– Neturiu laiko turbūt yra auksinė kiekvieno mūsų frazė. Ar iš tiesų mes visi dabar tikrai nebeturime laiko?
– Kartais sakoma, kad ne mes turime laiką, o laikas turi mus. Išties, gyvename vadinamaisiais „ultraproduktyvumo“ laikais, kada valanda vertinga tiek, kiek per ją sugebame nuveikti daugiau dalykų.
Buvo laikas, kai mūsų protėviai turėjo daugiau laisvės sustoti, mąstyti, neskubėti, nes nebuvo tiek daug turinio, kuriuo galėtume užpildyti savo sąmonę, pavyzdžiui, naršydami socialiniuose tinkluose. Neturėjome ir tokios darbotvarkės, kai reikia suderinti aibę darbų ir pomėgių.
Galų gale, kalbant egzistencinės psichologijos terminais, tą pačią akimirką, kai gimstame, pradedame artėti baigtinumo link.
– Vienas suspėja ir vaikus augint, ir darbus nudirbt, pasportuot, o kitas vos pusę tiek padaro. Nuo ko tai priklauso?
– Mūsų produktyvumo lygis yra glaudžiai susijęs su mūsų asmenybės charakteristikomis. Tam tikri žmonės iš prigimties (bet ir dėl auklėjimo ypatumų) yra labai sąžiningi (nuo angliško žodžio „conscientious“ – turintis stiprų sąžinės balsą, linkęs į darbštumą ir pareigingumą). Kuo labiau išreikšta ši savybė žmonėse, tuo jie yra labiau yra linkę siekti efektyviai rezultato, laikytis krypties, neprarasti impulsų kontrolės.
Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad ši savybė (kartu su aukštu protiniu ir emociniu intelektu) lemia sėkmę karjeroje arba versle.
Kita vertus, žmonės, kurių prigimtis ir auklėjimas nepaklojo šių pagrindų, gali būti linkę labiau pasiduoti pagundoms, prarasti kryptį, jų nebūtinai motyvuoja ilgalaikių tikslų siekimas ir pan.
Visgi svarbu suprasti, kad mes visi turime tam tikrą sąžiningumo laipsnį. Be to, vieni yra pareigingesni ir darbštesni vienose srityse, kiti kitose. Tai yra spektras.
– Ar laiko neturėjimas, nuolatinis vėlavimas – daro įtaką stresui?
– Jausmas, kad „man trūksta laiko, aš nieko nespėju“ kelia tiek streso, kiek mes linkę tikėti, kad jeigu kažko nepadarysime laiku, grės bausmė: vidinė (pvz., patirsiu kaltę, nusivilsiu savimi) arba išorinė (pvz., nuvilsiu ar supykdysiu darbdavį, klientą, antrą pusę ir pan.).
Kažkuria prasme, dalis žmonių, kurie dėl savo temperamento arba kultūrinių skirtumų neišgyvena tokių minčių, patiria gerokai mažiau nerimo, jaučiasi labiau atsipalaidavę, suvokia, kad darbai nedings, svarbiausia oriai komunikuoti savo ribas ir galimybes.
Pavyzdžiui, „suprantu, kad jums reikėjo vakar, bet mano darbo valandos jau baigėsi, sugrįšiu vėliau“ arba „suprantu, kad tau svarbu, jog dabar išplaučiau indus, bet dabar aš ilsiuosi, padarysiu tai už poros valandų“.
– Tai kaip suvaldyti tas 24 valandas savo gyvenime? Kaip reikėtų paskirstyti laiką darbui, laisvalaikiui, vaikams, namams, miegui?
– Pamenu, kadaise paklausiau vieno sėkmingo startuolio technologijų vadovo, turinčio aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (vadinamąjį ADHD), kaip jis tvarkosi su stresu, turint omeny jo intensyvią darbotvarkę ir psichologinį portretą. Jo atsakymas mane vienu metu ir prajuokino, ir maloniai nustebino. Jis pasakė paprastai ir kartu genialiai: „Nesitvarkau.“ Kitaip tariant, kuo labiau stengiamės viską „valdyti“ ir padaryti laiku, greitai ir tobulai, tuo rizikuojame patirti daugiau nusivylimo ir kaltės.
– Kokie laiko valdymo metodai yra? Kaip planuoti laiką?
– Išradinėti dviračio nebūtina. Auksinė taisyklė skirti 8 val. miegui, 8 val. darbui ir 8 val. poilsiui niekur nedingo ir vis dar aktuali ir veikia, jeigu nuoširdžiai ir netgi „religingai“ laikomės (šypsosi).
