Kitokia buvusio alkoholiko išpažintis: ką davė ir ką atėmė pirmieji 5 metai be alkoholio

Pamaniau trumpai ir konkrečiai aprašyti, ką per šiuos penkerius metus alkoholio išbraukimas iš meniu man davė, o ką atėmė – gal kaip tik esate situacijoje, kur svarstote visus „už“ ir „prieš“, ir mano patirtis gali būti naudinga priimant sprendimus.

Toliau – dešimt dalykų, kuriuos gavau, ir dešimt dalykų, kurių netekau išbraukęs alkoholį iš vartojamų produktų sąrašo.

Taip, perskaitėte teisingai, nustojus vartot alkoholį visų pirma atsirado noras gyventi. Tai nereiškia, kad buvau jį absoliučiai praradęs, tačiau kol virš galvos kybo slogus, juodas alkoholinis debesis – aistra gyvenimui būna gerokai išblėsus. Alkoholis išbalansuoja normalią žmogaus laimės atlygio sistemą, ir paprasti dalykai pradeda teikti vis mažiau džiaugsmo. Nustojus vartoti kiekvienas rytas teikia laimę, smagu keltis iš lovos, galvoti, ką šiandien bus galima nuveikti, planuoti, svajoti, tarsi atsiranda nematoma traukianti priekin virvė ir begalinis noras atsigriebti už prarastus metus.

Dažna šių laikų problema – kad žmonės dirba nemėgstamus darbus ar jaučiasi neatradę „savo rogių“, visi svajoja ir nori atrasti gyvenimo pašaukimą, tačiau, atrodo, kad ir ką bebandytų, vis ne tai... Ne išimtis buvau ir aš, ne vienerius metus ieškojau savo gyvenimo kelio, ir atrodydavo, nors kai kurie dalykai ir gerai sekasi, tačiau pilnai savęs nerealizuočiau. Kas galėjo pagalvoti, kad nustojus vartoti alkoholį kaipmat atrasiu tai, ką šiuo metu laikau savo gyvenimo pašaukimu? Tas alkoholinis supančiojimas tarsi laiko surakintą, ir nors ir nesijauti pilnai laimingas gyvenime, įpranti, ir alkoholis tarsi nuslopina ir padeda per daug neišgyenti dėl svarbių dalykų. Kai išsivadavau, noras kurti, veikti ir keisti esamą padėtį akimirksniu padėjo atrasti gyvenimo tikslą, manau, kad turėtų padėti ir jums.

Kol vartodavau, atrodo, tik svaiguliuodavau apie tai, ką norėčiau veikti, kai nustojau – viską, apie ką girtas svaigdavau, blaivus veikiu realybėje. Nustojus vartoti alkoholį atsiranda marios laisvo laiko, turi daugiau energijos, daugiau noro, ir... Nebeįdomu tiesiog sėdėt ir pilt į save alkoholį (nes tai išties ir nėra įdomu), ir pradedi ieškoti džiuginančių laisvalaikio praleidimo būdų bei juos randi.

Nežinau, ar buvau toks vienintelis, tačiau kol pildavau į skrandį alkoholį, tol mano sporto grafikas atrodydavo panašiai: du mėnesiai intensyvaus sporto, tada „kliudai“, ir seka keturių mėnesių „poilsio“ tarpas. Tada vėl mėnesį pasportuoji, du poilsis. Du pasportuoji, keturis ilsiesi. Kai nustojau vartoti, ne tik daug greičiau ir įdedant mažiau pastangų ėmė rodytis rezultatai, bet ir viskas įgavo vientisumo. Sportas tapo nebe sudėtingas darbas, kurį reikia prisiversti padaryti, bet gyvenimo būdas. Lygiai tas pats su kitais teigiamais įpročiais, pavyzdžiui šaltas dušas ar ankstyvas kėlimasis iš lovos. Anksčiau alkoholio padariniai vis išmušdavo iš tiesaus kelio ir tekdavo „susiremontuoti“, iki galėdavau tęsti, dabar galiu tiesiog tolygiai siekti tikslų ar ugdyti teigiamus įpročius.

Nežinau, kodėl visuomenėje tiek mažai apie tai kalbama, tačiau kai nustoji vartoti alkoholį, atsiranda labai labai daug laisvo laiko. Laikas pradeda eiti realiu laiku, pradedi jį jausti neišdirgintu suvokimu, atrodo, netgi eina lėčiau, atrodo, viską spėji ir turi marias priešakyje. Kai vartodavau alkoholį, pirmadienį darbe būdavau nepailsėjęs, dalindavausi su kolegomis įspūdžiais iš savaitgalio, kurių išties gerai net neprisimenu... Kaip ir to, kur apskritai jis dingo. Kai nustojau gaišti alkoholio vartojimui – atrodo, pirmą kartą pajutau, kokie ilgi visgi yra savaitgaliai. Kiek čia daug yra laiko, kiek daug visko galima nuveikti ir kaip tikrai kokybiškai pailsėjus malonu pirmadienį vėl grįžti į darbus.

