Emociškai bręstame vaikystėje
Atrodo, emocijos – įgimtas dalykas, jaučiame ir tiek. Gebėjimas jausti, žinoma, yra įgimtas, bet atpažinti, ką jaučiame, išmokstame vaikystėje. Augdamas vaikas sužino, kokie jausmai tam tikroje situacijoje yra tinkami („nieko keista, kad tau taip liūdna, kai mama išeina“), įgunda valdyti savo emocijas („matau, kad labai pyksti, bet muštis nedera“). Emociškai bręsti vaikui padeda aplinkiniai žmonės – tėvai, bendraamžiai, draugai. Emocijos – neatskiriama mūsų vidinio pasaulio dalis, svarbus socialinio gyvenimo reguliatorius.
Kiekvieni santykiai vaikui yra savitai reikšmingi ir iškelia emocinio gyvenimo užduočių – jos gali būti nelengvos, bet galiausiai išmoko įveikti sunkumus ir sėkmingai prisitaikyti socialiniame pasaulyje.
Tėvai: jausmų abėcėlė
Motinos ir tėvo įtaka vaiko emociniam brendimui yra neginčijamai svarbi. Vaiko ir tėvų santykiai nėra lygiaverčiai – tėvai visuomet turi daugiau galios formuoti santykį su vaiku nei jis pats.
Daugybę metų mama ar tėtis yra pirmieji, į kuriuos vaikas kreipiasi, kai jam skauda, neramu ar pikta. Tėvai padeda valdyti emocijas, kai pats vaikas to padaryti dar nesugeba, ir intensyvūs išgyvenimai jį tiesiog užplūsta. Tėvų įtaka vaiko emociniam gyvenimui ilgainiui mąžta, bet išlieka ir paauglystėje (nors patys tėvai dažnai to nepastebi ar netiki). Ko vaikas išmoksta bendraudamas su tėvais? Pirmiausia – įvertinti, ar jį užplūdusios emocijos yra svarbios, vertos dėmesio. Jei tėvai ignoruoja nemalonius vaiko išgyvenimus („Jokių baubų nėra. Gana maivytis. Gulk į lovą ir miegok“, – sako mama tamsos bijančiam vaikui ir užgesina šviesą), šie išmoksta atvirai nerodyti jausmų, prisiderinti prie tėvų reakcijos. Tai nereiškia, kad vaikas išmoks nebijoti – jis net nesuvoks, kad tamsoje užplūdęs jausmas yra baimė. Tačiau tinkama tėvų reakcija į vaiko baimę, ilgainiui išmoko jį suvaldyti emocijų antplūdį ir susiklosčiusią situaciją ar problemą išspręsti iš esmės. Mokslininkai pastebi, kad vaikai ir paaugliai, kurie bendraudami su tėvais jaučiasi saugūs, geriau atpažįsta neigiamas ir sudėtingas emocijas. Priešingu atveju vaikas bendraamžių elgesį dažniau laiko priešišku (net kai taip nėra) ir pats dažniau būna agresyvus.
Moko atpažinti emocijas
Tėvai yra labiau patyrę už savo atžalą, taigi jie gali paaiškinti, kodėl mažylis verkia dėl sudraskyto mėgstamo žaislo („tu liūdi, tau jis labai patiko“) ir kaip elgtis toliau („imkim ir susiūkim – bus kaip naujas“). Labai svarbu, kad tėvai kalbėtų su savo vaiku apie tai, ką šis jaučia, iš kur jausmai atsiranda ir kokius jausmus kitiems sukelia paties vaiko elgesys („sesė labai apsidžiaugs, kai padovanosi jai saldainį“). Taip vaikas mokosi atpažinti ir įvardyti emocijas. Pastebėta, kad dažnai kalbant su vaiku apie tai, ką jaučia šeimos nariai, vaikai iki 3 metų ima dažniau atkreipti dėmesį į savo ir kitų jausmus, ikimokyklinukai ima suprasti, ką jie jaučia, o paaugliai tampa jautresni aplinkiniams.
