- Neseniai įvykusiame prostitučių suvažiavime kalbėjausi su viena iš Pamaskvio prostitučių. Ji papasakojo, kad dabar tarp greitkeliuose dirbančių prostitučių vyksta nuožmi kova dėl stovėjimo taškų.
– Aš, žinoma, visos buhalterijos nežinau, tačiau tų „taškų“ šeimininkai atriekia pareigūnams nemenką duonos kąsnį per mėnesį – daug daugiau nei milijoną rublių per mėnesį. Štai pati prostitutė gauna vos 5 proc. uždirbtų pinigų.
Galiu patikinti, kad jei policijos skyrius nori pridengti sutenerį, tai prieš patikrą jam paskambina ir perspėja, kad tą dieną nedirbtų. Visa tai vadinasi kova su prostitucija. Turiu pastebėti, kad už prostitucijos organizavimą dar nebuvo nubaustas nei vienas sąvadautojas. Vietoj jų į laisvės atėmimo vietas keliauja prostitutės. Suteneriai atsiperka 150 tūkst. rublių išpirka, o 200 tūkst. rublių kainuoja norint už save pasodinti prostitutę.
Тodėl sąvadautojai prostitučių nepaleidžia tol, kol jos gali dirbti. Suteneriai – geri psichologai. Jis vieną iš prostitučių padaro favorite, kitą – vyriausia, dar kitą – „karaliene“. Tačiau mergina negali net pasvajoti apie pasišalinimą iš prostitucijos liūno. Be to, nėra kur išeiti.
Prieš mėnesį pas mane už rankos atvedė sumuštą 18 metų merginą. Sara į Rusiją atvyko iš vienos buvusios sovietinės respublikos. Jos tėvynėje motina pardavė butą ir dingo kaip į vandenį, o mergina liko su dviem mažamečiais broliukais. Ir ji kvailutė atvažiavo į Maskvą. Kai jai nepavyko rasti darbo, pažįstamas pasiūlė jai labai greitai užsidirbti butui. Ji patikėjo ir nuvažiavo, o tas pažįstamas susitarė su nelegalaus bordelio savininku. Jis Sarą ten ir paliko.
Galima sakyti, tas pažįstamas Sarą pardavė. Neišleido jos iš bordelio tris mėnesius. Žinoma, ji buvo priversta teikti intymias paslaugas, santykiauti be prezervatyvų. Su vienu klientu įvyko didelis konfliktas. Jis Sarą apkaltino pavogus jo pinigus. Sąvadautojas atidavė merginą tam vyriškiui. Neva nukentėjęs vyras sumušė Sarą iki sąmonės netekimo. Lyg to būtų maža, suteneris išlaužė Saros lagaminėlį, pavogė jos sutaupytus pinigus ir išmetė merginą į gatvę. Ji neturėjo nei pinigų, nei dokumentų.
— Ji turėjo kur eiti?
— Atsidūrusi gatvėje Sara ėmė stabdyti pakeleivingas mašinas. Viena iš jų sustojo, nes vyrui pagailo mergaitės. Vėliau jis davė jai mano telefono numerį ir tokiu būdu ji atėjo pas mane.
Iš pradžių nuėjome į gydymo punktą, tačiau jai nesuteikė medicininės pagalbos, nes mergina neturėjo asmens dokumentų. Kitą dieną nuėjome atlikti medicinos teismo ekspertizę. Buvo užfiksuoti sumušimai, tačiau akto į rankas nedavė vėlgi dėl tos pačios preižasties: mergina neturėjo dokumentų. Tuomet aš ją nuvedžiau į prokuratūrą. Juos priverčiau priimti Saros pareiškimą.
– Nusikaltėliai sulaukė bausmės?
— Du mėnesius mes gavome atsakymus, kad pareiškimą persiuntė atitinkamoms instancijoms. Per tą laiką mes nusiuntėme Sarą į Maskvą, kur, teisininkams padedant, buvo mėginama gauti jos asmens dokumentus. Deportuoti namo merginos taip pat nebuvo galima. Rašte būtų nurodyta priežastis, dėl kurios ji išsiunčiama, o Saros gimtojoje šalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už vertimąsi prostitucija. Tačiau Sara tuo užsiiminėjo ne savo noru.
Būtent todėl mes sprendėme klausimus, ką toliau su ja daryti? Tuo metu atėjo atsakymas iš Vidaus reikalų ministerijos. Jį perskaičius man pakirto kojas: „Atlikome tyrimą, tačiau nusikalstamų veiksmų nebuvo. Visiems ačiū“.
— O ką jie turėjo išsiaiškinti?
— Jie turėjo nustatyti kūno sužalojimus, grėsmę užkrėsti venerinėmis ligomis, vagystę, apiplėšimą ir svetimo turto grobimą, išprievartavimą, nelegalaus viešnamio organizavimą, įtraukimą į prostituciją, paso vagystę, seksualinio pobūdžio prievartinius veiksmus, neteisėtą laisvės atėmimą, nusikaltimą, įvykdytą grupės asmenų. Ir jie nė nematė pagrindo iškelti baudžiamosios bylos!