Kartu svarbu suvokti, kad žmonės, kurie iš savęs puikiai valdo laiką, jiems nereikia metodų, nes jie patys jų noriai ieško ir juos taiko, eksperimentuoja (aš esu vienas iš tų žmonių). Tie, kuriems tai iš prigimties nepriimtina ar nesigauna natūraliai, darys viską, kad tų metodų netaikytų, kad ir kokie jie efektyvūs ar teisingi bebūtų. Taigi, įsisąmoninti tai apie save ir kitus žmones jau yra gera pradžia geresnės savijautos link.
- O ką konkrečiai siūlytumėte daryti?
Yra tam tikra higiena, kurios rekomenduoju laikytis visiems. Pirmas dalykas, turėti darbo kalendorių, kuriame nugultų visi susitikimai, pvz., darbo susitikimai, vizitai pas gydytojus, netgi pramogos.
Taip pat svarbu naudoti darbų sąrašus. Aš darausi darbo sąrašus savaitei ir juos skirstau į keturias kategorijas: apmokami darbai (mano atveju tai yra viskas, kas susiję su mano psichologine praktika), neapmokami darbai (pavyzdžiui, dalyvavimai įvairiose laidose, turinio kūrimas), buities darbai ir įvairios pramogos (taip, pramogas irgi reikia planuoti).
Tiek kalendorių, tiek darbų sąrašą kiekvieną dieną pasižiūriu bent po 5–8 kartus, tokiu būdu visada žinau, ką turiu padaryti ir kada.
Pagrindinis skirtumas tarp kalendoriaus ir darbų sąrašo yra tai, kad darbų sąrašas pasako tiesiog, ką turiu padaryti, o kalendorius pasako, ką turiu padaryti ir kada (todėl jis puikiai tinka soc. interakcijoms). Mano taisyklė – viskas OK atidėti kažkokią užduotį (pvz., straipsnio parašymą), jeigu sau pasižadėjau, kad galiu jį parašyti savaitės bėgyje.
Kitas dalykas – labai svarbi ir skaitmeninė higiena. Pavyzdžiui, atliekant gilaus susikaupimo užduotis paslėpti telefoną kažkur giliai stalčiuje, kad netrukdytų, taip pat atliekant tam tikrą užduotį kompiuteriu, neturėti vienu metu atidarytų daug langų (pageidautina iki 5, daugiausiai 7, antraip pradedame blaškytis), išjungti pranešimus (angl. „notification“). Geriau turėti taisyklę, kas tam tikrą laiką pasitikrinti el. paštą savo tempu, užuot tikrinus tuomet, kai kažkas nori, kad jūs patikrintumėte.
– Ar skiriasi šių metodų efektyvumas?
– Priklauso nuo žmogaus. Svarbu pabandyti, pavyzdžiui, savaitę, idealiu atveju dvi, nuoširdžiai taikyti tam tikrą metodą ir tada stebėti, kaip jaučiatės, kokie rezultatai.
– Ar būtina griežtai laikytis tvarkaraščio?
– Klausimas subtilus. Jeigu dirbu chirurgu skubios pagalbos skyriuje arba esu gaisrininkas, mano „tvarkaraštis“ yra diktuojamas iškvietimų kiekio ir pobūdžio, todėl tokio tvarkaraščio geriau laikytis griežtai (juokiasi).
Kita vertus, jeigu galiu planuoti savo laiką, tada svarbu laikytis tvarkaraščio tiek griežtai, kiek to reikia mums ir mums svarbiems žmonėms – šeimos nariams, darbdaviams, užsakovams.
Svarbu tiktai netapti mūsų pačių tvarkaraščio aukomis, o gyventi prasmingą ir laimingą gyvenimą. O kiek jis bus prasmingas ir laimingas, nebūtinai yra susiję su tuo, kiek yra užbrauktų darbų sąraše, bet ir kiek kokybiškai jie atlikti, kiek mes sugebame mėgautis tuo, ką darome, ar apskritai prisimename, ką darėme praėjusią dieną.
Kaip yra pasakęs nacių konclageryje kalėjęs austrų psichiatras Viktoras Franklis, gyvenimas prasmingas tiek, kiek atsigręžę atgal galime pasakyti, kad jis buvo prasmingas praeityje.
– Ar turėtų tvarkaraščių laikytis visa šeima?
– Geras klausimas. Ar turėtų visa šeima valytis dantis? Manau, kad taip. Bet ar turėtų visi šeimos nariai valytis dantis tuo pačiu metu, tą pačią valandą, su tos pačios spalvos dantų šepetėliu – nebūtinai.
Supraskime, kad šeima susideda iš galimai skirtingų žmonių, kurie yra asmenybės su savo charakteriais, vertybėmis, auklėjimo ypatumais, net jeigu tai yra ir maži vaikai.
Man patinka sakyti savo klientams: svarbiausia, kad šeima arba partneriai žiūrėtų visi viena kryptimi, judėtų daugmaž į tą pačią pusę, tačiau tai nereiškia, kad visų kelias į destinaciją būtų vienodas ir tiesus.