Pagerėjo, atsirado arba atsinaujino santykiai su visais be išimties... Su savimi, su draugais, su artimaisiais, šeima, antra puse, kolegom, klientais, atsitiktiniais žmonėm ir net augintiniais. Be to, ir tave patį visi pradeda labiau vertinti, gerbti, pasitikėti, tampi įdomesnis savo išmone, o ne tuo, kad prisigėręs pridarai tokių nesąmonių, kokių nedrįsta pridaryti niekas kitas.

Atrodo, tik nustojęs pilt į save alkoholį pajutau, kaip jis visgi buvo užgniaužęs norą kurti, daryti, veikti. Juk būdamas vaikas, paauglys, moksleivis tiek visko prisigalvodavau, tiek visko kurdavau, darydavau, būdavo gera kažką sukonstruoti ir vėliau matyti savo darbo vaisius. Paskui prasideda studentavimai, atotrūkis nuo tėvų ir... Kūrybą ir savirealizaciją vis labiau pasiglemžia naujasis laiko ir energijos vagis – alkoholis. Kai nebevartoji ir nereik galvos užkimšt bereikalingom mintim apie alkoholį, jas pakeičia mintys ir idėjos apie galimybes, kūrybą, nesvarstytus savirealizacijos kampus. Dabar vis daugiau pastebiu, kad kai žmonės nustoja vartoti, išsikapanoja iš to alkoholinio burbulo, iškart kažką naujo sukuria ar prisimena kokį seną nebaigtą projektą.

Kol nepajusite savo kailiu, šis punktas gali pasirodyti banalus ar, dar blogiau, nesąmonė – juk priimta manyti, kad alkoholis kaip tik suteikia drąsos ir pasitikėjimo savimi… Tas pasitikėjimas savimi atrodo toks nuvalkiotas ir mistinis dalykas, kuris arba duotas, arba ne. Tačiau kai nustojau pilti į save alkoholį, atrodo, pirmą kartą pilnai ir drąsiai apskritai suprantu, ką tai reiškia. Tarsi neturėtum, ką slėpti, ar būti ramiam, kad niekada (arba gerokai rečiau) neprisišnekėsi nesąmonių, kad visada esi guvaus proto, niekada nesmirdi ir atsakai už savo žodžius. Iš kažkur giliau ateina toks tikras tikėjimas savimi ir užtikrintumas, kokio anksčiau asmeniškai man nėra tekę patirti.

Akivaizdu, kad vien tai, kad niekada netenka merdėti pagiriose – milžiniškas papildomos energijos atsiradimas. Atsibusti šeštadienio ar sekmadienio rytą žvaliam ir pailsėjusiam, užuot visą dieną prasivoliojus lovoje, savaime yra paprasčiausias pavyzdys, kur energiją, kurią anksčiau prarasdavau, dabar sutaupau. Pasirodo, tas gulinėjimas kiaurą dieną dar ir skatina organizmą išskirti kortizolį, streso hormoną, ir tos energijos visados stinga. Kai nebevartoju alkoholio, turiu nepalyginamai didesnį kiekį energijos, ta energija natūrali ir tolygi. Jei anksčiau ją pavykdavo prikelti ir skatinti tik kofeinu – dabar tolygus energijos kiekis lydi visą dieną, o prireikus galima numigti pietų miego – taip puikiai pavyksta „restartuotis“ ir tęsti suplanuotas užduotis.

Viena iš didesnių baimių, kurią turėjau, kol dar vartojau alkoholį ir bandydavau įsivaizduoti savo gyvenimą be jo, – kaip reikės atsipalaiduoti ir ką veikti. Jei tik būčiau žinojęs, kad realybėje viskas atvirkščiai – gal būčiau išsivadavęs daug anksčiau. Tik nustojęs gadintis nuostabias gyvenimo akimirkas alkoholiu pajutau, ką iš tiesų reiškia tikras atsipalaidavimas. Sako, kad žmogus jaučiasi atsipalaidavęs tada, kai jo neslegia problemos. Kaip manote, kuris asmuo turi daugiau problemų, tas, kuris vartoja alkoholį, ar tas, kuris to nedaro?

