Psichologė apie tinkamus bendravimo įgūdžius ir mokėjimą pasakyti „ne“: šis įgūdis prisideda prie emocinės gerovės

– Dialogas yra viena kasdieniškiausių ir kartu labiausiai įpareigojančių dalykų gyvenime. Iš pažiūros dažnai jis atrodo paprastas, tačiau iš tikrųjų, yra daug reikalaujantis ir sudėtingas.

Kunigas, teologijos, filosofijos ir psichologijos mokslų daktaras Giuseppe Colombero, yra pasakęs: „Kad išmoktume tinkamai bendrauti, pirmiausia reikia suabejoti, ar mūsų bendravimo su žmonėmis būdas yra nepriekaištingas; nepanikuojant padaryti išvadą, kad ši elgesio sritis visada yra tobulintina“.

Skatindamas suabejoti savo kompetencija bendrauti, G. Colombero ragina mus atsigręžti į susiformavusius automatizmus kasdienybėje, kai eidami nesvarstome, kaip statyti kojas ar kai bendraudami su kolega ar artimaisiais vis tik trumpu atsaku atliepiame į ne kartą mums artimojo girdėtą klausimą.

Svarbu įvardinti ir kaip aš suprantu, kas yra tinkama komunikacija. Tinkama komunikacija – tai gebėjimas aiškiai, logiškai bei suprantamai dalintis ir keistis mintimis, jausmais, informacija, idėjomis išlaikant pagarbą bei empatiją pašnekovui. Tinkama komunikacija su pašnekovu apima tiek verbalinę, tiek neverbalinę kūno kalbą, kuri neretai yra kur kas informatyvesnė pokalbio metu.

Komunikacijos procese yra svarbu ne tik „dalintis“ ar „keistis“ informacija, tačiau reikšminga kiekvienam mūsų nepamiršti ir gaunamos informacijos suvokimo bei reakcijos į ją tinkamu būdu svarbos. Tokie įgūdžiai, kaip aktyvus pašnekovo klausymasis, grįžtamojo ryšio suteikimas, aiškus bei logiškas minčių dėstymas, empatija, kūno kalbos bei žodžių suderinimas, prisitaikymas yra labai svarbūs tinkamai komunikacijai nesvarbu su kuo bendrausime – kolega, vadovu, nepažįstamaisiais ar savo artimaisiais. Pasitelkdami šiuos įgūdžius neretai išvengsime dviprasmybių, kurios konkrečioje situacijoje ar dienos eigoje po jos gali stiprinti jaučiamą įtampą.

Nepaisant to, kad daug žymių psichologijos teoretikų tyrinėjo bendravimo ir socialinės paramos svarbą siekiant suvaldyti stresą, norisi pasiremti vieno garsiausių humanistinės psichologijos atstovų Abraham Maslow poreikių hierarchijos teorija. Ši teorija teigia, kad socialiniai poreikiai yra esminiai žmogaus psichologinei gerovei. Pasak A. Maslow, patenkinus socialinius poreikius, žmonės jaučiasi labiau užtikrinti, palaikomi ir turi daugiau išteklių įveikti stresą, prisitaikyti ar susitaikyti su situacija.

– Praktiškai ir sąmoningai. Įgūdžių, stiprinančių bendravimo kompetenciją, yra nemažai, tad paminėsiu keletą jų, mano manymu, svarbiausių.

Visų pirma, pokalbyje su pašnekovu, visuomet būkime sąmoningi, įsitraukę, susidomėję, apsisprendę jam skirti laiko. Jeigu pastebime, kad pokalbio metu mūsų dėmesys nuklysta, pavyzdžiui, į mintis apie tai, ką dar turime atlikti ar kur nuvykti, įsisąmoninkime, kad šios mintys mus aplankė ir grąžinkime savo dėmesį į pašnekovo kalbą, jo dalinimąsi informacija su mumis.

