Anksčiau lietuviai ir eglutę puošdavo Kūčių dieną, ir kūčiukus kepdavo prieš pat Kūčias. Dabar prekybos centruose jie pardavinėjami nuo lapkričio mėnesio tarsi būtų paprasti sausainiai.
Prekybininkai jų siūlo pačių įvairiausių: traškių ir minkštų, pagardintų aguonomis, didesnių ir žirnio dydžio smulkių. Skiriasi ir jų kaina.
Įvairių gamintojų keptus kūčiukus Panevėžio centrinėje turgavietėje pardavinėjanti Diana sako, jog kai kurie pirkėjai nori išragauti įvairių kepyklų siūlomų kūčiukų, kad iki šventės išsirinktų skaniausius.
Kūčiukais pavadino kalbininkai
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja Lina Vilienė sakė, kad Kūčių vakarą valgomi nedideli iš mielinės tešlos iškepti kepinėliai lietuvių kalbos tarmėse buvo vadinami įvairiai – šližikais, prėskučiais, kleckučiais, parpeliais ar parpeliukais.
Pasak L. Vilienės, kūčiukai – tai apeiginė duonelė, skirta ne tik žmonėms kaip apeiginis Kūčių vakaro valgis, bet pirmiausia vėlėms. Todėl ne veltui kūčiukai buvo valgomi pačioje Kūčių vakarienės pabaigoje, jau išragavus 12 (pagal Jėzaus apaštalų skaičių) arba 13 (pagal Mėnulio kalendorių) patiekalų.
Pasak etnokultūros specialistės, kadangi kūčiukai buvo skirti vėlėms pamaitinti, būdavo gaminami maži gabalėliai, tarsi miniatiūriniai kepalėliai. Jų būdavo kepama daug, nes ir vėlių daug, o visas reikia pamaitinti. Kaip ir kiti patiekalai, po Kūčių vakarienės kūčiukai buvo paliekami nenukraustyti nuo stalo, kad dvasios galėtų pasivaišinti.
Pasirengti laiko nebuvo
Rudenį pradedamus pardavinėti kūčiukus L. Vilienė vadina komercija, neturinčia nieko bendra su senosiomis tradicijomis. „Ne laiku valgomas šis patiekalas praranda prasmę”, – pabrėžė muziejininkė.
Pasak jos, lietuviai neturėjo laiko iš anksto pasiruošti Kūčioms, Kalėdoms, nes nuolat spausdavo kasdieniai darbai, todėl ir visus skanėstus Kalėdoms ir Kūčių patiekalus gamindavo, eglutę puošdavo išvakarėse arba Kūčių dieną.
Manoma, kad dėl tos pačios priežasties – skubėjimo atlikti visus būtinus prieššventinius darbus Kūčių dieną buvo laikomasi sauso pasninko. Šeimai tik ko nors sausai užkrimtus nereikėdavo gaišti laiko rimtiems pietums ruošti.
Aguonpienį skanina grūdais
Kaip ir kiti Kūčioms ruošiami patiekalai, kūčiukai – pasninko valgis, todėl mielinė tešla būdavo užminkoma naudojant tik vandenį, miltus ir mieles, nededant nei pieno, nei taukų ar sviesto.
„Na, nebent kokią skardą pagerintų kūčiukų, skirtų valgyti per Kalėdas, šeimininkės išsikepdavo”, – pasakojo panevėžietė.
Anksčiau lietuviai paskanindavo kūčiukus tik aguonomis, o cukraus berdavo tik tiek, kiek reikėdavo mielėms pakilti. Tokių kaip dabartiniai, saldžių tarsi sausainiai kūčiukų, ant mūsų protėvių stalo nebūdavo.
Kūčiukai valgomi sausi arba mirkomi aguonpienyje. Pastarajam karštu vandeniu nuplikytos ir sutrintos aguonos užpilamos cukrumi arba medumi saldintu vandeniu.
Pasak L. Vilienės, aukštaičiai į aguonpienį dar įdėdavo ir „kūčios” – įvairiausių virtų grūdų, užpiltų medumi.
Etnokultūros specialistės nuomone, jei neiškentėte ir jau prisiragavote pirktinių kūčiukų, raskite laiko ir bent vieną skardą jų prieš Kūčias išsikepkite patys. „Tik tuomet namai pakvips šventėmis”, – įsitikinusi L. Vilienė.
Tinka ir burtams
Panevėžio rajone, Kulbių kaime, gyvenanti 85 metų Janina Bikinienė iki šiol kūčiukus kepa pagal tą patį receptą, kurį išmoko iš savo motinos.
Garbaus amžiaus moterį stebina dabartinis žmonių skubėjimas – juk dabar kalėdinės puošmenos atsiranda net adventui neprasidėjus.
J. Bikinienė dar prisimena, kaip Kūčių dienos pavakare, baigusios visus pasirengimo darbus, prieš šeimai susėdant prie stalo moterys eidavo nusiprausti į pirtį. O iš jos jau grįžę vyrai turėdavo sutrinti aguonas, skirtas aguonpieniui. Šį darbą dabar dažniausiai atlieka mėsmalė ar kavamalė.
Kūčiukus žmonės ne tik valgydavo, bet ir naudodavo burtams, ateities spėlionėms. Pavyzdžiui, jaunimas, pasėmęs saują kūčiukų, spėdavo, ar ateinančiais metais susiras sau porą. „Ar lyka, ar pora?” – svarstydavo ir skaičiuodavo, kiek kūčiukų paėmė. Jei lyginis skaičius – suras porą, jei nelyginis – liks vienišas.