Nors niekada nebuvau per daug nutukęs, tačiau savo „karjeros epogėjuje“ tikrai turėjau papildomų nereikalingų kilogramų, ir jau mane būtų buvę galima pavadinti apkūnoku. O ko čia norėt – juk kai vartoji alkoholį, pagrindinis maistas (be alaus) tampa tas, kuris greitai pasiruošia, pats sau beveik nebesigamini, vis dažniau naudojiesi maisto pristatymo į namus paslauga ir t.t. Kai nustojau vartoti, automatiškai maisto gaminimas tapo vienu iš naujų užsiėmimų, atsirado natūralus noras sveikiau valgyti, atsiradęs potraukis sportui taip pat davė rezultatus, ir galiu drąsiai teigti, kad nustojęs vartoti alkoholį, kaip ir dauguma – netekau svorio! Ech, kaip mes toli ieškome atsakymų į klausimus, kurių didžioji dalis išsisprendžia automatiškai, nebepilant į organizmą tos narkotinės mikstūrėlės!

Gerai pagalvojus, tai pagirios apskritai yra tik alkoholį vartojančių žmonių problema, kuri atsiranda... Kaip dabar manau – iš niekur ir dėl nieko. Net liūdna pagalvoti, kiek daug laiko sudeginta kenčiant pagirių simptomus, tačiau nustojus vartoti tai nebeaktualu, ir laikas sugrįžta! Gyvenimas be pagirių yra nuostabus. Niekada neatsikeli skaudančia galva, paniuręs ar neprasivolioji visą savaitgalį lovoje, dėl ko pirmadienį darbe apskritai nesupratai, kur ir kaip pralėkė savaitgalis, nesijautei pailsėjęs. Gyvenimas be pagirių – nuostabus privalumas, kurį įgyji priėmęs šauniausią gyvenimo sprendimą – nebegerti.

Pasirodo, alkoholis kaip narkotikas priskiriamas depresantams. Pirmuosius kartus, kai išmokstame ir mokomės vartoti, atrodo atvirkščiai – nuotaika tampa pakylėta, problemos dingsta, iš intravertų tampame ekstravertais ir t.t. Tačiau ilgainiui pradedi pastebėti, kad toji gera nuotaika, pakylėjimas dabar atsiranda tik tada, kai intoksikuoji save alkoholiu. Visa kita – niūru ir liūdna. Aplanko depresija, slogi nuotaika, nereikšmingi dalykai kelia didžiulį stresą iki tol, kol pavartojame. Kai nustojau skrandį mirkyti alkoholyje, kone niekados nebūnu blogos nuotaikos, nenoriu perlenkti, tačiau tikrai norisi sakyti, kad nebepatiriu streso ir esu šimtus kartų laimingesnis. Vėlgi, žmonės geria antidepresantus, ieško depresijos ir streso šaknų visur, tik ne po nosimi – pakanka nustoti gerti, kad vėl pasijustum laimingas ir pilnavertis.

„Nustojau gerti, praradau visus draugus“ – neapsiriksiu teigdamas, kad kone visiems tekę girdėti šią frazę. Tai dar viena iš rimtų baimių, kurios atsiranda, kai imi svarstyti pakeisti gyvenimo būdą ir išbraukti iš jo alkoholį. Visa laimė, kad tikrovėje viskas atvirkščiai – įgyji ar prisimeni tikrus draugus, o „prarandi“ tuos, kas iš tiesų tebuvo tavo sugėrovai. Su visais, kas buvo tikri draugai, ir likom tikri draugai, o tie, su kuriais vienydavo tik alkoholio vartojimas, bendravimas nebesitęsia, nes tai buvo vienintelis mus vienijantis dalykas. Alkoholį vartojantys asmenys apsisupa aplinka, kurioje vieni kitus palaiko, ir drauge vartoja alkoholį. Tačiau norint tikrų teigiamų pokyčių gyvenime, reikia nebijoti paleisti senus, sunkius surūdijusius inkarus, kurie iš tiesų neduodavo nieko gero.

Anksčiau neatsiminti dalies įvykių po savaitgalio ar rasti išsiųstas žinutes, kurių turinio nepameni, atrodydavo normalu, juk taip nutinka visiems. Čia juk, cha cha, toks šalutinis efektas, už smagiai praleistą laiką moki duoklę, o jei lėbaujama kompanijoje, faktas, kad kažkuris iš dalyvių neprisimena kokių nors vakarėlio akcentų, tampa juokinga ir diskutuotina tema. Šiuo momentu aš galvoju tik vieną – kaip tragiškai baisu yra neatsiminti, ką veikei... Ką pasakei... Kaip grįžai namo ir t.t. Čia juk didžiausias siaubas! Ačiū Dievui, kad nustojęs vartoti alkoholį pamiršau tik tai, ką reiškia prarasti atmintį.

