Jo tikslas – edukuoti ir ugdyti tolerantišką Lietuvos visuomenę, turinčią pakankamai žinių apie psichikos sveikatos svarbą ir problemas, keisti nuostatas ir kurti teigiamą pokytį psichikos sveikatos srityje. Apie emocinės sveikatos svarbą ir ambasadorystę pasakoja naujoji ambasadorė Lijana Petrikaitė.
Kas ketvirtas žmogus susiduria su sunkumais
Prieš keletą metų vykdytas didelės imties tyrimas atskleidė, jog kas ketvirtas žmogus Lietuvoje susiduria su psichikos sveikatos sunkumais, tačiau kalbėti apie tai nedrįsta, nes visuomenėje vis dar gajos iš sovietmečio atėjusios neigiamos nuostatos psichikos sveikatos tema.
Be to, vis dar neskiriamos sąvokos psichikos sveikatos sunkumai (reakcija į skausmingą įvykį, laikinas etapas, kai tampa sunku veikti įprastu ritmu) ir psichikos sveikatos sutrikimai (psichikos sveikatos sunkumai, trunkantys ilgą laiką, sukeliantys emocinę kančią, paveikiantys mąstymą bei elgesį).
Todėl kalbant apie psichikos sveikatą, paprastai, regimi kraštutiniai, sudėtingiausi atvejai, ir visiškai pamirštami žmonės, kurie yra šalia ir kurie galbūt čia ir dabar išgyvena gedulą dėl artimo žmogaus mirties ar skyrybų, slaugo lėtine liga sergantį artimąjį, patys serga sunkiai pagydoma ar lėtine liga, išgyvena nerimą, turi valgymo sutrikimų, patiria panikos atakas, yra ant profesinio perdegimo ribos ar turi daugybę kitų sunkumų, kurie tik nediagnozuoti, kaip sutrikimai.
Taigi projekto, kurį Šiauliuose vykdo Dramos terapijos asociacija kartu su Šiaulių miesto visuomenės sveikatos biuru, vadovė, dramos terapeutė Eglė Naimavičienė bei psichikos sveikatos ambasadorių koordinatorė, visuomenės sveikatos specialistė Asta Ivoškienė, mato didžiulį poreikį kalbėti apie visuomenės psichikos sveikatą, plečiant požiūrį ir keičiant nuostatas.
Veiklos orientuotos į siauresnes gyventojų grupes
Šiemet „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorių veiklos orientuotos ne tik į Šiaulių miesto gyventojus plačiąja prasme, bet ir į siauresnes gyventojų grupes – švietimo įstaigų bendruomenes bei senjorus. Šios grupės pasirinktos neatsitiktinai. Moksleivių psichikos sveikatos rodikliai, tarptautinio tyrimo duomenimis, kasmet vis prastėja. Nerimą kelia ir vyresnių žmonių neigiamos nuostatos – jie vis dar sunkiai ieško psichologinės pagalbos, nes bijo ar nežino, kur kreiptis.
Vienas iš veiksmingiausių būdų pasiekti visuomenę – tai asmeniniai pokalbiai. Psichikos sveikatos ambasadoriai – žmonės, patyrę psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų – dalindamiesi savo asmeninėmis istorijomis, skatina žmones atpažinti ir suprasti savo bei kitų emocijas, jausmus ir prireikus, kreiptis pagalbos.
Tokiu būdu siekiama mažinti neigiamas nuostatas, nusistovėjusius stereotipus bei netinkamą, diskriminuojantį visuomenės elgesį su psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų turinčiais asmenimis bei jų artimaisiais, nes Lietuvoje atlikta visuomenės apklausa parodė, kad 48,2 proc. gyventojų nenorėtų gyventi psichikos negalią turinčio asmens kaimynystėje, o 45,2 proc. nenorėtų kartu dirbti.
Komanda pasipildė naujais ambasadoriais
Šią vasarą vyko jau antrieji #ŽvelkGiliau psichikos sveikatos ambasadorių mokymai Šiauliuose. Pasak mokymus vedusios psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvos koordinatorės Astos Ivoškienės, nuolatos jausdamas ir žinodamas klaidingas visuomenės nuostatas, psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų patiriantis žmogus pradeda tikėti tuo, ką apie jį sako ir galvoja kiti. Dėl to jis gali prarasti savivertę, orumą, jaučia baimę, gėdą, beviltiškumą, išgyvena kaltės jausmą ir nedrįsta kreiptis pagalbos.
„Sunkumų turintis asmuo tarsi sąmoningai ar nesąmoningai susitaiko su mažesniais visuomenės lūkesčiais, todėl pradeda elgtis taip, kaip iš jo tikisi žmonės, o tai trukdo jam gyventi pilnavertį gyvenimą – mokytis, dirbti, kurti santykius“, – teigia koordinatorė.
Pernai A. Ivoškienės suburta Psichikos sveikatos ambasadorių komanda šiemet pasipildė naujais savanoriais, kurie pasiryžę keisti šias žalojančias visuomenės nuostatas, kad panašias patirtis išgyvenantys žmonės jaustųsi geriau ir gautų reikiamą pagalbą bei palaikymą, o visuomenė taptų tolerantiškesnė ir labiau priimanti.
Ambasadorė L. Petrikaitė pati susidūrė su sunkumais
Viena iš trylikos Šiauliuose veikiančių psichikos sveikatos ambasadorių Lijana Petrikaitė savo gyvenimo kelyje taip pat susidūrė su psichikos sveikatos sunkumais. Su ja kalbamės apie jos patirtį ir tapimą ambasadore.
