22 metus Panevėžio laidojimo namams „Ramybės takas“ vadovaujanti Silvija Talačkienė sako, kad pirmą kartą išsirinkti sau laidotuvių suknelės užsuko moteris prieš 12 metų. Tada atrodė kiek keistai, tačiau dabar tokių klientų sulaukiama bent 2–3 per mėnesį. Dažniausiai tai būna vyresnio amžiaus žmonės arba onkologiniai ligoniai.
„Būna ir kuriozinių situacijų, kai į mūsų parduotuvę užsuka jaunikiai nusipirkti sau vestuvinio kostiumo. Ir aš juos suprantu, nes prabangiame salone už jį sumokėtų 500 eurų, kai pas mus jie kainuoja 80 eurų, o kokybė praktiškai tokia pati“, – pasakoja S. Talačkienė.
Močiučių suknelių neišmeta
Jau kurį laiką velionėms renkamos tik šviesių atspalvių suknelės – populiariausios yra gelsva, melsva ir šviesiai pilka.
„Paskutinę prabangią juodą, blizgančią suknelę nupirko prieš metus romų tautybės žmonės. Ilgai ji pas mus prakabojo salone, nes jau gerą dešimtmetį niekas nebenori tamsių spalvų. Anksčiau klientai rinkdavosi iš to, kas yra, o dabar visi reikalauja didelio spalvų pasirinkimo ir ypač geros kokybės medžiagos. Turėjome prisitaikyti prie pasikeitusių klientų poreikių“, – sako panevėžietė.
Anot jos, dabar suknelę parduotuvėje galima rinktis iš 200 variantų, medžiagos pasirinkimas – nuo šilko, lino, viskozės, veliūro iki įvairių nėrinių. Kelis kartus per metus pasitaiko atvejų, kai velioniui perkamas tautinis kostiumas – dažniausiai tai būna tremtį išgyvenusių žmonių laidotuvės.
„Kai laidojame vyresnio amžiaus moteris, jų artimieji gana dažnai atsineša močiutės suknelę, kurią ji prieš keliasdešimt metų pasisiuvo specialiai savo laidotuvėms. Paprastai tos suknelės būna seniai išėjusios iš mados ir niekas su jomis nenori laidoti. Tokiais atvejais mes siūlome tą suknelę įdėti į karstą – tai savotiškas pagarbos ženklas velioniui, kuris ruošėsi kelionei anapilin“, – patirtimi dalijasi laidojimo namų „Ramybės takas“ vadovė.
Drabužiams netaupo
Laidotuvėms skirtos suknelės kainuoja nuo 35 iki 150 eurų, vyriški kostiumai – nuo 76 iki 89 eurų, tačiau šio verslo atstovai pastebi, kad drabužiams artimieji netaupo. Moteriškoms suknelėms ir vyriškam kostiumui velionio artimieji vidutiniškai skiria apie 85 eurus.
„Drabužių parinkimas yra savotiška gedėjimo dalis. Atėję žmonės prisimena iškeliavusį žmogų, jo charakterį, detales ir spalvas, kurias jis mėgo. Dažnai tai būna labiau reikalinga palydintiems nei išeinantiems. Pastebėjau, kad brangesnio drabužio pirkimą artimieji traktuoja kaip paskutinę dovaną velioniui, o kartais ir kaip savotišką atgailą, kad skyrė per mažai laiko ir dėmesio“, – pastebi pašnekovė.
Laidojimo namų darbuotoja pasakoja, kad neretai artimieji velioniui prašo padaryti jo mėgtą šukuoseną ar sušukuoti taip, kaip jis tai darė pats. Šis prašymas, S. Talačkienės teigimu, paprastai būna sunkiai įgyvendinamas.
„Mirusio žmogaus plauko struktūra pasikeičia iš esmės. Gali ir galvą išplauti, ir šukuoti, bet tas plaukas gula taip, kaip jis nori. Esu girdėjusi replikų, kad šukuosena taip pakeista, jog žmogaus nebeįmanoma atpažinti. Deja, ne viskas priklauso nuo mūsų“, – patirtimi dalijasi ekspertė.
Salė puošiama asmeniniais daiktais
Laidojimo verslo atstovai pastebi, kad prieš dvejus metus gerokai pasikeitė žmonių požiūris į pačias laidotuves. Jos vis labiau panašėja į prisiminimų vakarą, kuriame dalijamasi smagiais prisiminimais, o šarvojimo salėje galima dar kartą prisiliesti prie velioniui brangių daiktų.
„Prieš keletą metų laidojome bajorų kilmės žmogų. Artimųjų prašymu urną padėjome ant jo mėgto krėslo, kuriame jis leido daug laiko. Kai laidojome kolekcionierių, salę papuošėme jo surinkta senovinių patefonų ir gramofonų kolekcija. Į paskutinę kelionę esame palydėję velionį ir motociklu, ir žirgais, ir senovine mašina. Vis dažniau sulaukiu pastebėjimų, kad žmonės jaučiasi išėję ne iš laidotuvių, o gražaus prisiminimo vakaro“, – sako laidojimo namų „Ramybės takas“ vadovė S. Talačkienė.
Keičiasi ir šarvojimo salės dekoravimo mados – jau retai kas neša eglišakių vainikus ar iš vytelių pintus krepšius.
„Nebėra taip, kad salės puošyboje dominuoja tik viena – balta spalva. Atsiranda ir kitų spalvų, atsižvelgiama į tai, kokius atspalvius mėgo velionis. Kitose šalyse jau seniai laidotuvėse vyrauja minimalizmas, pagaliau tai atėjo ir pas mus – žmonės darosi ir praktiškesni, ir vis labiau galvoja apie tvarumą“, – pastebi S. talačkienė.
Dabar populiaru atnešti po vieną ar du gėlės žiedus, kuriais papuošiama salė. Vėliau gėlių kotai yra nukerpami, o iš žiedų padaroma gėlių „pagalvė“, kuria papuošiamas kapas. Laidojimo namų atstovai pastebi, kad vis dažniau gėlėms skirtą sumą gedintys įdeda į vokelį ir įteikia artimiesiems, kurie vėliau atsiskaito už laidojimo paslaugas.
