Rakinamoje laiptinėje, kurioje gyvena amerikietė režisierė Y. Ross ir jos vyras aktorius A. Gradauskas, į kampą atremta stovi burlentė.
Per penktajame namo aukšte esančio buto langus matyti sostinės senamiesčio stogai, bet jūros – nė kvapo.
Įdegęs tarsi jūreivio aktoriaus veidas ir žvilgsnis išduoda, kad jis labiau laukia ne naujojo teatro sezono, o stipraus vėjo.
Prieš šešerius metus rimtai burlenčių sportu susidomėjęs aktorius, turintis ne vieną prizą, nori rimčiau išbandyti savo jėgas.
A.Gradauskas rengiasi Lietuvos čempionatui, kuris vyks rugsėjį Kintuose, – data priklausys nuo to, kada ims pūsti stiprus vėjas.
„Mes – kaip nenormalūs. Visi slepiasi nuo vėjo, o mes kaip tik tada susiruošiame prie jūros”, – prasitaria jo žmona Yana.
Bet šiuo klausimu menininkai puikiai sutaria. Šiemet atostogoms jie rinkosi labiausiai vėjuotą Baltijos pakrantę, kurią aptiko mažame latvių žvejų miestelyje Paviluostoje.
Pasaulį išmaišę menininkai niekur taip gerai nesijaučia kaip šioje magiškoje vietovėje.
Kol Algirdas galynėdavosi su vėju, Yana lepindavosi saulėje, bėgiodavo jūros pakrante, daug skaitydavo.
„Netikėkite, kad Yana per atostogas vien skaito. Ji dirba – galvoja apie būsimą spektaklį”, – įspėjo Algirdas.
– Ar jūsų neerzina, kad režisierė žmona viską suplanuoja, o jums tik reikia tai įkūnyti?
Algirdas: Toks mano darbas. Žinoma, atėjęs į repeticiją žinau šiek tiek daugiau nei kiti aktoriai. Galbūt tai nėra labai gerai.
Yana: Dirbant su Algirdu mane dažnai apima keistas jausmas. Spektaklis gyvuoja ne tik scenoje – uždangai nusileidus, jis toliau tęsiasi mūsų namuose, automobilyje, netgi nuvykus pas tėvus. Nepaliauju galvoti apie spektaklį.
– Kai kurie teatro žmonės ieško antrosios pusės, kuri būtų kuo toliau nuo scenos.
Yana: Svajojau, kad šalia būtų žmogus, kuris mane suprastų šimtu procentų.
Algirdas: Kartu esame ne todėl, kad Yana – režisierė, o aš – aktorius. Taip išėjo. Mūsų pažintis užsimezgė prieš 5 metus teatre, kartu dirbome statant spektaklį „Bembilendas”.
Yaną, iki tol dirbusią Niujorke, statyti spektaklio pakvietė Oskaras Koršunovas.
Projektas pasisekė. Vieną dieną atsitiktinai susitikome senamiestyje, ėjome gerti kavos. Vieno pasimatymo nepakako, susitarėme susitikti kitą dieną. O po to jau nebegalėjome išsiskirti.
– Kiek supratau, Algirdai, jums nepritrūko drąsos pasipiršti?
Algirdas: Yana turėjo išvykti iš Lietuvos, nebuvo aišku, ar ji atvyks. Pasipiršau, ir Yana pasiliko.
– Yana, ar Vilnius jūsų nebaugino? Kaip čia atsidūrėte?
Yana: Gimiau Maskvoje, mokiausi GITIS’e (Valstybiniame teatro meno institute), kai tėvai sugalvojo išvykti į JAV. Man buvo labai skaudu. Jeilio universitete būdama 21-erių baigiau kino ir televizijos režisūros mokslus. Dirbau CNN, filmavau įvairias laidas ir serialus.
Vėliau įstojau į Jeilio dramos mokyklos teatro režisūrą, Niujorke pastačiau du spektaklius. Tada atvyko O.Koršunovas, susipažinome.
O 2007-aisiais atvykau į Vilnių, pradėjau statyti „Bembilendą”.
Žinojau, kad Lietuvoje yra stipri teatro kultūra. Nevykau į nežinią. Niujorke mačiau režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklius, girdėjau apie Rimą Tuminą.
