Pokyčiai – akivaizdūs
Jei prieš keliolika metų buvo įprasta laidotuves organizuoti namuose, visiškoje tyloje, kuo labiau užtemdytame kambaryje, šiuo metu tokios laidotuvės – retenybė. „Pastarąjį dešimtmetį laidojimo papročiai gerokai pasikeitė tiek miestuose, tiek regionuose. Nors atokesnėse vietovėse žmonės šiek tiek konservatyvesni ir dar laikosi kai kurių tradicijų, visgi sunku būtų prisiminti, kada paskutinį kartą karstą teko nešti iš namų ar kitaip prisidėti prie laidotuvių organizavimo ne laidojimo namuose. Praktika rodo, jog esame jau pakankamai subrendę visus rūpesčius patikėti specialistams, ypač tokią sunkią šeimai valandą“, – komentavo Klaipėdos rajone veikiančio krematoriumo „Cremains“ vadovas Justinas Savickas.
Vienas svarbiausių laidotuvių pokyčių, kurį įvardijo specialistai – jų trukmė ir laisvesnis požiūris į jas. Jei prieš kurį laiką buvo įprastas kelias paras trunkantis atsisveikinimas su artimuoju, šiuo metu, ypač populiarėjant kremavimui, šermenys gali trukti vos pusvalandį, kelias valandas arba parą. O apie artimojo netektį tapo įprasta pranešti ne tik žinute, skambučiu, bet ir įrašu socialiniame tinkle ar elektroniniu laišku.
Pasak Kauno laidojimo namų „Tylos namai“ direktoriaus Vyčio Sidabro, būtent išpopuliarėjęs kremavimas gana stipriai pakeitė laidotuvių eigą. Dažnu atveju artimieji su mirusiu artimuoju atsisveikina prieš kremaciją – toks atsisveikinimas paprastai trunka keletą valandų, tuomet kūnas išvežamas kremuoti, tą pačią arba kitą dieną urna palaidojama. „Palaikų kremacija nėra naujovė. Tik jei 1997 metais iš 100 užsakovų kremuoti palaikus apsispręsdavo viena šeima, šiuo metu tą daro didžioji dauguma. Ypač nusistovėjusias tradicijas keičia jaunosios kartos žmonės“, – antrino Šiaulių laidojimo namų „Tylos namai“ direktorius Tomas Urbšas.
Dar prieš dešimtmetį laidotuvės buvo neįsivaizduojamos be giedotojų ir fotografų. Giesmės ir rožinis būdavo giedamas iš vakaro ir išlydint mirusįjį, šiuo metu užsakovai paprastai renkasi supaprastintą variantą, kuomet giedama tik prieš išlydėjimą. Giesmes dažnai keičia smuiko, violončelės, gitaros, kanklių ar saksofono muzika. Kai kuriems pakanka salėje skambančios foninės muzikos. Profesionalaus fotografo laidotuvėse taip pat nebėra kone dešimtmetį, išpopuliarėjus išmaniesiems telefonams.
Gėlės ir aukos – renkasi skirtingai
Baltų gėlių puokštes ir dirbtinių gėlių vainikus laidotuvėse keičia kuklios puokštės ir pavieniai žiedai, o aukos artimiesiems dažnai tampa išties reikšminga pagalba.
Kaip pastebėjo Kauno laidojimo namų „Tylos namai“ direktorius V. Sidabras, dirbtinių gėlių kompozicijos ir didžiuliai vainikai praktiškai išnyko. Įprasta tapo nešti vieną ar du gėlės žiedus ir auką artimiesiems. Kokio ji dydžio, priklauso nuo norų ir finansinių galimybių. Tokiu būdu išreiškiama pagarba mirusiajam, toks gestas – estetiškas ir elegantiškas. Laikas, kai žmonės stengdavosi nupirkti kuo didesnį vainiką – vykdavo savotiškos lenktynės – jau praeityje. Karstas ar urna dažniausiai puošiami lauko gėlėmis arba pastelinių spalvų augalais.
