Tėvų dilema: ko vaikui reikia daugiau - laisvės ar apribojimų?

Prie lektoriaus iš Ispanijos driekiasi tėvų eilė. Po dvi dienas trukusių mokymų visi nori paspausti jam ranką, padėkoti, užduoti klausimus.

Dešimties vaikų tėvas dalijasi savo įžvalgomis apie vis greitėjančio gyvenimo tempo įtaką šeimos tarpusavio santykiams.

Kalbėjomės apie tai, kodėl vyrams reikia aktyviau mokytis šeimos puoselėjimo subtilybių, kokia šeimos reikšmė. Aptarėme klausimus, kuriuos lektoriui užduoda tėvai visame pasaulyje. Pasirodo, visur jie - tokie pat.

- Daug keliaujate, skaitote paskaitas mokytojams ir tėvams. Kaip pavyksta suderinti darbą ir šeimą?

- Svarbiausia mano gyvenime tai, kad esu vedęs žmogus ir turiu dešimt vaikų. Su žmona esame katalikai. Mano žmona yra architektė, matematikos mokytoja. Aš taip pat esu architektas ir psichologas. Dirbu abiejose srityse.

Pirmas dalykas, kurio mokau sutuoktinius - reikia turėti tikslą, gyvenimo projektą. Tada išsikelti sau kitus, mažesnius, tikslus. Kaip juos rasti? Pirmiausia reikia tvirtai stovėti ant žemės, tai yra, suvokti realybę, savo vertybes.

Mano asmeninis projektas - mylinti, darni ir laiminga šeima. Šį projektą visada laikau esminiu, todėl problemų derinant šeimą ir darbą nekyla.

- Šeimos projektas gali būti bendras visiems ar kiekvienas turime kurti savo?

- Kiekviena šeima kelia sau skirtingus tikslus, tokius, kurie padarytų jos narius laimingus. Šeimai svarbu susikurti tvirtą tarpusavio ryšį, tačiau tuo pat metu išsaugoti kiekvieno nepriklausomybę. Būtina suvokti, kad vaikai turi išeiti į pasaulį ir kurti savo šeimos projektą.

Dažnai manoma, kad žmogus yra sukurtas šeimai, o ne šeima žmogui. Lyg sakytume, kad žmogus yra reikalingas miestui ar valstybei, o ne pastarieji sukurti žmogaus gerovei. Skaitydamas paskaitas pabrėžiu, kad pirmiausia yra individas.

- Mūsų šalyje Šeimų universitetas įgyvendina projektą „Darni šeima ir tvari mokyklos bendruomenė - ateities Lietuva“. Ką reiškia šeimai, vaikams palaikyti gerus tarpusavio santykius?

- Šeimoje vaikams reikia meilės. Tačiau jeigu čia padėsime tašką, paveikslas nebus užbaigtas.

Ypač svarbu - geri santykiai ir tvirtas ryšys tarp tėvų. Vaikai mokosi iš pavyzdžio, kurį mato šeimoje. Jie mokosi mylėti žiūrėdami, kaip tėvai myli vienas kitą. Tai esminis dalykas.

Girdėdami vien teoriją, kad reikia elgtis gerai, gerbti kitus, mokėti išklausyti, padėti, mylėti, jie šito neišmoks. Tėvai turi būti tokio elgesio pavyzdžiu.

- Yra daug įvairiausių būdų tėvams mokytis. Kuo specifinė Tarptautinės šeimų vystymosi federacijos metodika?

- Kiekviena žmonių organizacija, nesvarbu, ar tai būtų verslo, politinė, ar dar kitokia, turi vieną vadovaujantį asmenį, bosą. Tai gali būti prezidentas, direktorius, popiežius.

Santuokoje yra kitaip. Čia yra du vadovai - mama ir tėtis, ir abu turi ar bent jau turėtų turėti valdžią. Taigi kyla klausimas - kaip pasidalinti ta valdžia?

Tokiu atveju neretai vyras sako: „Aš esu stipresnis, todėl būsiu bosas.“ Arba moteris sako: „Aš esu supratingesnė - bus mano valdžia.“ Vyrui tarsi liepiama tik uždirbti pinigus ir nesikišti į šeimos reikalus, vaikų auklėjimą.

Jei tėvai sutaria vadovauti kartu, jiems reikia metodo, kaip priimti sprendimus. Kitu atveju vadovaujant dviem asmenims, pusė svarbių sprendimų taip ir lieka nepriimti.

Ir vieną dieną pasijunti su didžiuliu nešuliu neatsakytų klausimų, neišspręstų problemų. Tas nešulys vis didėja, darosi sunkesnis.

Kai kuriuose mokymuose tėvams sakoma: pasitraukite, mes, ekspertai, žinome, kas geriausia jūsų vaikui.

Šiuose Šeimų universiteto mokymuose mes sakome: mama, tėti, ekspertai esate jūs. Taigi, elkitės kaip ekspertai. Mes padėsime jums išmokti diskutuoti tarpusavyje. Tai reiškia, kad du vadovaujantys asmenys išmoks priimti bendrus sprendimus šeimoje.

- Per dešimt metų labai padaugėjo pagal IFFD metodiką besimokančių tėvų. Manau, kad tai nulėmė valstybės politika vaikų ugdymo klausimais.

Valdžios asmenys nusprendė, kad valstybė ugdo geriau negu tėvai, ir pasakė jiems: pasitraukite, mes perimame vaikų ugdymą į savo rankas.