Tai dėmesingumo lavinimo treniruotė. Juk pokalbyje esame vienas kitam svarbiausi, kadangi apsisprendėme skirti laiko vienas kitam. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad bendravimo procesas vyksta dabarties momente, „čia ir dabar“.

Aktyvus klausymasis, kaip jau minėjau, taip pat yra labai svarbus bendravimo procese. Jį lavinti galime užduodami pašnekovui atvirus klausimus: išgirdę atsakymą į savo klausimą, pasitikslinkite ar teisingai supratote pašnekovo išreikštą mintį.

Kūno kalba, kaip jau minėjau, neretai yra išraiškingesnė ir teikianti mums daugiau informacijos nei žodinė. Siekdami lavinti ją, pastebėkime, kur pokalbio metu krypsta mūsų akys, kokia yra mūsų kūno pozicija, veido išraiška; ar gebame išlaikyti akių kontaktą; kokie pasireiškia kūno ar rankų, kojų judesiai. Tik atkreipę dėmesį į savo siunčiamus neverbalinius signalus pašnekovui, galime pradėti juos kontroliuoti. Prisiminkite, kad neverbalinė kalba turėtų atitikti tai, ką sakote.

Prieš pradėdami kalbėti, pagalvokite apie tai, ką norisi pasakyti. Tai padės išvengti chaotiškų ar nesuprantamų minčių, kas neretai taip pat gali įnešti nesusipratimų komunikuojant. Praktikuokite kalbėjimą aiškiais, trumpais sakiniais. Prašykite artimųjų ar kolegų atsiliepimų apie savo bendravimo stilių. Tik nepamirškite priimti jį atvirai su tikslu tobulėti.

– Nemeluosiu sakydama, kad ir pati komunikuodama su konfliktiškomis asmenybėmis neretai taip pagalvoju. Manau, kad tai žmogiška, ypatingai kai esame nuvargę ar suprantame, kad bendraujame su nenuolaidžia, kompromiso nesiekiančia asmenybe. Todėl negaliu atsakyti, tai klaidinga ar teisinga nuostata.

Toks komunikavimo būdas, kai žmogus vengia tiesiogiai išreikšti savo poreikius, nuomonę ar jausmus, apibūdinamas pasyviu bendravimo stiliumi. Bendravime pasyvūs žmonės dažnai nesiginčija, stengiasi išvengti konfliktų ir yra linkę nusileisti kitiems, net jei tai reikštų asmeninių interesų paaukojimą. Ilgalaikėje perspektyvoje tai nuveda į neigiamus savivertės pokyčius, patiriamos įtampos, streso intensyvėjimą bei nepasitenkinimą.

– Tikrai svarbu, jei mokame tai tinkamai išreikšti. Gebėjimas pasakyti „ne“, padeda aiškiai apibrėžti asmenines ribas ir apsaugoti save nuo per didelių įsipareigojimų ar netinkamo elgesio, vidinio nepasitenkinimo.

Nustatytos ribos leidžia išlaikyti kontrolę savo gyvenime ir užtikrinti, kad kiti gerbtų jūsų energiją, laiką bei vertybes. Šis įgūdis labai prisideda prie kiekvieno mūsų emocinės gerovės, psichinės sveikatos bei sėkmingų santykių palaikymo.

– Įgusti nepasiduoti įtikinėjimui taip pat yra labai svarbu. Šis įgūdis reikalauja pasitikėjimo savimi, tvirtos savimonės ir aiškių ribų nusistatymo. Išlaikydami savo poziciją apsaugome savo interesus, prioritetus ir vertybes.

Tad labai svarbu kiekvienam kuo geriau suprasti savo tikslus ir prioritetus. Jų žinojimas gali palengvinti sprendimą atsisakyti vieno ar kito pasiūlymo. Na, ir žinoma, labai svarbus tvirtumas. Jei jau priėmėte sprendimą, laikykitės jo ir nebijokite būti nepopuliarūs.