„Atnešti vieną gėlės žiedą tampa įprasta. Keičiasi lietuvių požiūris į tai, kas svarbiausia dalyvaujant laidotuvėse. Tai labai sveikintina. Mano praktikoje plastiko gėlių vainikai niekada nebuvo ypatingai populiarūs, todėl beveik nepastebiu, ar jų kažkas vis dar atneša. Kalbant apie gėlių spalvas, populiariausia išlieka, žinoma, balta. Mums ji simbolizuoja dangų, sielą ir dieviškumą. Vis dėl to vis dažniau susiduriame su lengvomis pastelinėmis spalvomis“, – komentavo krematoriumo „Cremains“ vadovas J.Savickas.
Tiesa, anksčiau aukas būdavo įprasta palikti aukų dėžutėse, tačiau, kaip pastebi specialistai, dėžutes vis dažniau keičia vokeliai, ir tas visiškai normalu bei priimtina.
Renkasi svarbiausi žmonės
Specialistų žodžiais, keičiantis laidotuvėms, pasikeitė ir procesija. Tikrosios procesijos nebeliko, tik jos elementai ir eiliškumas. Dabar žmonės daro viską, kad būtų paprasčiau ir greičiau, o ir patys kunigai į viską žiūri kur kas lanksčiau nei anksčiau. „Pavyzdžiui, laidojant visų mylimą dainininkę, išnešant karstą ir jį nešant kapinėse, visi laidotuvių dalyviai plojo. Šis gestas buvo visų laidotuvių dalyvių susivienijimas mintimis ir veiksmais, jautėsi teigiama atmosfera ir bendramintiškumas. Ilgos kalbos prie kapo duobės visus vargina, kartais – ir erzina. Retais atvejais visi, norintys pasisakyti, pasisako šarvojimo salėje, kur patogiau ir yra daugiau laiko“, – sakė Šiaulių laidojimo namų „Tylos namai“ direktorius T.Urbšas.
Laidotuvėse vis dažniau dalyvauja tik patys artimiausi žmonės, ypač jei dalis artimųjų išvykę. Kartais patys artimieji nori, kad į laidotuves neateitų kaimynai, draugai ar bendradarbiai. Pasitaiko ir tokių laidotuvių, į kurias nėra kam atvykti.
Vis dažniau stengiamasi organizuoti kuo mažiau graudžias laidotuvių ceremonijas. „Graudžią laidotuvių procesiją siečiau su tuo, jog daugumą dalykų žmonėms tekdavo pasidaryti patiems. Dabar, kai turime galimybę visus rūpesčius patikėti specialistams, daugiau laiko lieka asmeniškumui, jausmams, susitaikymui su mirtimi“, – įsitikinęs J.Savickas.
Dalyvauja ir per atstumą
Naujovių į laidotuvių procesą įnešė ir pasaulį kausčiusi pandemija. Tuo metu išnyko dalis laidotuvių tradicijų, keitėsi požiūris į atsisveikinimo su mirusiuoju laiko trukmę.
Pandemijos metais išpopuliarėjo nuotolinės laidotuvės. Dabar šis būdas itin gelbsti, jei žmogus negali atvykti iš užsienio, laidotuvių metu yra ligoninėje ar laidotuvėse negali dalyvauti negalią turintis žmogus. Šiandienos technologinės galimybės labai palengvina visą procesą. Nuotoliu patogu apžiūrėti sales, išsirinkti reikalingas prekes: urną, karstą, laidotuvių drabužius, gėlių kompozicijas – artimieji ar užsakovai sutaupo daug laiko ir finansų.
Kapinėse įsivyrauja minimalizmas
Kai kas, kalbant apie laidotuvių procesą, keičiasi per lėtai – lenktynės su draugais, kaimynais, kolegomis ar nepažįstamaisiais dėl išskirtinių antkapių. Kaip pastebi specialistai, konkurencija iki šiol egzistuoja, nors vis daugiau artimųjų apsiriboja minimalistiniais sprendimais. Kapavietės tampa estetiškai sutvarkytomis vietomis, o nebe močiutės darželiu.
Kapaviečių priežiūrai skiriant vis mažiau laiko arba artimiesiems išvykus į užsienį, vis labiau populiarėja antkapio uždengimas šlifuotu akmeniu. Toks būdas nereikalauja didelės priežiūros ir laiko, kurio šiandieninėje visuomenėje labai trūksta.
