„Kai žmogus, nepriklausomai nuo jo gimimo metų, jaučiasi jaunas, jo mąstysena būna kardinaliai kitokia nei manančio, kad jau paseno. Jis turi tikslų, ambicijų, noro bendrauti ir mokytis. Toks žmogus ir pastangų į savo atliekamas užduotis deda daugiau. Jo nestabdo ribojimai, kurie dažniausiai atsiranda tik galvoje“, – sako Jevgenija Krikščiūnė, BTA žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vadovė.
Savo amžiaus suvokimą – galvojimą, kad aš esu jaunas arba senas – lemia daug veiksnių, teigia Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto vadovė Sarmitė Mikulionienė.
Socialinis konstruktas
„Amžiaus sampratą – kas yra jaunas ir kas yra senas – konstruojame mes patys. Istorijos eigoje ji stipriai keitėsi. Pavyzdžiui, 19 a. pabaigoje senutėmis buvo vadinamos moterys, sulaukusios 40–45 metų. Ilgėjant gyvenimo trukmei senatvė tolsta link vyresnių amžiaus grupių. Tolsta ji ir asmeniškai – prisiminkime, kai buvome pradinukai, mums mokytojai ar mokytojos atrodė labai seni, o suaugus jie jau taip nebeatrodo. Ir kai pažvelgi atgal, suvoki, kad mums būnant pradinukais, mokytojai tebuvo 35 metai“, – aiškina ekspertė, kurios pagrindinės mokslinių tyrimų sritys yra populiacijos senėjimas, amžizmas (neigiamas „kitokio“ amžiaus žmonių klasifikavimas), kartų tarpusavio sąveika ir vyresnių žmonių socialinė atskirtis.
Jos teiginius patvirtina ir Vokietijoje ilgą laiką vykdomas mokslinis tyrimas, kurio dalyviams užduodamas klausimas: „nuo kokio amžiaus žmogų vadintumėte senu?“ Paaiškėjo, kad 65 metų sulaukę asmenys, gimę 1911 m. manė, kad senatvė prasideda nuo 71 metų. To paties amžiaus sulaukę žmonės, kurie gimė 1956 metais, jau manė, kad senatvė prasideda nuo 74 metų.
Kuo vyresnio amžiaus yra tyrimo dalyvis, tuo vėliau, jo manymu prasideda senatvė. 64 metų apklausos dalyviai sakė, kad senatvės pradžia yra nuo 74,7 metų, o 74 metų respondentai senatvės pradžią nukėlė į 76,8 metų amžių.
„Senatvės samprata slenka metais aukštyn, bet ne kiekvienam vienodu greičiu. Tą lemiančių veiksnių yra daug, įskaitant žmogaus išsilavinimą, jo socialinį statusą. Jausmą, kad jau paseno, anksčiau patiria žemesnių socialinių sluoksnių žmonės. Turintys aukštąjį išsilavinimą mano, kad senatvė ateina vėliau, nes turi daugiau išteklių jai pasiruošti, prisižiūrėti savo sveikatą“, – sako S. Mikulionienė.
Kodėl pasijuntame seni?
BTA personalo vadovė prasidėjusios senatvės suvokimą sieja su darbo santykių pabaiga. „Jausmas, kad prasidėjo senatvė, yra neatsiejamas nuo supratimo, kad esi mažai kam reikalingas ar tinkamas. Kai dėl kokių nors priežasčių išnyksta kasdienė darbo rutina ir nebelieka įprastinių tikslų, žmogus, nepriklausomai nuo jo amžiaus, nori nenori gali pasijusti, kad jis tinkamas tik fotelyje sūpuotis“, – teigia J. Krikščiūnė.
Tad iš dalies natūralu, daugelis žmonių senatvės pradžią sieja su išėjimo į pensiją amžiumi, mano S. Mikulioniėnė. Tiesa, jos teigimu, tai yra tik sąlyginis, sutartinis laikas – pensijos amžius gali būti kečiamas dėl ekonominių veiksnių, gyvenimo trukmės ir kitų priežasčių.
