Kodėl džiūgaudami nespragsite pirštais kaip senovės romėnai ar netrypiate kojomis kaip Tibeto vienuoliai, genantys piktąsias dvasias? Kodėl žmonės ploja ir ką išties jie tuo išreiškia?
Dar neseniai buvo manoma, kad į klausimus, kada ir kodėl žmonės pradėjo ploti, atsakymo rasti neįmanoma – nebent nusikėlus laiko mašina į akmens amžių ir išvydus, kaip elgėsi tolimi mūsų protėviai.
Akivaizdu, kad trankymas kumščiais sau į krūtinę, kaip daro kai kurie žinduoliai, visada reiškė dominavimą, pergalę arba sėkmę, tačiau plojimas buvo kas kitka. Plojimu žinduoliai reiškia ne pritarimą – taip jie parodo baimę, reikalauja maisto, geriausiu atveju – iš malonumo.
Antropologai mano, kad plojimas – vienas pirmųjų garsų, kuriuos žmonės pradėjo naudoti bendraudami tarpusavyje.
Jis kilęs iš pirmykščių bendrų medžioklių, kurios vykdavo dar tais laikais, kai žmonės net nemokėjo kalbėti.
Plojimas buvo sutartinis medžiotojų ženklas, kuriam atlikti nereikėjo sunaudoti tiek daug energijos, kaip trypiant kojomis, švilpiant ar šaukiant.
Praktine ir funkcine prasme žmonės neturėjo jokio patogesnio būdo žiniai apie save perduoti kitiems per atstumą.
Religijų tyrėjai mano, kad atsiradus pirmiesiems tikėjimams plojimas jau buvo laikomas naujos pradžios simboliu, pabrėžiančiu laiko liniją, panašiai kaip ir pliauškė filmavimo aikštelėje.
Todėl ir visuotinis darnus plojimas jau buvo akivaizdžiai prasmingas – jis padėdavo sukurti ir palaikyti bendrą ritmą, taip reikalingą ritualiniams šokiams.
Spėjama, kad pirmykščiai žmonės plojimą naudojo kaip pakaitalą ar priedą ritualiniams perkusijos instrumentams, ir būtent iš to iki mūsų dienų yra atkeliavęs instinktas kūdikiams plojimu reaguoti į garsą bei šviesą.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose plojimas buvo paminėtas senovės Egipte. Tai buvo papildymas perkusijos priemonėms.
Senajame Testamente plojimas minimas keletą kartų, tačiau visais atvejais – tik kaip nepritarimo ženklas. Ir net romėnai, daugumos mūsų šiandienių manierų autoriai, į plojimą iš pradžių žiūrėjo kreivai.
Jie kur kas dažniau pasitenkinimą reikšdavo spragsėdami pirštais, apsikabindami ir plekšnodami per nugarą ar petį, bet ne plodami.
Vis dėlto apsikabinimas ir plekšnojimas per nugarą ir lėmė būtent tai, kad žmonės išvis pradėjo ploti.
Tai įvyko per gladiatorių kovas, kai toli sėdintys žiūrovai tiesiog negalėjo apglėbti mėgstamų kovotojų ir paplekšnoti jiems per nugarą. Liko plekšnoti delnais: kairysis reiškė gladiatoriaus nugarą, o dešinysis – savą ranką.
Toks veiksmas dar buvo vadinamas „tuščiu apkabinimu”, todėl mes ir plojame rankas laikydami priekyje – tarsi ką nors apglėbdami.
Ploti tapo smagu ir privaloma. Romos Koliziejuje prieš karo veteranus – vienarankius invalidus – sėdėdavo vergai plikai skustomis galvomis, per kurias buvo plekšnojama vietoj plojimo, kuriam reikia dviejų rankų.
Taip plojimas Romoje tapo ir pritarimo ženklu. Ir, beje, sunkiai pelnomo pritarimo.
Imperatorius Neronas dainavo taip blogai, kad netgi buvo priverstas samdyti žmones, kurie jam plotų arba, pavyzdžiui, tai darydavo penki tūkstančiai kareivių.
O III amžiuje prieš Kristų romėnų Plauto ir Terencijaus sukurtuose spektakliuose jau buvo plojama aktoriams, kurie pasirodymą baigdavo lotynišku žodžiu „plaudite”, kuris reiškė „plokite”.
Tada plojimas įgijo ir tą pačią prasmę, kaip ir rankos paspaudimas – tai buvo signalas, kad „aš neturiu ginklo” ar ko nors, ką galėčiau sviesti į nepatikusį atlikėją.
Kartu su senovės Roma išnyko ir gražių masinių reginių tradicija – Tamsiaisiais amžiais žmonės susiburdavo tik kare arba turguje.
Pamažu išnyko net ir likusios negausios pramogos, nes religinės suirutės laikais joms nebuvo nei laiko, nei vietos.