Kad alkoholis dvokia, savaime suprantama ir žino visi. Bet tik pilnai atsigavus šitiek metų slopintiems uoslės ir skonio receptoriams tu užuodi jo dvoką be tolerancijos – tokį, kaip jį užuodžia mažas vaikas. Dabar aiškiai jaučiu, kaip visados dvokdavau ir pats, o dar tas nesvietiškas prakaitavimas ir per prakaito liaukas taip pat šalinamas alkoholio nuodas... Kaip gera netekti to dvoko ir niekada nebesmirdėti pigiu svaigiu skysčiu.

Apskritai visi sveikatos aspektai nustojus vartoti alkoholį savaime susitvarko, bet kai pradedi jų ieškoti, pastebi, kad jų tiek daug... Vienas iš tokių – galvos skausmas. Nustojus vartoti alkoholį man nė karto neskaudėjo galvos. Atrodo, kad galvos skausmas pamirštas ir nesuprantamas dalykas, peršasi išvada, kad ją skaudėdavo tik dėl alkoholio kaltės. O tokių mažų pagerėjimų arba, patikslinsiu, negalavimų netekimų būtų galima rasti bent tuziną.

Nors alkoholio savaikaina yra juokingai maža, pats produktas prekybos vietose parduodamas kaip brangus daiktas. Kai nebereikia tuščiai „investuoti“ į dirbtinę laimės iliuziją – lieka daug daugiau pinigų, vietoje nuodų dabar galima daugiau pasilepinti mėgstamais brangesniais maisto produktais ar įsigyti kokių nors daiktų. O tiesioginės išlaidos alkoholio produktams – tai tik vienas iš daugybės būdų prarasti pinigus, kol vartoji alkoholį. Jei dar skaičiuotume visas neplanuotas išlaidas ar patirtų nuostolių atlyginimą – susidarytų apvali suma. Kaip gera netekti šios išlaidų eilutės ir ją pakeisti kažkuo prasmingesniu, juolab, kai bet kas išties yra prasmingiau.

Pats dažniausiai vartodavau alų, taigi, reikalų prie taromato atsirasdavo nuolatos... Atrodo, toks mažmožis, butelių ar skardinių pridavimas, tačiau pažvelkime iš kitos pusės: kai nevartoji alkoholio, tau apskritai nereikia ten eit ir gaišt laiko, laukti, kol atsilaisvins, „pabučiuoti duris“, kai neveikia, tąsyti pilnus maišus, ir visų blogiausia – plevėsuoti „mėgstu išgerti“ vėliavą. Kiek vietos užimdavo, kiek prisikaupdavo, tas „skarbonkes“ nešti gėda, neduok Die, pamatys kaimynai, ar dar blogiau – sutiksi kokį klientą ar kolegą. Visa tai yra alkoholį vartojančių asmenų problemos, kai nustojau vartoti – man tai nebeaktualu.

Na, ir paskutinis dalykas, kurio netekau, nors būtų galima vardinti ir vardinti, – tai blogo miego ir košmarų. Kiekvienas, kas anksčiau vartojo alkoholį, patvirtins, kad miego kokybė pagerėja šimtus kartų, o kokybiškas miegas yra geros savijautos pagrindas, taip mes, homo sapiens, esame sutverti. Tuo tarpu įdomesnis pastebėjimas tai, kad košmarų nebesapnuoju visai arba sapnuoju labai retai, kai tuo tarpu vartojant alkoholį tai būdavo pakankamai dažni sapnai. Dabar vienintelis košmaras, kurį sapnuoju, – kad vartoju alkoholį.

Štai ir pasidalinau, ką asmeniškai man davė ir ką atėmė sprendimas nustoti vartoti alkoholį. Šie punktai nebūtinai yra svarbiausi ar reikšmingiausi, sąrašą būtų galima tęsti iki begalybės, tačiau nuoširdžiai pasidalinau tokiais, apie kuriuos galbūt ne visada susimąstydavau ir pats.

Alkoholizmas yra vienintelė liga pasaulyje, kuria nustoję sirgti mes grįžtame ne į pirminę savo būseną, bet jaučiamės daug geriau, nei prieš tai. Asmeniškai aš priėjau išvadą, kuri gali puikiai tikti ir jums: nėra gyvenime srities, kuri nepagerėtų, kai nustoji vartoti alkoholį, kaip ir nėra tokios, kuri pablogėtų.

https://hipnozenuoalkoholio.lt/