Psichologė kalbėdama apie streso įtaką sveikatai pripažįsta: „Posakyje „visos ligos nuo nervų“ yra tiesos“ (2)

– Stresas kasdienis mūsų palydovas. Įprastai esame linkę manyti, kad tam tikros aplinkybės ar įvykiai mums sukelia stresą. Tačiau tai ne visai tiesa. Iš tiesų stresas yra mūsų reakcija į situaciją, kurią mes suvokiame, kaip neįveikiamą arba sunkiai įveikimą.

Ar patirsime stresą ir kokio stiprumo jis bus, daugeliu atveju priklauso nuo mūsų pačių. Nuo mūsų nervinės sistemos, fizinės būklės ir išmokimo tam tikru būdu suvokti mus supančią aplinką.

Kai stresuojame visuomet patiriame ne tik emocinę, bet ir fiziologinę reakciją. Kūnas reaguodamas išskiria streso hormonus, padažnėja širdies pulsas, gali išsiskirti prakaitas, padažnėti kvėpavimas ir panašiai.

Emocijos streso metu būna įvairios ir nelabai malonios. Tai pyktis, nerimas, baimė, liūdesys, gėda, kaltė ir taip toliau. Dažnai patiriame keletą emocijų vienu metu, galime jaustis sumišę. Taip pat labai stipraus streso metu, kurį laiką galime tarsi nieko nejausti, mūsų psichika apsisaugodama nuo nepakeliamo siaubo užsibloguoja, mes tarsi sustingstame. Tačiau tokios stiprios reakcijos ištinka retai, kuomet nutinka kažkas labai ekstremalaus. Dažniau kalbame apie tokį stresą, kuris mus lydi kasdien ir neretai per ilgą laiką pridaro mums bėdų, t.y. kenkia sveikatai.

– Kadangi visi esame skirtingi ir unikalūs, gyvename įvairų, nuolat besikeičiantį gyvenimą, tai mūsų patiriamas stresas taip pat yra skirtingas tiek intensyvumo, tiek laiko prasme.

Daugelis esame pajėgūs susitvarkyti su trumpalaikiu žemo ar vidutinio intensyvumo stresu, ir nebūtinai jis mums kenkia. Turime įgūdžių įveikti stresines situacijas ir mūsų kūnas po streso moka atsistatyti, gali nurimti ir grįžti į įprastą balansą. Tuo pasirūpina mūsų autonominė nervų sistema.

Tačiau, nė vienas iš mūsų neturime neišsenkančių fizinių ir emocinių resursų. Nuo ilgai besitęsiančio lėtinio, aukšto ar labai aukšto intensyvumo streso tiek psichika, tiek kūnas pavargsta, nervinė sistema išsibalansuoja, nespėja pilnai atsistatyti. Tuomet gali prasidėti įvairūs negalavimai.

– Kai kalbame apie stresą, natūraliai kyla mintis apie žalingą poveikį sveikatai. Pirmiausia noriu pabrėžti pozityvų dalyką – stresas ne visuomet kenksmingas ir ne visuomet palieka neigiamų pasekmių. Tačiau yra ir blogoji medalio pusė.

Neabejotinai, intensyvus ir per ilgai besitęsiantis stresas daro įtaką mūsų sveikatai. Nukenčia mūsų imuninė sistema, todėl pasidarome mažiau atsparūs įvairioms ligoms. Be to ilgalaikis stresas siejamas su virškinimo sistemos sutrikimais, miego sutrikimais, kraujagyslių ir širdies ligomis, įvairiais valgymo sutrikimais ir jų pasekmėmis.

Liaudies posakyje „visos ligos nuo nervų“ yra tiesos. Nuo žalingo ilgai besitęsiančio ar labai intensyvaus streso gali kilti įvairių emocinių sutrikimų, tokių kaip perdegimas, įvairūs nerimo sutrikimai, depresija, potrauminio streso sindromas ir panašiai.

– Jeigu stresuojame ilgą laiką arba staiga patiriame aukšto lygio stresą, mūsų darbingumas ar produktyvumas įprastai krenta. Tačiau tam tikro lygio stresas, gali mobilizuoti mus, pasitarnauti kaip aktyvatorius. Tuomet atsiranda daugiau energijos, sužadinamas budrumas bei sutelktumas ir kuriam laiku galime būti produktyvesni, nes organizmas kaip atsaką į pavojų, aktyvuoja pabėk arba kovok reakciją. Ši reakcija susiformavo evoliucijos laikotarpiu, kuomet žmogui reikėjo išgyventi laukiniame pasaulyje, pilname gyvybei gresiančių pavojų.

Šiuolaikinis žmogus tiek daug realios grėsmės nepatiria. Dabar mes daug streso jaučiame nuo gyvenimo tempo, konkurencijos, begalinio informacijos srauto, grubaus bendravimo, besijausdami nepakankami, prastesni už kitus, gyvendami baimėje kaip atrodome, ką apie mus galvoja aplinkiniai ir panašiai.

Psichologijoje kartais tai vadiname menama grėsme, kuri gimsta mūsų galvose. Vaikystėje ir paauglystėje kartais įgyjame vidinį kritiką sakantį mums, jog esame nepakankami, nesvarbūs, neverti meilės, neišmokstame mylėti ir vertinti savęs.