„Iš tiesų senatvė yra sąlyginis dalykas, labiau susijęs su socialiniais veiksniais. Pavyzdžiui, kai žmogus jaučia, kad gyvena visuomenėje, bet bendrauti su jais niekas nenori, į darbą nepriima. Yra ir psichologinių veiksnių – žmonės pasijaučia senais tada, kai sau nebekelia gyvenimo tikslų, praranda smalsumą, iniciatyvą, gyvenimo skonį. Tai priklauso ne tik nuo amžiaus, bet ir nuo sveikatos problemų, streso, kitų priežasčių. Žmogus netgi gali vieną dieną jaustis jaunas, o kitą, kai nesiseka ar nuotaika bloga, jau senas. Vėlesnę dieną, kai viskas gerai – vėl jaunas. Tad nėra tokio skaičiaus, nuo kurio būtų galima griežtai pasakyti, kad žmogus jau paseno“ – tvirtina senėjimo ekspertė.
Vyresnių žmonių senėjimui neigiamos įtakos pastaraisiais laikais daro technogeninis stresas. Ne visiems įprasta dirbti su kompiuteriu, norint neatsilikti nuo laikmečio jiems viską reikia išmokti jau brandžiame amžiuje. Imlumas naujai informacijai, naujiems įgūdžiams gali būti sumažėjęs, todėl atsiranda nesugebėjimo prisitaikyti jausmas.
Prie savo senatvės suvokimo gali prisidėti ir fizinė sveikata – žmogus jaučia, kad nebegali daryti dalykų, kurie buvo įprasti jaunystėje, kūnas duoda signalus. Tačiau, anot S. Mikulionienės, labai individualu, ar žmogus pats tai pavadins senatve.
„Jausmas, kad žmogus jau per senas dirbti, gali būti susijęs ir su netinkamu profesiniu pasirinkimu. Jis gali neleisti realizuoti visų savo galimybių. Tada dirbi, lauki pensijos, nes pinigų reikia, tada – profesinės ligos, žmogus susidėvi. O sulaukęs pensijos amžiaus žmogus ir pensininkauti nebegali, tik sveikatą lopyti. Pataikiusieji su profesiniu pasirinkimu net ir vėlyvame amžiuje atrodo kaip agurkėliai, gali puikiai dirbti ir pensijoje. Svarbiausia – gebėjimai, atitinkantys profesines pareigas ir teikiantys pasitenkinimą, gyvenimo pilnatvę“, – priduria S. Mikulionienė.
„Neretai kai kuriuos fizinius amžiaus požymius žmonės kompensuoja adaptaciniais įrankiais – pavyzdžiui, priminimo rašteliais ar svertais, kurie padeda kelti krovinius lengviau, todėl žmogus tokius ribojimus nebūtinai stipriai jaučia“, – sako mokslininkė.
Amžius – ne vertinimo kriterijus
Anot mokslininkės, save suvokti kaip seną žmogų stipriai skatina išorinis pasakymas, kad dėl amžiaus jis kažko daryti negali. Pavyzdžiui, kai darbo skelbime nurodoma, kad ieškoma sekretorės iki 35 metų amžiaus. Arba kai šeimoje kas sako „ką tau senam aiškinti, vis vien nesuprasi“.
J. Krikščiūnė teigia, kad vyresni darbuotojai vertingi bet kurioje įmonėje. Ypač – kai verslas priklausomas nuo darbuotojų empatijos ir lojalumo. Dėl to BTA darbo skelbimai sąmoningai formuojami taip, kad kviečiamas užimti laisvą poziciją jaustųsi bet kurio amžiaus žmogus.
„Atsiradus laisvai darbo vietai nediskriminuojame kandidatų nei pagal amžių, nei pagal kitus požymius. Šiandien daugiau nei ketvirtis įmonės darbuotojų – vyresni nei 50 metų, nemaža jų dalis jau pasiekę ir pensijos amžių, tačiau eiti užtarnauto poilsio neketina. Svarbu, kad žmogus būtų motyvuotas. Įvairovė vidinėms komandoms yra ne našta, o didžiulė nauda, užtikrinanti ir kompetencijų platumą, ir idėjų gausą, ir gerą emocinį mikroklimatą“, – apibendrina žmogiškųjų išteklių specialistė.
