūmojau mane apliejusiam automobilio vairuotojui. Mano laimei, o gal nelaimei, tas niekadėjas sugrįžo iki manęs, nuleido automobilio langą ir lyg niekur nieko paklausė manęs – „Patiko dušas?“. Šito tai nesitikėjau! Nurijau karčią pykčio piliulę su mintimi „Šitas vyriškis nesugadins man nuotaikos“. Tad, lyg niekur nieko, padėkojau ir paklausiau – „Galit pakartoti?“. Tačiau nelaukus atsakymo nupėdinau tolyn. Iš pradžių, visa ši situacija kėlė pasipiktinimą, vėliau juoką. Velniai nematė to kvailio, juk tikimybė vėl jį sutikti yra tokia mažytė, kad nėra reikalo tai pernelyg sureikšminti.
Praėjo savaitė, kai vėl susidūriau su tuo „nuostabiai mandagiu“ vairuotoju. Tiksliau, jis mane atpažino ir užkalbino. Kaip ir dera, atsiprašė ir pakvietė išgerti arbatos. Pasakiau, kad atsiprašymas priimtas, tačiau arbatos išgerti nesutiksianti – maža kas, gali ir vėl mane aplieti, juk jam tai taip gerai sekasi daryti. Atkaklumo vyriškis nestokojo, išsiprašė mano telefono numerį. Tikras „makaronų kabintojas“ pagalvojau, išmanantis šias subtilybes. Tačiau, kai pagalvojau, neturiu ko prarasti, nebent vėl sušlapti. Be to, jo tokios išraiškingos akys...Tad po poros dienų susitikome parkelyje – pasivaikščiojome, pabendravome, pasijuokėme iš mūsų tariamai „pirmojo susitikimo“.
Nežinau, bet jis mane kažkuo traukė...gal savo šmaikštumu, gal savo galantiškumu, gal savo paslaptingumu ar tais „netyčiniais“ prisilietimais, vėliau bučiniais. Bet viena žinau, man buvo gera su juo leisti laiką ir tai, kad vėl man priminė ką reiškia būti apžavėtai, nerimastingai, susijaudinusiai prieš mūsų susitikimus, jausti artumą ir šilumą, būti, tikrąja to žodžio prasme, apsvaigusiai ir perdėtai linksmai, besišypsančiai visur ir visiems. Taip sekė antras, trečias pasimatymas...Su kiekvienu vis daugiau prisilietimų, bučinių, juoko, akimirkų kartu.
Tačiau, kad ir kokia būtų graži istorija, visada atsiranda žodelis „bet“, kuris kaip kirviu nukerta tą idilę. Aš taip pat buvau ne išimtis. Išaiškėjo jo paslaptingumo priežastis – jis jau keli metai kaip vedęs...
