Kad ir kaip bebūtų keista, pirmąjį šaltinį apie lytinį bejėgiškumą galima atrasti Biblijoje. Šiuo negalavimu buvo nubaustas karalius Dovydas, kurį prakeikė Dievas dėl jo nusikalstamo meilės ryšio. Mat karalius Dovydas turėjo lytinių santykių su jam ištikimo ir atsidavusio kario žmona. Po kiek laiko neištikima moteris pastojo nuo Dovydo. Neilgai galvojęs karalius vedė savo meilužę ir atrodė, kad viskas stojo į savo vėžes. Tačiau toks karaliaus poelgis netenkino Dievo ir jis atėmė svarbiausią ginklą: šis prarado vyrišką jėgą.
Tais laikais karalius, nesugebėjęs pratęsti giminės, galėjo netekti sosto, todėl Dovydo patarėjai atsiuntė pas jį gražią, jauną merginą, tikėdamiesi, kad ji padės susigrąžinti jam lytinę potenciją.
„Mergina buvo labai graži ir vaikščiojo ji paskui valdovą patarnaudama, tačiau karalius taip ir nepažino jos. Taip didis vyras tapo pirmuoju impotentu istorijoje.“
Praėjo ne vienas šimtmetis, tačiau vyrai negalėjo susitaikyti su impotencija ir ieškojo įvairių jos gydymo būdų. Savo receptų turėjo ir senovės graikai bei egiptiečiai. Graikų vaistininkai rekomendavo lytiškai bejėgiams vyrams suvalgyti durnaropės sėklų. Tiesa, šio gydymo rezultatai ne visada buvo naudingi, bet vaistininkai nenuleido rankų.
Netikėtas posūkis lytinio bejėgiškumo reikale įvyko viduramžiais, kai seksualinės problemos tapo dažniau bažnyčios nei medicinos rūpesčiu. Svarbiausia impotencijos priežastimi bažnyčių autoritetai įvardino velnio galią.
1486 metais išleistas liūdnai pagarsėjęs traktatas „Raganų kūjis“ (”Malleus Maleficarum"), kuriame tiesiai šviesiai buvo rašoma, kad lytinis bejėgiškumas – tai būrėjų (burtininkių) prakeiksmų rezultatas. T.y. jos pasiųsdavo raganas, kurios prievartaudavo vyrus ir padarydavo juos lytiškai bejėgius. Nukentėjusiems nuo jų kerų vyrams buvo rekomenduojami kelis gydymo metodai. Iš kurių patikimiausias – surasti ir sunaikinti raganą. Viduramžių impotentai suprasdavo šį patarimą tiesmukiškai ir siekė kuo greičiau atsikratyti savo nesėkmių sekse priežasčių.
Maždaug tuo pačiu metu pasirodė dar viena knyga apie lytinį bejėgiškumą ir jo gydymą. Knyga vadinosi „Trumpas traktatas apie vyrus, kurie apžavėti burtų, nepajėgia sueiti su žmonomis“. Joje konkrečiai buvo aprašyti metodai, kaip pasipriešinti ar kovoti su burtinininkių kerais. Traktato autorių manymu, geriausias vaistas nuo impotencijos - reguliarus meldimasis, apšlaksčius namų sienas šuns krauju ir apnešus aplink namą žuvies tulžį.
Labiau progresyvus žvilgsnis į impotencijos problemą iškilo tik po šimto metų. 1563 metais daktaras Johannas Weyeris rašė, kad lytinis bejėgiškumas nebūtinai gali būti piktų kerų rezultatas, o gali kilti ir dėl natūralių priežasčių. Taip pat būti ir pašalinis poveikis vartojant kai kuriuos vaistus. Tačiau, kaip ir visos kitos naujos idėjos, taip ir dr. J. Weyerio pasisakymai buvo priimti ne iš karto net ir išsimokslinusių žmonių.
Kadangi impotencijos problemos, susietos su burtininkėmis, atrodė paprastesnės ir suprantamesnės nei paslaptingos natūralios priežastys. Todėl impotencija oficialiai nebuvo pripažinta net iki XIX amžiaus.