Iš tų laikų, beje, ir susiformavo tradicija neploti katalikų bažnyčioje, mat ta vieta ir joje vykstantys renginiai niekada nebuvo skirti pramogai.
Ir tik viduramžiais, atsiradus dainuojamosios poezijos žanrui, pradėta vėl reikšti pritarimą. Tiesa, ir vėl senoviniu būdu – menestreliai dainuodavo aikštėse apsupti žiūrovų, kurie po pasirodymo galėdavo paplekšnoti artistams per nugarą ir tiesiai pasakyti, kas patiko ar nepatiko.
Kai su Williamo Shakespeare’o dramomis atėjo mada vaidinti scenoje, aktoriams nutolus tolėliau nuo žiūrovų liaudis vėl nebegalėjo plekšnoti artistams per nugarą. Taigi romėnišku pavyzdžiu vėl teko pradėti ploti.
Plojimo etiketas pradėjo formuotis XVIII amžiuje, kai muzika buvo pradėta groti didelėse salėse. Tų laikų klausytojai pasiekdavo tokį transą, kad daugeliu atvejų pradėdavo ploti vos išgirdę pirmuosius akordus, tačiau atlikėjų tai netrikdydavo.
Pavyzdžiui, Wolfgangui Mozartui plojimai taip patikdavo, jog sklido gandai, kad jis savo koncertams netgi samdo slaptų plojikų, pradedančių iškart ploti, nors ir taip jo muzika užburdavo visus.
Taip pat tame amžiuje kartu su italų operos paplitimu prasidėjo ir šūksnių „Bravo!” tradicija.
Iki pat XIX amžiaus pabaigos didžiųjų kompozitorių biografijose pilna nuolatinių plojimų, pertraukiančių atliekamus kūrinius, paminėjimo. O štai visiška tyla buvo laikomas fiasko – tai ne vienas jų irgi patyrė.
Klausytojų elgesys pradėjo keistis tik su Ri-chardo Wagnerio operos „Parsifalis” premjera 1882 metais. Tada pats autorius išėjęs į sceną paprašė žiūrovų neploti grojant, nors „jam ir jo atlikėjams plojimai, be abejo, patinka”.
Vis dėlto žiūrovai R.Wagnerio prašymo nesuprato – nutilo visiškai ir netgi operos pabaigos nepalydėjo plojimais. R.Wagneriui vėl teko išeiti į sceną ir paprašyti ploti.
Ir tik apie 1900 metus žmonės galutinai suvokė, kad dieviškojo jausmo, klausantis muzikos, pertraukti neverta.
„Neplokite, negadinkite momento nuotaikos”, – tokia pradėjo formuotis tradicija.
Vengiant išankstinio publikos vertinimo, daugumoje Europos teatrų plojimai prieš spektaklį buvo uždrausti tol, kol neatitrauktos scenos užuolaidos. Nuspręsta, kad traukiamų užuolaidų šiugždenimas turi būti girdimas tyloje.
Buvo nueita taip toli, jog imta netgi samdyti agentus, kurie sudrausdavo pernelyg įsijautusius plojančius klausytojus.
Taigi XX amžiaus pradžioje teatruose būdavo taip tylu, kad netgi veikė ženklų sistema, leidžianti pakeisti savo sukryžiuotų kojų padėtį.
Iš to ir kilusi tradicija neploti iškart pasibaigus muzikai, o dar palaukti keletą sekundžių, kad būtų suvokta momento svarba. Todėl ir ploti reikia pradėti tik tada, kai matote nuleistas visų muzikantų ir dirigento rankas.
Šiandien geram kalbėtojui plojame netgi jo kalbos metu, jei jis pasako išties svarbią ar esminę mintį – taip įprasminame „momento svarbą”.
XIX amžiuje taip pat atsirado ir ovacijų stovint tradicija. Ji kilo iš karališkojo etiketo.
Karališkųjų šeimų nariai iš teatro išeidavo pirmieji. Jiems atsistojus, prasčiokai negalėjo sėdėti savo kėdėse ar krėsluose (daugelyje salių pa-
prasti klausytojai vaidinimus žiūrėdavo stovėdami, jei salėje sėdėdavo karalius su savo svita).
Vis dėlto šiais laikais suvokiame – norint klausytis muzikos tyloje, tai galima padaryti ir namie. Plojimas vienija žmones, plodami visi kartu jaučiame vienas kito buvimą šalia.
Neplojantys žmonės yra vieniši ir užsi-
sklendę savyje. Netgi nereikalingi. Todėl natūralu, kad net ir pabudę iš snaudulio, apėmusio per operą ar nuobodžią paskaitą, žmonės automatiškai ima ploti kartu su visais, nesvarbu, matė jie tą pasirodymą ar ne.
Ar tai instinktas, ar kultūringumo ženklas? Turbūt ir viena, ir kita, o galbūt ir trečia. Juk medikai teigia, kad plojimas gamina gerus hormonus smegenyse ir gali būti naudingas autizmu sergantiems žmonėms.