Deja, tėvai ne visada supranta ir teisingai įvertina vaiko išgyvenimus. Vaiduoklis palovėje, keliantis vaikui panišką baimę, tėvams gali nesukelti jokio įspūdžio. Savo paauglės dukters gėdą (tarp bendraamžių ji jaučiasi nuskurusi) motina gali sumenkinti, nes paauglių tarpusavio bendravimo ir įvaizdžio taisyklės jai svetimos. Tėvai privalo rūpintis vaiko sveikata ir gerove, todėl susižavėjimo, patiriamo važinėjant riedlente paskui troleibusą, tėvai gali visai nesuprasti – jiems ši pramoga atrodys pavojinga ir kels siaubą. Tėvai tradiciškai yra atsakingi ir už įprasto kultūringo elgesio mokymą, taigi į vaiko, kuris klykdamas krenta ant grindų parduotuvėje, emocijas tėvai, tikėtina, neįsijaus (veikiau pasistengs kuo greičiau dingti iš jiems gėdingos situacijos). Tokie nesusipratimai gali trukdyti tėvų ir vaiko santykiams bei vaiko emociniam vystymusi.
Bendraamžių vaidmuo
Kitaip nei vaiko ir tėvų, bendraamžių tarpusavio santykiai yra lygiaverčiai. Tačiau vaiko santykiai su bendraamžiais darželio grupėje ar mokyklos klasėje nebūtinai yra labai artimi. Vis dėlto bendraamžių įtaka vaiko emocinei raidai yra labai didelė. To paties amžiaus vaikai vienas kito išgyvenimus supranta geriau nei tėvai ar broliai ir seserys. Jie yra vienodo amžiaus, panašiai nusimano apie pasaulį, patiria tuos pačius įvykius darželyje ar mokykloje, visi bendrauja su ta pačia auklėtoja ar mokytoja. Bendraamžiai grupėje emocijas patiria drauge ir labai stipriai: linksmai žaidžia, bijo egzamino ar vorų. Vaikai ar paaugliai susikuria grupės kultūrą su savitomis taisyklėmis ir vertybėmis, tarp jų – nerašytas taisykles, kokiomis emocijomis „spalvinti“ vienus ar kitus įvykius (tarakonas yra „fu“, o Haris Poteris – „oho“).
Emocijų rodymo taisyklės
Bendraamžių kultūroje nusistovi ir taisyklės, kada ir kokias emocijas galima rodyti. Tyrėjai nustatė, kad ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikai (iki 11 m.) nerimą ir skausmą kitiems demonstruoja tik labai akivaizdžiu atveju, pvz., susikruvinę. Tėvams to paties amžiaus vaikai atskleidžia gerokai daugiau nemalonių išgyvenimų – liūdesio, nerimo, pykčio. Tarp bendraamžių vyrauja taisyklė – „ištverk ir nesiskųsk“. Ji ypač gaji tarp berniukų. Kuo vyresni, tuo labiau berniukai tiki, kad rodydami jausmus bus bendraamžių pajuokti.
Vaikas išmoksta slėpti emocijas, kai bendraamžiai erzina ir pajuokia. Jie greitai supranta, kad įžeidinėjimas nesiliaus, jei rodys savo liūdesį (ims verkti ar skųstis). Kalbėjimas apie kitus vaikus – pasakojimai, jų elgesio aptarinėjimas taip pat formuoja ir palaiko nerašytas taisykles, kiek ir kada emocijų galima parodyti („Įsivaizduoji, Jonas net apsiverkė! Fu, kaip mažas vaikas!“). Šios taisyklės išaiškėja tuomet, kai vienas kuris vaikas tampa atstumtuoju – su juo nebesikalbama, jis nebepriimamas į žaidimus. Atstūmimas vaikui yra labai skaudi bausmė, todėl jis stengiasi neišsiskirti iš būrio ir elgtis taip, kaip „priimta“. Jau pradinukas ima suprasti, kad jo viešasis „aš“ nebūtinai turi sutapti su tikruoju „aš“. Iš dešimtmečio galite išgirsti ir tokį komentarą: „Jeigu tau liūdna, tai stengiesi šypsotis ir žaisti su visais, lyg niekur nieko“.
