Neveltui prisiminame pasaulio pabaigą, nes advento metas krikščionių bendrijoje yra suvokiamas ne tik kaip džiugaus laukimo dienos, bet ir laikotarpis per kurį kviečiama apmąstyti Dievo atėjimą į žmonijos istoriją Jėzaus Kristaus asmenyje.
Advento (iš lotyniško adventus – atėjimas) laikotarpis prasideda likus keturioms savaitėms iki Kalėdų. Krikščionims adventas – liturginių metų pradžia, ypatingo dvasinio susikaupimo metas, kuris reikšmingas ne tik aktyviau praktikuojantiems tikintiesiems, bet ir visiems besiruošiantiems Kalėdų šventei.
Adventas suprantamas kaip susitelkimo metas rengiantis Išganytojo gimimui, visą dėmesį perkeliant į Kalėdų slėpinį.
Pirmosiomis savaitėmis per pamaldas skaitomos ištraukos iš Senojo Testamento, primenančios tikintiesiems Jėzaus atėjimo laukimą, simbolius, kurie pranašavo jo gimimą.
Antroje advento pusėje prisimenama kaip Mergelei Marijai pasirodęs arkangelas Gabrielius paskelbė Jėzaus Kristaus gimimą, nekaltas pradėjimas ir antrasis Kristaus atėjimas, kuris bus po jo gimimo, laikų pabaigoje.
Todėl adventas yra svarbus laikotarpis tikintiesiems, bet jokiu būdu jis nėra, kaip kartais neteisingai suprantama, liūdesio ar atgailos metas. Tokia samprata dažnai kylanti iš nežinojimo, iškraipo šio meto esmę.
Per adventą Bažnyčia skatina krikščionis užsiimti gailestingumo ir artimo meilės darbais. Tad įsijungimas į labdaringas akcijas, aukos stokojančių reikmėms, vienišų bei pagyvenusių žmonių lankymas puikiai atitinka advento prasmę.
Tarp šio laikotarpio tradicijų išskirtinę vietą užima Advento vainikas. Tai – namų puošmena, kuri susideda iš eglės šakų vainiko su keturiomis žvakėmis. Pirmą iš keturių advento sekmadienių uždegama pirma žvakė, kitą savaitę - antra ir t. t.
Advento vainiką į kalėdines tradicijas įvedė Hamburgo liuteronų teologas Johannas Hinrichas Wichernas (1808–1881). Jis užsiimdavo vaikų iš nepasiturinčių šeimų švietimu. Advento metu vaikai nuolat klausinėdavo savo mokytojo kada ateis Kalėdos.
Netekęs kantrybės J. H. Wichernas 1839 m. sugalvojo būdą vaikams skaičiuoti dienas iki Kalėdų, J. H. Wichernas iš seno medinio rato sumeistravo vainiką, kuriame įtaisė 19 mažų raudonų ir keturias dideles baltas žvakes. Kiekvieną rytą šiame vainike būdavo uždegama maža žvakė, o sekmadienį – didelė balta žvakė.
Advento vainiko simbolika išsiskiria keletą reikšmių. Visų pirma, palaipsnis šviesos papildymas vainike simbolizuoja didėjantį Kristaus, „pasaulio šviesos“, gimimo laukimą. Papildomą reikšmę vainikui suteikia apskritimo forma, eglės žaluma, žvakių ir dekoratyvinės juostelės spalvos.
Advento vainiko keturios žvakės asociojuojasi su pasauliu ir keturiomis jo kryptimis, Apskritimas - amžinąjį gyvenimą, kurį suteikia Kristaus prisikėlimas, žalia - gyvenimo spalva, o žvakės - šviesą, kuri apšvies pasaulį per Kalėdas.
Advento vainiko tradicija greitai paplito po įvairias bažnyčias, bet įgaudama įvairias formas. Pavyzdžiui, katalikų advento vainikus dažnai puošia trys violetinės ir viena rožinės spalvos žvakė pagal liturgines advento pamaldų spalvas.
Rožinė žvakė šviečia trečiąjį advento sekmadienį, kuris yra vadinamas Gaudete (Džiaukitės!). Stačiatikiai taip pat palengva perima šią tradiciją, tik jie vainike įstato šešias žvakes. Būtent tiek savaičių tęsiasi stačiatikių prieškalėdinis laikotarpis.
Šiuolaikinėje visuomenėje adventas tarsi pradingsta šventiniame šurmulyje, kalėdinių akcijų bei atrakcijų sūkuryje. Nūdienos dvasiniai mokytojai pabrėžia, kad adventas yra pasiūlymas ieškoti ramybės.
Surasti laiko paskaitynėti Šventąjį Raštą, skirti vieną, kitą valandėlę pažvelgti į savo širdies gelmes, užmegzti dialogą su Kūrėju. Taip pat dažniau nei įprasta pabūti šeimoje, paprasčiausiai niekur neskubant pasišnekučiuoti su vaikais, sutuoktiniu ar tėvais. Kitaip tariant, tai galimybė pažvelgti į savo laiką ir kasdienybę kitu žvilgsniu.