Viešoji erdvė pripildyta teorijų, kad tėvai nemoka auklėti savo vaikų, taigi jie neteko asmeninės atsakomybės. Tada šeimos pasakė: užteks, mes turime ugdyti savo vaikus ir norime išmokti tai daryti gerai.

- Mūsų mokymuose teigiama, kad tėvai yra svarbiausias pavyzdys vaikams. Aš daug studijavau apie vaikų edukaciją, galiu kalbėti apie įvairias teorijas, atliktus tyrimus. Tačiau konkretaus vaiko auklėjimo ekspertai yra jo tėvai. Jie pažįsta savo vaiką taip, kaip niekas kitas.

Po mokymų pasikeičia santykiai su vaikais. Tėvai išmoksta kalbėtis tarpusavyje, efektyviau įsitraukia į ugdymo procesą. Kai diskutuojame apie konkrečią problemą, visada kalbamės apie kitus žmones - tuos, kurių istorija aprašyta nagrinėjamame atvejyje.

Tada tėvai neturi bijoti, gali laisvai diskutuoti, reikšti mintis apie kitą, hipotetinę, šeimą ir jos problemas. Tik po diskusijos gautą informaciją kiekvienas pritaiko sau.

Mūsų gyvenimas yra toks greitas, kad šeimos nariai nebeturi laiko vieni kitiems. Viską užgožia skubūs reikalai. Nelieka laiko išsamiai pasikalbėti apie svarbius dalykus.

Mokymosi metu tėvai skiria daugiau laiko vienas kitam. Po mokymų atsiranda kitoks požiūris į šeimą, labiau įsiklausoma į sutuoktinio nuomonę. Mokymų ypač reikia tėčiams!

- Ar bendraudami su tėvais įvairiuose kontinentuose pastebite, kad klausimai, kuriuos užduoda šeimos, yra tokie pat?

- Keliaudamas po pasaulį, žinoma, randu kultūrinių skirtumų. Tačiau esminės problemos visur yra tokios pat. Ir tai džiugina, nes reiškia, kad svarbiausių dalykų pasaulyje yra tik keletas.

Visur matau tas pačias bėdas. Tėvai jaudinasi dėl to, kaip padėti savo vaikui būti laimingam. Jie klausia, kaip padėti vaikui užaugti protingam, kaip padėti išsiugdyti valią ir rinktis gerus, teisingus dalykus.

Kaip būti stipriam, kai iškyla sunkumai? Ką daryti su paaugliu, kuris nuolat maištauja? Kaip padėti vaikui surasti gerą žmoną ar vyrą?

Visame pasaulyje vaikų ugdymas yra moterų rankose. Dauguma vyrų tuo nesirūpina. Taigi natūraliai motinoms kyla klausimas, kaip įtraukti vyrą į vaikų ugdymą, paskatinti kalbėtis su vaiku. Matote, mokymų labiau reikia tėčiams! (Šypsosi.)

- Minėjote, kad vaikai turi augti kuo savarankiškesni, kurti savo gyvenimo projektą. Ar tai reiškia, kad tėvai į auklėjimo procesą turi žiūrėti liberaliai?

- Auklėjimo procese visada vyksta kova tarp laisvės ir apribojimo. Jei vaikui nesuteiksime laisvės, apribosime jo galimybes, jis neišmoks mylėti.

Paprastai mamos dažniau saugo savo vaikus, tėčiai labiau skatina rizikuoti, kažko siekti. Tėvai turi papildyti vienas kitą. Tai lyg komandinis darbas.

Įsivaizduokite dvi ašis. Vertikalioji - šiluma, bendravimas, abipusė šeimos narių įtaka vieni kitiems. Kita ašis - kontrolė, reikalavimas. Atrodytų, kad geriausia kombinacija yra šiek tiek šilumos ir šiek tiek kontrolės.

Tačiau tyrimai rodo, kad vaiko auklėjime tiek vieno, tiek kito turi būti daug. Iš tėvų vaikas turi gauti daug šilumos, meilės, tačiau tiek pat kontrolės ir reikalavimų.

- Pirma, jei lankysite Šeimų universiteto mokymus, sustiprinsite poros tarpusavio meilę. Antra, šeimoje išmoksite kalbėtis taip, kad sugebėtumėte išspręsti problemas.

Pagrindinis veiksnys, nulemiantis pasirinkimą nesimokyti, yra laiko trūkumas. Tačiau žiūrint į ilgalaikę perspektyvą mokydamiesi tėvai įgunda greičiau ir efektyviau spręsti iškylančias problemas, o tai reiškia, kad laiko atsiranda daugiau.

Nelieka šleifo neišspręstų problemų. Gyvename greitu tempu. Viską matuojame užduotimis, reikalais. Jie būna svarbūs ir nesvarbūs, skubūs ir neskubūs.

Dauguma žmonių visą laiką tarsi būna lauke, kuriame susikerta svarbios ir skubios užduotys. Niekam kitam nelieka laiko. Visada reikia daryti skubiai ir dabar. Žmogus tampa nelaisvas ir negali būti laimingas.

Taigi reikia dirbti kitame lauke su dalykais, kurie yra svarbūs, bet nėra skubūs. Tada žmogus tampa laisvas. Kartu tampa lengviau spręsti problemas, kurios yra skubios ir svarbios.

Tai nėra lengva ir neįvyksta per vieną dieną. Tačiau verta stengtis.