– Papasakok apie savo psichikos sveikatos sunkumus: kaip jie pasireiškė?
– Visada buvau jautresnis žmogus, tačiau to jautrumo besigėdydama vidinius išgyvenimus, jausmus ir emocijas pasilikdavau sau. Jaunatviška patirtis nulėmė tai, kad ne vieną kartą teko keisti gyvenamąją vietą, darbą, saugią aplinką keisti į neatrastas vietas, visa tai, be jokios abejonės, augino, tačiau kartu reikalavo nuolatinio prisitaikymo, atsisakydavau to, kas pažįstama ir saugu.
Nuolatinis perfekcionizmas, keliami aukšti reikalavimai sau, ambicijos ir nemokėjimas klysti labai kryptingai mane vedė prie emocinio pervargimo. Paskutinioji, jautriausia ir bene labiausiai auginanti patirtis, buvo tokia: palikusi šeimą, artimuosius, draugus ir viską, kas sava, persikėliau gyventi į visai nepažįstamą, didelį miestą. Netinkamas gyvenimo būdas, blogi pasirinkimai, vienatvės jausmas, neįsiklausymas į save ir minėtas emocinis perdegimas man padovanojo (visai to žodžio nebijau) generalizuoto nerimo sutrikimą ir panikos atakas.
– Kokios buvo tavo pačios nuostatos ir dėl ko labiausiai abejojai, prieš pradėdama atvirai dalytis savo psichikos sveikatos sunkumų patirtimi?
– Pirmiausia, didžiausią iššūkį patyriau ir tikrai ilgai užtrukau identifikuodama savo psichikos sutrikimą. Ilgai galvojau, kad su manimi kažkas negerai, kad išsiskiriu iš aplinkos, sau pritaikydavau ir ne pačius gražiausius epitetus. Galvojau, kad šis sutrikimas lyg savotiškas nuosprendis mano būsimo gyvenimo dienom, kad ta Lijana, kuria buvau iki sutrikimo, niekada nebebūsiu.
Pajutau, kad vis labiau užsisklendžiu, slopindavau visus savo išgyvenamus jausmus, nes maniau, kad esu, kaip dabar populiaru sakyti, „nenormali“. Tačiau kas pasakė, kas yra „normalu“?
Viskas susiklostė taip, kad pačiu sunkiausiu laikotarpiu atlikau praktiką „Šiaulių apskrities televizijoje“ ir šiandien galėčiau sakyti, kad tai tapo stipriu atspirties tašku mano sveikimo kelyje. Kodėl? Tai padėjo man bent trumpam pabėgti nuo savęs ir savo minčių, įsilieti į darbo rutiną, mane kiekvieną dieną supo žmonės – tai, ko man labai reikėjo šiame dideliame ir nepažįstamame mieste.
Labiausiai gąsdino tapti atvira pirmiausia pačiai sau, o paskui apie savo sunkumus papasakoti ir kolegoms, pripažįstant, kokiu keliu einu.
Nusprendžiau atvirai dalintis savo istorija dėl labai paprastos priežasties – tai gydo. Ne tik mane pačią, bet, tikiu, ir tuos, kurie tyliai, vienatvėje ieško, kaip pasijusti nors kiek geriau. Man pačiai kitų gyvi, tikri ir žmogiški pavyzdžiai labai padėjo sveikti ir padrąsino kreiptis pagalbos.
– Kaip tau pavyko priimti sprendimą vis tik kreiptis profesionalios pagalbos?
– Priimti sprendimą kreiptis pagalbos man nebuvo sunku ir tai kilo iš pripažinimo, kad tos pagalbos man reikia. Išgyvenau labai stiprius nerimo simptomus, tai trikdė mano įprastą gyvenimo būdą, pradėjo kenkti mano sveikatai, tad viskas, ko norėjau, – pradėti sveikti. Be jokios abejonės, artimieji ir jų palaikymas taip pat prisidėjo prie to, kad pagalbą rasčiau kuo operatyviau.
– Su kokiu neigiamu aplinkos požiūriu susidūrei, kalbėdama apie savo psichikos sveikatos patirtį, kas tau padeda tvarkytis su psichikos sveikatos sunkumais?
– Sulaukiau tikrai didelio palaikymo, o to negatyvo buvo ir mano pačios galvoje. Be jokios abejonės, ilgą laiką stokojau drąsos būti atvira tuo klausimu, kalbėti apie patiriamus simptomus.
Kaip ir tada, taip ir dabar su psichikos sveikatos sunkumais padeda tvarkytis, atrodo, visai paprasti dalykai – terapija, atsigręžimas į save, įsiklausymas į poreikius, kokybiškas poilsis, taip pat atrastos ir pamiltos praktikos, tokios, kaip meditacija, joga, sportas. Bene labiausiai padeda mokymasis save priimti visokią, bet svarbiausia – tikrą.
– Ko palinkėtum kitiems, kurie išgyvena psichikos sveikatos sunkumus?
– Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, tačiau, niekada nepasiduokit. Tam, kad suprastumėm, kad esame šviesa, kartais turime atsidurti tamsoje. Taip jau yra. Stipriai pasitikėkite savimi, priimkite artimųjų meilę ir pagalbą, specialistų dėmesį ir kompetencijas, patikėkite tuo. Ir, žinoma, būkite dėkingi už šias patirtis – jos labiau nei kas kitas mus iš naujo užaugina ir formuoja.