– Vadinasi, Lietuvos teatro gerbėjai jums, Algirdai, turi būti dėkingi už Yaną?
Algirdas: Neabejoju, bet padėkų nesulaukiu. (Juokiasi.) Yaną įvertino Kultūros ministerija, teatro kritikai. Bet aš buvau pagrindinis žmogus, prašęs jos: „Lik čia.”
Yana: Tą patį man sakė dar vienas žmogus – Oskaras. Jis man – tarsi brolis.
– Prieš dvejus metus sukūrėte šeimą, jums abiem tai – antroji santuoka. Ar nebijojote antrąkart bristi į tą pačią upę?
Algirdas: Jei kartą nepasisekė, būtų kvaila manyti, kad daugiau niekada nepavyks surasti tau skirto žmogaus.
Reikia bandyti. O kai jo sulauki, net nekyla klausimo – vesti ar ne.
Yana: Algirdai, tu gerai pasakei. Atrodo, mes pasimokėme iš savo klaidų. Man pasisekė, kad sutikau Algirdą, todėl turiu stengtis, gerbti jo nuomonę.
Algirdas: Nesutinku, kad santuoka – tai darbas. Mūsų su Yana niekas neslegia, esame laisvi, darome tai, ką norime, nėra jokios rutinos.
– Ar tikite, kad gebėjimą mylėti žmogus išsaugo iki paskutinio atokvėpio?
Algirdas: Jeigu bent vienas mūsų būtų suabejojęs, ar verta būti kartu, kitaip būtų klostęsis ir mano, ir Yanos likimas.
Aktoriaus ar režisieriaus profesija ypatinga tuo, kad po darbo nepasiilgsti žmonių. Jei išsiskyrei, gali ir likti vienišas, dėl to nesijausi blogai.
Dabar mes kur kas laimingesni už kitus, nes galime palyginti, kuo skiriasi pirmoji ir antroji santuokos.
Kai pirmą kartą vedžiau, man buvo 22-eji, o Yana vestuvių žiedą užsimovė būdama 21-erių. Susipažinome, kai abiem buvo po 34-erius, susituokėme, kai buvo 36 metai.
Kai sutinki žmogų, kuris tau skirtas, nekyla klausimų. Manau, neverta logiškai mąstyti – būti kartu ar ne. Jei santuoką paversi darbu – o apie tai yra prirašyta daugybė pjesių – vėliau vis tiek įvyks sprogimas.
O kartais būna, kad tobulindamas santuoką žmogus gadina ne tik savo, bet ir kito gyvenimą.
Koks tikslas? Kam to reikia? Kiek ilgai tai turi trukti?
Yana: Manau, tokiu atveju žmogus turi turėti drąsos sustoti.
Yra žmonių, kurių santuoka trunka 10–15 metų, bet matai, kokie jie išvargę, svetimi vienas kitam. Man tai baisiausia.
– Jeigu Algirdas nepatektų į Yanos kuriamą spektaklį, ar tai nebūtų jam tragedija?
Algirdas: Aš ne tik galiu nepatekti – galiu būti ir išmestas iš jo. Taip nutiko repetuojant Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę „Liučė čiuožia”.
Yana: Prisipažinsiu, beveik prieš pat premjerą vietoj Algirdo pasirinkau Marių Jampolskį. Nenorėjau būti tironas, bet negalėjau pakęsti savivalės. Pasakiau Algirdui: „Aš tave myliu, bet vaidinti tu negali. Darbas yra darbas.”
Algirdas: Man leido vaidinti tik trečiajame spektaklyje.
Yana: Ką čia slėpti? Kai išsiblaivė, tai ir vaidino, nes Algirdas – geras aktorius. Jis – stiprus žmogus.
Algirdas: Negirk manęs, be to, tai buvo seniai. Režisierius yra tas žmogus, kuris kontroliuoja tai, kas vyksta scenoje.
– O kas kontroliuoja jūsų buitį? Kieno balsas būna lemiamas, kai esate namie?
Yana: Namuose aš – niekas. Neturiu žodžio, man jo ir nereikia, visiškai pasitikiu Algirdu. Man lengva.
Algirdas: Yana dažnai repetuoja užsienyje, todėl daug laiko praleidžiame atskirai. Tuomet aš skrendu pas ją arba ji grįžta manęs aplankyti.