Taigi bendraamžių veikiamas vaikas ima mokytis pateikti save aplinkiniams, kurti apie save įspūdį, kitaip sakant, ima kontroliuoti savo jausmus. Išmokti būti grupės dalimi, pilnaverčiu jos nariu yra labai svarbu. Bendraudamas su sau lygiais bendraamžiais vaikas išmoksta valdyti savo pyktį, derėtis, ieškoti sutarimo.
Išmoko teikti paramą
Įprastai draugauti bendraamžiai pradeda ankstyvoje paauglystėje. Draugystė iš įprastų santykių kolektyve išsiskiria didesniu artumu. Tai – nebe darželinukai, besidalijantys (arba nepasidalijantys) ta pačia smėlio dėže. Vaikai ima draugauti, nes pajunta vienas kitam simpatiją. Kuo šie santykiai yra svarbūs ir ko vaikai iš jų išmoksta?
Paaugliška draugystė leidžia jūsų vaikui tyrinėti patirtį ir emocijas, susijusias su brendimu – kūno pokyčiais ir išgyvenimais, beieškant savojo identiškumo. Draugai dalijasi išgyvenimais, jie sužino porą labai svarbių dalykų: pirma, ar ir kiti taip jaučiasi, antra, ar taip jaustis įprasta ir normalu.
Abipusiai draugiški santykiai skatina žengti dar vieną žingsnį – padėti draugui, kai jam reikia, t. y. neparodyti abejingumo, atšiaurumo, vengti kaltinimų, kai draugui reikia paramos. „Būti šalia, kai labiausiai reikia“ – viena iš svarbiausių paauglių, ypač mergaičių, draugystės taisyklių. Draugė padės įveikti išsiskyrimo skausmą („jis tavęs nebuvo vertas“) ir užplūdusias emocijas („negalvok apie jį, eikim į kiną“). Toks patarimas apsaugos mergaitę nuo neigiamų minčių, kurios ilgainiui virsta savivertės dalimi ir gali kelti gėdos, kaltės, prislėgtumo jausmus, saviagresiją. Draugystė išmoko vaiką teikti paramą, ne tik ją gauti. Jei vienas draugas liūdnas, antras atsisakys eiti į šokius, nors norėtų, ir rinksis abipusiškai priimtiną variantą. Draugas surizikuos savo įvaizdžiu, bet išsaugos draugystę su nelabai mėgstamu kolektyvo nariu. Paaugliška draugystė vaiką išmoko pasitikėjimą žmogumi vertinti labiau už trumpalaikę naudą. Jis mokosi užmegzti ir išlaikyti artimus santykius – tinkamu būdu išreikšdamas rūpestį, pritarimą, susižavėjimą ir simpatiją.
Kita draugystės pusė
Jei viena draugystės pusė yra simpatija, tai kita – draugų nesutarimai. Jie neišvengiami, o kadangi santykiai artimi, nesutarimai gali būti labai skaudūs. Jei Marytę apkalbės klasės mergaitė, su kuria ji tik pasisveikina rytą, bus nemalonu, bet pasaulis nesugrius. Tačiau jei taip pasielgs geriausia draugė Ona, Marytei bus labai skaudu, ji pasijus išduota, pyks, liūdės, jausis sutrikusi. Konfliktą su draugu vaikas spręs kiek kitaip negu eiliniu atveju: Marytė su Ona turbūt „pasikalbės“, „išsiaiškins“ ir jų draugystė gal net sutvirtės. Su bet kuria kita mergaite Marytė turbūt tiesiog liautųsi kalbėjusi.
Pirmieji artimi santykiai ne tik moko vaiką valdyti pyktį, pavydą (draugystė yra savanoriška ir trapi – nesaugoma ji gali lengvai nutrūkti). Draugiški santykiai su kitu žmogumi padeda paaugliui suprasti ir pažinti save – kada jis pyksta, dėl ko pavydi, konkuruoja. Pažindamas save paauglys kuria realistišką savęs vaizdą.
