Koks skirtumas?
Neurotinė asmenybė yra aukos pozicijoje ir visada ieško kaltų bei vengia atsakomybės. Turintis sveiką savivertę, psichologiškai brandus žmogus mąsto kitaip. Yra supratimas, kad santykius kuria abu ir atsakomybė visada 50/50.
Jei esi brandus, nepriklausomas emocionaliai, tuomet santykiai reikalingi tam, kad „papuošti“, papildyti savo gyvenimą. Jie neturėtų būti vienintelis džiaugsmo šaltinis. Brandus žmogus turi savo hobius, interesus, tikslus. Prioritetas visada bus jo paties sukurtas gyvenimas ir jo sudedamosios dalys: karjera, sveikata, studijos, kelionės… Santykiai yra taip pat svarbi gyvenimo dalis, bet tai nėra vienintelis fokusas. Tokiu atveju į santykių užbaigimą reakcija bus mažiau ūmi. Bus sielvartas, liūdesys, bet tai ne taps pasaulio pabaiga.
Išgyvenus penkias netekties stadijas (šokas, pyktis, liūdesys, derybos, susitaikymas), maždaug po 2–6 mėnesių, žmogus paleis partnerį psichologiškai ir gyvens toliau.
Jei žmogus yra emocionaliai priklausomas, jis gyvena iliuzijoje, kad kitas žmogus yra visas jo pasaulis. Tuomet santykiui nutrūkus, bus katastrofa. Aukos pozicijoje žmogus gali ilgam užstrigti skriaudoje ir vietoje to, kad išgyventi netektį, susitelkti į kitas savo gyvenimo sferas, griaus save ir kentės tol, kol nuspręs prisiimti atsakomybę už save, savo gyvenimą, savo sveikimą nuo bejėgiškumo iliuzijos.
Juk išgyventi vienam šiuolaikiniame pasaulyje misija įmanoma! Kvaila eiti į santykius, kuriuose daugiau problemų, nei džiaugsmo. Nors taip darė ištisos kartos, kai buvo sudaromos santuokos dėl išskaičiavimo, kad išgyventi. Burtis į bandas nebėra gyvybės ir mirties klausimas, kaip tai buvo anksčiau, kol nebuvo prekybos tinklų, o buvo namų ūkiai. Ten reikėjo sieti, arti, pjauti... Vienam žmogui tai buvo nepakeliama našta.
Genetiniame lygmenyje dar yra atgarsių ir automatinių įpročių grupuotis, kurti šeimas, gyventi su kažkuo, nes taip pigiau, saugiau, lengviau. Bet kartais taip yra tik fiziniame lygmenyje, o emociniame vyksta dramos, tragedijos, nesusikalbėjimai, konfliktai. Viskas gerai su tuo, jei tai labiau išimtis, negu taisyklė. Tai irgi turi vietos santykių visumoje. Bet jei tai pagrindas visumos, gal verta kažką keisti?
Verta įvertinti padėtį ir atsakyti sau į šiuos klausimus:
- Ar aš esu psichologiškai brandi asmenybė?
- Ar einu į santykius, nes nemoku būti vienas ne akimirkos? Ar mano santykiai mane tenkina ir džiugina? O gal norėčiau, kad būtų kitaip?
Jei santykiai reikalingi užpildyti vidinę tuštumą, jie visada bus toksiški, neharmoningi. Sveikam psichologiškai žmogui „ramentai“ nereikalingi ir jis nekentės santykiuose, jei juose yra blogai.
Jei negali gyventi pilnaverčio gyvenimo be kitų, yra baimė vien tik pagalvojus yra perspektyvą likti be partnerio – tai požymis, kad dar psichologiškai kaip asmenybė nesubrendote. Ir kaip mažas vaikas kabinatės į kitus žmonės, kurie Jums atstoja tėvą arba motiną.
Tokiu atveju svarbu atsigręžti į save, susikurti savo vidinį stuburą, atkurti savo vertę, tapti pilnaverte asmenybe, o ne kažkieno „puse“.
Ne visiems užtenka drąsos, laiko ir pinigų kreiptis terapijos į psichologus, bet daug ką galima padaryti savarankiškai namuose. Nuo ko pradėti? Pasidomėti kuo skiriasi aukos mąstymo psichologija nuo savo gyvenimo šeimininko. Įsigilinti į emocinės priklausomybės temą. Lavinkite savo emocinį intelektą. Išanalizuokite savo santykį su tėvais. Jei atsitiko taip, kad iš jų negavote reikalingo palaikymo, meilės, šilumos, to nuolat reikalausite iš savo partnerių. Suvokimas šių elgesio modelių jau didelis žingsnis link emocinės brandos.
Išsiskyrimas ne pasaulio pabaiga, tai naujo gyvenimo pradžia. Kokia ji bus? Priklauso nuo Tavęs, nuo pasirinktos gyvenimo strategijos – aukos arba gyvenimo šeimininko.
