Tau dvidešimt. Kažkur sielos gelmėse džiaugiesi, delbi į žemę šelmiškai degančias akis, skrieji laukiniais žirgais rožine svajonių pieva, bet netikėtai suvoki, kad žmogus, su kuriuo draugauji jau du metus, ne tavo. Jis ne tau! Suvoki, kad tu, deginanti tarsi vasaros karštis, tapai šalta it ledas. Kad vis dažniau tavo mintyse ir jausmuose jo draugas. Negali tuo patikėti, bet pati jauti, kaip meilė, šiluma, švelnumas, net degančios akys sklinda iš jo. Žinai ir suvoki, kad tai – uždraustas vaisius, juk tai – tavo vaikino draugas. Suvokia tai ir jis. Bet, kaip negali sustabdyti upės bėgimo, leidi ir čia įvykiams tekėti sava vaga. O likimas tarsi tave erzindamas, paima ir mesteli tai, ko neplanuoji ir nesitiki. Netikėtai susitinkam mieste, ar parke rytais bėgiodami. O susitikus, kavos ar arbatos norisi išgerti. Jei kur prireikia, o kaip tyčia tavo vaikinas negali, tai palydi, ar paveža kur reikia. Ir dega, verda, kunkuliuoja vidinės aistros, bet kiekvienas paisydamas moralės ir ištikimybės slepiam. Ir taip geras pusmetis.Verkiu iš bejėgiškumo, naktį dejuoju nuo aistros, keikiu likimą. Aštri it peilio smaigalys su skausmu perveria mintis, juk gamta tave sutvėrė mylėti ir būti mylimai. O tu gesini aistrą savyje ir vaidini ledo karalienę.
Nebeišlaiko pirmasis jis. Paskambina. Susitinkam. Pirmi žodžiai apkabinus „Aš jau nepakeliu minčių apie tave. Jausmai jau mano veržias per kraštus.“ Akys dega, rankos virpa, širdis rodos iš krūtinės iššoks. Abiejų vienintelė mintis, kad taip negalima, bet jausmai protui nepavaldūs. Klausai savo širdies, o ne proto. Jausmai yra jautrus barometras, rodantis, ką turiu daryti. Juk meilė – energijos eleksyras.
Nors jau 1 valanda nakties, bet Rotušės aikštėje, leidžiantis pirmosioms žiemos snaigėms, šokame valsą. Kažkieno mašinoje garsiai skamba O.Vyšniausko daina „Mažyte, mano“. Suvokiam, kad atgal kelio nėra. Ašaromis mintu dieną ir naktį. Kaip stirna trokšta vandens upelio, taip aš trokštu tavęs, nes tu – mano gyvenimas. Mane atgaivinantis vanduo.
Daug gražių, aistringų akimirkų dar buvo, bet vis neapleido jausmas, kad negalėjome taip pasielgti su žmogumi, kuris mumis tikėjo, mane mylėjo.
Ir tada suvoki, kad už viską, kas malonu, reikia mokėti. Ir sumokam. Skaudžia kaina, begaliniu kito žmogaus įskaudinimu. Tylėti negalėjom. Man mano buvęs vaikinas atleido, nors aš pati negalėjau būti kartu nemylėdama, išdavusi. O kažkada buvę geriausi vaikystės draugai išsiskyrė.
Išsiskyrėm ir mes, nes visą laiką tarp mūsų buvo gyvas priekaištas, kitas įskaudintas žmogus.
Ilgai dar į mano širdį, tik trumpam ateidavo vasara, bet labai greitai vėl ilgam pasilikdavo žiema.
Nesigailiu nieko, nors savigrauža ilgai manęs neapleido, bet suvokiau svarbią tiesą, kad geriau mylėti ir prarasti, nei niekad meilės nepatirti.