— Kodėl neiškėlė baudžiamosios bylos?
— Sara labai tiksliai savo skunde parašė: „Jai buvo ne vieną kartą pasakyta, kad pas juos viskas sumokėta ir susitarta su policija, todėl ji nieko nelaimės.“
— Ar dažnai susiduriate su tokiomis istorijomis?
— Kad bylos nepradėtų? Taip. Iš pačių prostitučių net pareiškimų nepriima! Juos priima tik tada, kai nueiname kartu. Ir vis dėlto dažnai atsisako kelti bylą. Paprastai moterys ir nesikreipia į policiją, nes bijo. Juk jas laiko nusikaltėlėmis arba nesąžiningomis liudytojomis.
Prostitutės labai retai rašo pareiškimus dėl išprievartavimo, nes tai beprasmiška. Tačiau, manau, kad kiekviena gali papasakoti, kaip buvo išprievartauta ir sumušta, kaip ją apiplėšė ir pažemino. Todėl reikia išsklaidyti mitą apie kovą su prostitucija. Nes tai – nesibaigianti korpucinė afera.
— O moralė, padorumas?
– Moralė, dorovė – tai ne juridiniai terminai. Pas mus nepadori moteris ta, kuri neištikima savo vyrui. Tačiau tokiais atvejais niekam net nekyla minčių nubausti moterį administracine bauda.
— Kuo gali baigtis moteriai, teikiančiai intymias paslaugas, kai pareigūnai išaiškina nelegalų viešnamį?
— Tai – protu nesuvokiama.
Viena prostitutė buvo pristatyta į policijos skyrių. Kol viešnamio šeimininkai vežė išpirką, moterį įgrūdo į vieną iš didelių seifų ir užrakino. Ją ten pralaikė tris paras be valgio, vandens ir tualeto.
— Kaip suprantu, jūs esate nusistačiusi prieš prostitucijos legalizavimą.
— Taip. Pirmiausiai dėl to, kad prostitucijos legalizavimas žemina moters žmogiškas vertybes.
— Bet juk prostitucijos legalizavimas tai ir licencijos turėjimas, ir mokami mokesčiai?
— Licencija negali nieko garantuoti. Prostitucijos legalizavimas iš esmės įveda tik sutenerystės monopoliją. Įvedus mokesčius, atsiprašau, vaginoms, reikštų, kad parduotos moters kūno kaina gali būti žemesnė nei kiaulienos mėsa. Šis dalykiškas ir pragmatiškas požiūris niekaip nedera prie žodžių „orumas“ ir „žmogaus teisės“.
Prostitucijos legalizavimas gali privesti prie to, kad moteris neturės teisės atsakyti klientui. Juk klientas visada teisus. Be to, legalizavus prostituciją, tuo pačiu atskleidžiamas moters, teikiančios intymias paslaugas, anonimiškumas ir jai uždedamas atspaudas visam likusiam gyvenimui. Nei viena rimta organizacija nepriims moters į darbą, kuri kada nors dirbo prostitute. Prostitucija padeda kryžių visiems jos planams ateityje.
Lyg to būtų maža, prostitucijos legalizavimas suteikia teisę persekioti, sulaikyti ir bausti moterį, kuri nenori registruotis ir mokėti mokesčių. Taip pat šios veiklos legalizavimas dirbtinai nustato laisvai prieinamas moteris nuo meilužių-medžiotojų ir išlaikytinių, nors visų šių kategorijų moterų motyvacija iš esmės vienoda.
— Tuomet, kaip manote, ką reikėtų daryti?
— Dekriminalizuoti šią sferą. Taip pat turi būti numatyta griežta atsakomybė teisėtvarkos organams, kurie kraunasi turtus iš prostitucijos pajamų. O piniginės bausmės merginoms – tikra nesąmonė. Juk jos kito darbo neturi.
— Tarkime, prostitucija legalizuojama, tačiau juk niekas ir nepasikeis. Suteneriai, policininkai ir toliau turės iš to didelės naudos.
– Todėl pirmiausiai reikia keisti valstybės politiką jų atžvilgiu, įtraukiančių moteris į prostituciją. Organizuoti moterims profilaktikos programas prostitucijos temomis, kad suprastų, ko gali tikėtis. Juk neretai moteris, norėdama išmaitinti save ir savo vaikus, paprasčiausiai būna priversta užsiimti prostitucija. Nors nemažai moterų renkasi tą kelią sąmoningai.
— Galbūt gyvenimui pagerėjus ir prostitučių bus mažiau?
—Taip įvyks tada, kai valstybė pradės rūpintis savo piliečiais, ypač moterimis. Atsiras galimybė gauti išsilavinimą ir jį atitinkantį atlyginimą, rūpintis savo vaikais. Moteris, gyvenanti mažame miestelyje, turi plėšytis per kelis darbus, kad galėtų kaip nors prasimaitinti. Taip ji praleidžia tai, kas svarbiausia – meilę ir dėmesį savo vaikams.
Parengė Sniegė Pilypienė
