Kaip jį stiprinti, pataria „WoW University“ Ateities įgūdžių kurso dėstytojomis tapusios karo psichologė Rosita Kanapeckaitė bei kūno terapeutė Rasa Mažionienė.
Rosita Kanapeckaitė yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos karo psichologė-psichoterapeutė, tirianti psichologinį ir emocinį atsparumą, lyderystę bei aukštus pasiekimus turinčių žmonių įpročius.
Rasa Mažionienė – 17 metų patirtį turinti kūno terapijos ekspertė, „Laimės kamertonas“ įkūrėja bei sąmoningo gyvenimo trenerė. Jau nuo rugsėjo 24 d. savo žiniomis profesionalės dalinsis Ateities įgūdžių kurse, o dabar trumpi patarimai apie psichologinį atsparumą, kuriuos kiekvienas galime pritaikyti savo gyvenime.
Pasak su kariais dirbančios psichologės–psichoterapeutės majorės R. Kanapeckaitės, visi galime ugdyti psichologinį atsparumą, kuris yra didžiulė vertybė kiekvienam asmeniškai, darbui organizacijose bei apskritai visuomenei. Šios kompetencijos prireikia, kai susiduriame su profesiniais iššūkiais, asmeninėmis krizėmis bei netektimis. Verta žinoti, kad skirtingam žmogui stresą gali kelti ir ne patys didžiausi ar neigiamo atspalvio neturintys pokyčiai, pavyzdžiui, prasidėję mokslo metai.
Psichologė sako, kad mūsų užduotis yra ne vengti streso, bet mokytis su juo susitvarkyti. „Greičiausiai stresą keliančių situacijų mūsų gyvenime nesumažės, todėl svarbus įgūdis yra gebėti prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų“, – sako ji.
R. Kanapeckaitei antrina ir R. Mažionienė: „Šiais informacijos ir greitų reagavimų laikais psichologinis atsparumas yra labai svarbus. Jis glaudžiai siejasi su asmenybės stabilumu, kas suteikia žmogui visą savo potencialą, visus resursus nukreipti į išorinių aplinkybių analizę. Tai padeda priimti pačius palankiausius sprendimus“, – pažymi kūno terapeutė.
Vienas iš metodų – inventorizacija
Jaučiant neigiamus nuotaikų pasikeitimus, kylantį stresą, R. Kanapeckaitė pataria atidžiau pasižiūrėti, kas gyvenime pasikeitė. „Nereikia bėgti nuo sunkumų ar pulti spręsti „problemos“, pirmiausia susivokime, kas vyksta kitaip, atlikime savotišką inventorizaciją: kodėl prieš mėnesį mano būsena buvo kitokia, kokių naujų iššūkių atsirado? Gal mums įtampą kelia, pavyzdžiui, automobilių spūstys. Jei mūsų kūnas ir protas nespėja susitvarkyti su visomis užduotimis, įsivertinkime, kur galime skirti mažiau pastangų, ką atidėti, ko neiškelti į prioritetus. Tai padės sumažinti vidinę įtampą“, – pataria psichologė.
Pasak R. Mažionienės, psichologinį atsparumą, kaip ir kitas savybes, ugdomės nuo mažens su suaugusiųjų pagalba per jų asmeninį pavyzdį. „Svarbiausia vaikui įdiegti mąstymą, kad klaida – tai nauja galimybė, o ne priežastis jaustis nevykėliu, ir parodyti kaip tai atrodo praktiškai. Geriausia, žaidimų forma. Darykime su vaikais tai, ką darome pirmą kartą, kad vaikas matytų visas mūsų reakcijas ir išmoktų jas savyje priimti bei panaudoti gyvenimo kokybei gerinti. Kaip liaudis sako, nėra to blogo kas neišeitų į gera“, – šypsosi kūno terapeutė.
Pasitikėti savo jėgomis
Anot psichologės R. Kanapeckaitės, daugeliui žmonių yra būdinga iš musės padaryti dramblį – pernelyg sureikšminame šiuo metu turimą iššūkį, o juk po mėnesio, metų ar dviejų, bus visiškai kitokia situacija ir patys būsime kitokie.
„Dažnai laikomės įsikibę praeities įvykių ir net seno savo paties modelio, bet žmogus keičiasi, auga, mokosi. Pavyzdžiui, pradėjus eiti į aštuntą klasę, nesinori rašyti penktos klasės kontrolinio, nes jau su juo susitvarkei praeityje. Taip ir su gyvenimo įvykiais: iki šiol dienos susitvarkėme su visais iššūkiais patys. Ne kas kitas, bet mes patys. Tai reiškia, kad turėjome tam reikiamos informacijos ir resursų. Geriau ar blogiau, bet susitvarkėme, – pabrėžia pašnekovė. – Su kiekviena įveikta užduotimi, psichologinis atsparumas auga, patirtis kaupiama ir, atėjus dienai X, bus galima pasinaudoti tuo, ką išmokome.“
R. Mažionienė sako, kad kiekvienam naudinga susikurti svajonių gyvenimą, kurio link judame, ir į kiekvieną pokytį bei stresinę situaciją reaguoti kaip į pamoką, reikalingą tam svajonių gyvenimui pasiekti.