Rytų šalyse lytinio bejėgiškumo problema ne mažiau kėlė nerimą nei Vakaruose. „Paimk elnio kaulo smegenų, ištrink vandenyje ir duok išgerti tam, kam nestovi. Tada jam stovės“, - būtent taip buvo rekomenduojama gydyti impotenciją (tada ją vadino „nepasikeliantis“) XVIII amžiaus rankrasčiuose.
Kai kurie žiniuoniai siūlė ir kitą, ne mažiau egzotišką vyriško bejėgiškumo gydymo receptą. Pavyzdžiui, buvo siūloma padaryti mišinį iš vištos širdies ir elnio lašinių ir sutepti juo penį arba suvalgyti trisdešimt troškintų puode varnų. Tačiau, ar tie metodai buvo naudingi, istorija nutyli. Užtat populiariausi buvo įvairūs užkalbėjimai nuo impotencijos. Įdomiausia tai, kad net ir dabar kai kurie užkalbėjimai vis dar naudojami.
Mokslinis impotencijos paaiškinimas atsirado tik XIX amžiaus pabaigos link. Tirti impotencijos priežasčių ėmėsi ne šventikai ir žiniuonys ar būrėjos, o gydytojai ir mokslininkai. Pirmąjį rimtą mokslinį darbą impotencijos tema: „Lytinis vyrų silpnumas“ 1883 metais parašė amerikiečių psichiatras ir neurologas Williamas Hammondas.
Jo manymu, impotencijos priežastis yra masturbacija ir ankstyvi lytiniai santykiai. Anot jo, kuo didesnis vyro seksualinis aktyvumas, tuo greičiau jis išnaudoja savo potenciją ir suserga lytiniu bejėgiškumu (impotencija).
Negalia buvo gydoma dviem būdais: higieniškai ir mediciniškai. Pirmasis gydymo būdas reiškė ne tik dažno sekso atsisakymą vienerius metus, bet ir susilaikymą nuo pasileidėliškų minčių.
Papildomai buvo skiriamos įvairios dušo procedūros ir specialūs fiziniai pratimai. Ypatingą reikšmę turėjo griežtas draudimas miegoti ant nugaros. Viena daktaro W. Hammondo impotencijos profilaktikos priemonių - nepradėti lytinio gyvenimo iki 21 metų. O po to apsiriboti trimis seksualiniais kontaktais per mėnesį. Žinoma, kad W. Hammondas klydo, bet prieš šimtą metų jo idėjos atrodė labai pažangios.
Gydytojų puritonų įkvėpti XIX amžiaus pabaigoje išradėjai užpatentavo dešimtis antimasturbacinių priemonių. Jie atrodė kaip savotiški ištikimybės diržai – geležiniai užvalkalai peniui ir sėklidėms, pritvirtinti prie diržo. Atėjo sunkūs laikai vyrams, ypač turint omenyje, kad gydymas nuo impotencijos pagal W. Hammondą baigdavosi elektros šoku į lyties organus. Taip pat nuo jo neatsiliko ir kiti gydytojai, nes siūlė gydyti impotenciją prideginimais, masažais, mirkyti penį ajerų ar krapų nuoviruose.
XX amžiuje prasidėjo nuožmi kova su impotencija. Pirmiausiai buvo reabilituota masturbacija, o lytinio bejėgiškumo priežastys buvo atskirtos į psichologines ir fizines. T. y. išsiaiškinę šio negalavimo priežastis, pereidavo prie kompleksinio jo gydymo.
Žinia, žodis „impotencija“ reiškia nesugebėjimą pasiekti erekcijos arba išlaikyti ją. Toks nesusipratimas gali nutikti kiekvieno normalaus vyro gyvenime, tačiau tai nereiškia ligos požymių. Ir tik tada, kai išimtys tampa taisykėmis, reikia pradėti rimtai gydytis.
Beje, ne taip seniai specialistai nutarė visam laikui išbraukti iš savo vadovėlių ir mokymo priemonių žodį „impotencija“, todėl dabar vis dažniau girdime, kad vyras turi erekcinės disfunkcijos problemų. Nors ir nelabai suprantama, užtat ne taip įžeidžiamai skamba.