Mes visi žinome, kad vaiko emocinė gerovė yra labai svarbi jo socialinei ir intelektinei raidai. Dažnai sakome vaikams: „Neliūdėk. Viskas bus gerai, pamiršk“ – ir šitaip menkiname jų išgyvenamus jausmus. Kai vaikas nuolat užgniaužia nemalonias emocijas, vėliau jos „grįžta“ ir sukelia problemų. Vaikai, kurie išmoksta atpažinti ir konstruktyviai išreikšti savo jausmus, įgyja labai vertingų gyvenimiškų įgūdžių. Jie mokosi iš jiems svarbių asmenų. Kai tėvai supranta save ir elgiasi brandžiai, perteikia tai ir savo vaikams.
Kaip padėti?
Padėkite vaikams nuo mažens atpažinti ir suprasti jausmus – skaitykite knygeles, žaiskite judrius ir stalo žaidimus. Ypač naudingi vaidmenų žaidimai – pasakų imitavimas, lėlės.
Mokykite vaikus atpažinti ir įvardyti savo jausmus, suprasti, ką jaučia kiti vaikai ir suaugusieji. Atsižvelkite į savo vaiko amžių – vaikai bręsta palaipsniui, tad iš trimečio neverta reikalauti tokios užuojautos ar moralinio sąmoningumo kaip iš ūgtelėjusio paauglio.
Atkreipkite dėmesį, kokie ženklai (vaiko veido išraiška, povyza, žaidimo elementai, piešimo detalės) rodo, kad jis išgyvena stiprias neigiamas emocijas. Pasiūlykite konstruktyvų sprendimą – pasikalbėti, piešti arba padaryti „pertraukėlę“ ir užsiimti kita veikla.
Pripažinkite vaiko emocijas, net jei jo elgesys jums nelabai patinka. Tarkim, kai vaikas suduoda jums, jis pyksta. Leiskite pykti, bet neleiskite muštis. Sustabdykite jį: „Suprantu, kad tu pyksti, bet muštis negalima. Pasikalbėkime, kodėl taip jautiesi“.
Parodykite, kad suprantate, atpažįstate vaiko jausmus: „atrodai liūdnas“, „atrodai nusiminęs“. Jei vaikas sutiks, kad iš tiesų taip ir jaučiasi, kantriai išklausykite.
Stebėkite vaiko kūno kalbą – kokie ženklai rodo, kaip jis jaučiasi. Stenkitės išklausyti, ką vaikas pasakoja, kaip jis jaučiasi ir kodėl.
Reaguodami į vaiko jausmus, venkite negatyvių vertinimų: „ar tau kada nors būna gerai?“, „na, kokios dar problemos?“ Tokie komentarai trukdo atvirai bendrauti. Vaikui peršama mintis, kad jis yra „geras“ tik tuomet, kai jam puikiai sekasi.
Venkite moralizavimo („Kaip tu gali šitaip elgtis!“), pažeminimo („negaliu patikėti, kad tu taip pasielgei“), paskaitų skaitymo („aš jau ne kartą tau aiškinau…“), problemos sumenkinimo („nusiramink, viskas bus gerai“), nebūkite gelbėtojas („aš tuo pasirūpinsiu“). Geriausia, kantriai ir atidžiai išklausyti vaiką, laiku pritariamai linktelėti galva. Atminkite, kad primygtinis klausinėjimas gali atitraukti vaiko dėmesį nuo problemos, ir jis nustos kalbėti apie savo jausmus.
Spręskite iškilusią problemą, drauge su vaiku ieškokite išeities. Sugalvokite keletą galimų variantų ir išsirinkite konstruktyviausią sprendimą.
Visuomet palikite galimybę atvirai pasikalbėti. Galite sakyti: „Gerai, kad pasakei, kas nutiko. Man rūpi, kaip tu jautiesi, ir jei norėsi pasikalbėti, gali drąsiai į mane kreiptis“.