„Susidūrę su sunkumu, pagalvokime, ko galime išmokti iš šios situacijos: tolerancijos, kantrybės, išradingumo, jausmingumo... Net didžiausias iššūkis galiausiai išeina į pliusą“, – įsitikinusi kūno terapeutė.
Svarbus pasiruošimas
Majorė pasakoja, kad kariams visuomet sako – „kas atsisako ruoštis, tas ruošiasi pralaimėti“. „Galime ir nieko nedaryti, bet tada, susidūrus su iššūkiais, bus sunkiau ir ilgiau užtruks, kol sugrįšime į įprastą gyvenimą, taip pat patirsime didesnį diskomfortą. Kita vertus, diskomforto įveikimas, ne bėgimas nuo nepatogios situacijos, taip pat ugdo psichologinį atsparumą“, – pastebi psichologė.
Tiesa, naudinga suvokti, kad ne visada diskomfortą reikia įsileisti. Pavyzdžiui, jau kelintus metus gyvename su karo grėsmės baime, kuri daliai žmonių trukdo normaliai funkcionuoti.
R. Kanapeckaitė pataria atsisakyti veiklų, kurios suintensyvina neigiamas emocijas: galbūt nustoti skaityti gąsdinančias antraštes? „Antras žingsnis sumažinti baimę yra planas: ką aš ir mano šeima darysime, jei karas prasidės. Gal to plano įgyvendinti taip ir neprireiks, bet bus ramiau, – sako karo psichologė. – Taip pat naudinga pagalvoti, ką galiu nuveikti, kol karo nėra: gal paskambinti seniai nematytai draugei, gal pasivaikščioti su šeima, aplankyti senelius ar kt.“
Pasak kūno terapeutės R. Mažionienės, su pasiruošimu kritinėms situacijoms glaudžiai susijęs pilnavertis, prasmingas gyvenimas. „Pilnavertį gyvenimą gyvenantys žmonės nebijo mirties. Jei kyla kažkokios įtampos, reikia pasižiūrėti, kaip aš gyvenu, ko nedarau. Jei dieną nugyvenu prasmingai, atlieku viską, ką norėjau ir reikėjo, ramiai nueinu miegoti ir nebijau ryte nepabusti“, – sako pašnekovė.
Neatrajoti įvykių
Mjr. R. Kanapeckaitė pasakoja, kad organizmo reakcija į neigiamus įvykius, profesinius iššūkius ar asmenines krizes trunka vos 90 s., o pasibaigus pirminiam hormoniniam atsakui, patys pratęsiame neigiamas emocijas valandomis, dienomis ar net metais.
„Būdinga atrajoti įvykius, vis sugrįžti į nemalonią situacijas, kelti klausimus „už ką man?“, „kas dabar bus?“... Patys sau ištęsiame stresą. To išvengti galima naudojantis laikmačiu ar žadintuvu. Paskirkime 30 min. kasdien išliūdėti, išverkti savo problemą iš esmės, galima net pasitelkti atgal į situaciją grąžinančias priemones (muziką, nuotraukas ar kt.). Praktikuoti kasdien, kol išliūdėjimui pakaks 15, 10, 5 min.
Galiausiai ateis diena, kai situacija nebekels neigiamų emocijų, liks tik prisiminimas, – pataria specialistė. – Sudėtingoje situacijoje siūlyčiau pagalvoti, ar jau su tuo tvarkiausi praeityje ir kokie būdai man tada padėjo. Jei nesitvarkiau, gal kažkas iš mano draugų turėjo tokią patirtį ir gali pasidalinti patarimais. Dar man asmeniškai padeda pasivaikščiojimas. Valandai išeinu, kad susidėliočiau kas įvyko ir ką daryti“.
R. Mažionienė primena, kad pirminė organizmo reakcija į stresinę situaciją gali būti trejopa: pulti, bėgti arba sustingti. „Jei nepriimame savo reakcijos arba jaučiamės už jas kalti – užblokuojame savo išgyvenimo instinktą ir pasąmonė negali parinkti tinkamiausių veiksmų situacijai geriausiai išspręsti.
Pirmiausia turime priimti ir pripažinti savo emocijas, o tada jau pasižiūrėti kas čia per situacija, ko ji mane moko. Taip dėmesį perkeliame į problemos sprendimą“, – sako pašnekovė.