Meduolius kepa ir vaikai
Daug šeimų Kalėdų švenčių neįsivaizduoja ir be meduolių. Juos ypač smagu kepti kartu su vaikais – jie geriausi pagalbininkai meduolius puošti spalvotu glajumi.
Anot L. Vilienės, Kalėdų meduolių kepimo tradicija į Lietuvą atkeliavo kartu su eglučių puošimu maždaug XIX amžiuje. Manoma, kad ši mada mūsų šalį pasiekė iš Vokietijos.
Beje, įvairiausių formų meduoliai puikiai tinka ir Kalėdų eglutei papuošti. Tik tokiu atveju vertėtų prieš kepant padaryti skylutę, per kurią vėliau perkišite kaspiną ar virvutę meduoliui pakabinti.
Visokių riestainėlių ir kitų mielų kalėdinėms namų dekoracijoms tinkančių figūrėlių galima išsikepti ir iš mielinės tešlos, likusios iškepus kūčiukus.
Kepiniais puošė eglę
Meduoliai tinka ne tik švenčių stalą papuošti. Štai Panevėžio lopšelyje-darželyje „Varpelis” Kalėdų nuotaiką kuria meduoliais kvepianti eglė.
Salėje pastatytą maždaug 3 metrų žaliaskarę papuošė maždaug 500 meduolių. Juos kepė darželinukai su tėveliais ir „Varpelio” darbuotojos.
Dailiai papuošti įvairių formų meduoliai darželį puoš iki Trijų karalių, o tada šventės metu bus suvalgyti.
Pasak lopšelio-darželio direktoriaus pavaduotojos Dalijos Andriuškienės, artėjant Kalėdoms jie svarstė, kaip spalvingai ir gražiai papuošti eglę, tada kažkuriam vaikui kilo idėja Kalėdų eglutę papuošti puošmenomis virtusiais meduoliais.
„Todėl mūsų eglė ne tik graži, bet ir gardžiai kvepia”, – džiaugiasi vaikai. Tikrai, vos pravėrus duris į salę, pasklinda meduolių kvapas.
Ypač dailiai atrodo meduoliai, kurių vidurys papuoštas „vitražais” iš ledinukų. Juos padaryti nesunku – tereikia į kiauravidurio meduolio centrą prieš kepant įdėti ledinuką – meduoliui kepant jis išsilydo ir tampa meduolio įrėmintu spalvotu stikliuku. Tiesa, tam tinka tik ledinukai be įdaro, o meduolius geriausia kepti ant silikoninio padėklo, o ne ant kepimo popieriaus.
Keliasdešimties metų senumo receptai
50 g mielių, 0,5 litro šilto vandens, apie 1 kg miltų, apie 1 valg. šaukštą cukraus, jei patinka – sauja aguonų.
Mielės ištrinamos su cukrumi ir užpilamos šiltu vandeniu. Kai mielės pradeda putoti, reikia pilti miltų ir maišyti, kol tešla taps panaši į tirštą blynų masę.
Tuomet ją palikti šiltai pakilti. Į kiek pakilusią tešlą reikia pilti daugiau miltų ir minkyti – tešla neturi būti kieta. Tuomet ji vėl pastatoma kilti.
Iš pakilusios tešlos atgnybiamas gabalėlis, formuojama maždaug piršto storio virvutė, ji pavoliojama miltuose ir supjaustoma nedideliais gabalėliais. Kūčiukai kepami skardoje, joje patiesus kepimo popieriaus.
Aguonpienis
Aguonas nuplauti, tuomet užplikyti nedideliu kiekiu verdančio vandens ir grūsti grūstuvu, sumalti mėsmale arba kavamale, kol išsiskirs baltas skystis – aguonų pienas. Sutrintas aguonas suberti į medumi ar cukrumi saldintą vandenį.
„Kūčia”
Išvirti kuo įvairesnių grūdų – rugių, kviečių, avižų, žirnių ir užpilti juos pašildytu medumi.
Kalėdų meduoliai
200 g sviesto
1 kiaušinis ir 4 tryniai
200 g cukraus pudros
200 g grietinės
200 g natūralaus medaus (jei naudojamas sintetinis, meduoliai bus kietesni)
1 arb. šaukštelis sodos
800 g miltų
2 arb. šaukšteliai meduolių prieskonių mišinio
Kiaušinis ir tryniai ištrinami su cukrumi, sudedama grietinė ir joje nugesinta soda, supilamas pakaitintas, su prieskoniais sumaišytas ir atvėsintas medus. Tuomet supilami miltai ir užminkoma tešla. Ji mažiausiai valandą palaikoma šaldytuve, ten ją galima palikti ir per naktį.
Tuomet tešla kočiojama, iš jos formelėmis išspaudžiamos įvairios figūrėlės ir kepamos iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.
Meduolius reikėtų kepti likus 1–2 savaitėms iki Kalėdų. Iškeptos meduolių figūrėlės laikomos vėsiai popierinėse dėžutėse arba maišeliuose, o prieš pat šventes dekoruojamos. Tam tinka iš baltymų, citrinų sulčių ir cukraus pudros namuose pagamintas arba parduotuvėje pirktas glajus.