Aplinka tuomet atrodo grėsminga, žmonės pavojingi, bijome kitų atstūmimo, prasto įvertinimo, lyginamės su tais, kurie mums atrodo geresni už mus, persistengiame įtikti ir patikti, iškeliame kitų poreikius aukščiau savųjų ir menkiname save, viduje nešiojamės nepasitenkinimo savimi ir gyvenimu jausmą. Tai gali tapti nesibaigiančia vidine kova ir nuolatiniu streso šaltiniu.

– Mes neturime galimybės visiškai išvengti streso, tačiau be abejonės galime stiprinti savo psichologinį atsparumą ir mokytis tiek mažinti stresą švelniau reaguojant į situacijas, tiek ugdyti gebėjimą greičiau išeiti iš streso būsenos.

To moko šiuolaikinė psichoterapija bei įvairios streso mažinimo praktikos, pavyzdžiui dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness). Jeigu nepavyksta streso sumažinti savarankiškai, verta pagalvoti apie specialistų pagalbą.

Galima išmokti atpažinti savo reakcijas, labiau įsiklausyti į save – ką sako mano mintys, kokias emocijas jaučiu, kaip elgiuosi, ką jaučiu kūne ir ką vienoje ar kitoje situacijoje galiu keisti: aplinkybes ar savo reakciją į jas?

Neretai esame linkę vengti jausmų ar ignoruoti juos. Tai nepadeda. Stresas gali sumažėti, kuomet įsiklausome, pripažįstame, kad galime taip jaustis ir įsisąmoniname tikruosius savo poreikius bei mokomės nuoširdžiai rūpintis savimi.

– Susirūpinti reikėtų, kai pastebime jog ilgesnį laikotarpį (apie dvi savaites) jaučiame neįprastą nuovargį, pastebime, kad į kasdienes situacijas reaguojame jautriau nei įprastai, sutrinka miegas, nubundame nepailsėję, darosi sunkiau dirbti ir susikaupti, tampa sunkiau bendrauti, sumažėja gerų emocijų, kurias anksčiau patirdavome, atsiranda daugiau negatyvių minčių, daromės labiau dirglūs ir liūdni, pasyvūs, apatiški.

Neįprasti, užsitęsę emociniai bei fiziniai pokyčiai gali signalizuoti, kad mums laikas kažką keisti – arba situaciją, arba reakciją į dalykus, kurių negalime pakeisti. Jeigu laiku pasirūpiname savimi, mūsų organizmas moka atsistatyti ir rimtesnių pasekmių galime išvengti.

Tačiau, reikia pripažinti, kad kartais gyvenime patiriame iš ties sudėtingų situacijų ir vieniems be pagalbos būna sunku jas įveikti. Viena iš mūsų psichologinių stiprybių yra gebėjimas pripažinti, jog man sunku ir prašyti pagalbos.

– Rugsėjo pradžia vieniems gali kelti stresą, kitiems suteikti daugiau džiaugsmo, malonaus jaudulio ir laukimo jausmo. Priklauso nuo labai daug aplinkybių ir nuo to, kaip mes vertiname naujų mokslo metų pradžią, kaip jai ruošiamės, kokius moksleiviui iššūkius kelia mokykla, kaip jam ar jai sekasi mokytis, ar turi draugų, kiek jis jaučiasi galintis įveikti mokyklos iššūkius.

Taip pat labai svarbu ar moksleivis turi palaikančią, besirūpinančią aplinką namuose. Vaikai yra labiau pažeidžiama mūsų visuomenės dalis. Jie taip pat patiria nemažai streso, dar tik mokosi gyvenimo, neturi pakankamai patirties įveikti sudėtingus iššūkius. Todėl tėvams ir mokytojams reikia būti atidiems, kalbėtis su vaikais, stebėti jų emocijas, padėti pasiruošti mokslo metų pradžiai, mokyti planuotis laiką, tinkamai paruošti mokymosi aplinką, kurti saugią aplinką mokykloje, kalbėtis apie sunkumus, tiesiog visapusiškai dalyvauti vaikų gyvenime. Apskritai, vienas svarbiausių dalykų, padedančių mažinti stresą ir įveikti gyvenimo iššūkius yra priimantis, emociškai saugus draugiškas žmogiškasis ryšys. Kartais mes nepakankamai įvertiname jo galios. Augančiam vaikui būtinas bent vienas suaugęs žmogus, su kuriuo jis jaučiasi saugus, mylimas, rūpimas ir besąlygiškai priimamas.

Deja, ne visi vaikai turi saugius, meile ir priėmimu grįstus santykius namuose. Tokiu žmogumi vaikui gali tapti mokytojas, kaimynas, giminaitis ir pan. Mes, saugusieji, visi esame atsakingi už vaikus, kurie yra šalia mūsų. Galime pasistengti, kad rugsėjis iš tiesų būtų švente su maloniu naujo etapo jauduliuku, o mokslo metų stresas ir iššūkiai įveikiami, auginantys bei stiprinantys.