Specialistai užtikrintai sako, kad perfekcionizmas nebemadingas, o siekti aukštų rezultatų tikrai įmanoma nepakliūvant į jo spąstus. Tiesa, su viena sąlyga – nepainiojant perfekcionizmo su profesionalumu.
„Kokybės ir puikaus darbo atlikimo tikimės visuomet. Tai normalu – juk norime džiuginančių rezultatų, būti sėkmingi, mums svarbu, kaip mus vertina kiti. Viskas gerai, kad to norime, bet klausimas, ar sugebame sustoti ir suprasti, kad rezultatas jau pakankamai geras? Manau, Lietuvoje, tiek organizacijose, tiek apskritai, mes daug metų vijomės išsivysčiusias šalis ir taip įpratome siekti daugiau ir geriau, kad tai tiesiog įsišaknijo.
Perfekcionizmą ir profesionalumą vis dar dažnai vartojame kaip lygiareikšmes sąvokas. Visgi atskirti ribas tikrai vertėtų ir tą ypač būtina išsigryninti darbe, kuriame praleidžiame didžiąją savo dienos dalį“, – komentuoja Personalo valdymo profesionalų asociacijos vadovė Aušra Bytautienė.
Perfekcionizmas ir profesionalumas – skirtingi dalykai
Raminta Girdvainė, pokyčių trenerė, kognityvinės elgesio terapijos konsultantė, sertifikuota koučingo specialistė, sako, kad perfekcionizmas paprastai apibūdinamas kaip tendencija kelti ypač aukštus, nelanksčius standartus ir perteklinius reikalavimus sau ir kitiems. Beje, perfekcionistai dažnai nepripažįsta, kad jie tokie yra, nes jiems siekti tobulumo yra tiesiog normalu.
„Svarbu suvokti, kad perfekcionizmas skiriasi nuo tiesiog aukštos kokybės siekimo ir profesionalumo, kas yra pozityvus dalykas. Su perfekcionizmu vertėtų tvarkytis, kai reikalavimai sau ir kitiems nėra pasiekiami ir sukuria daugiau problemų ir streso nei realios naudos“, – komentuoja R. Girdvainė.
Anot jos, perfekcionizmas dažniausiai reiškiasi ne visose, o tam tikrose srityse. „Pavyzdžiui, galiu būti itin preciziška savo darbe, o namie į viską žiūriu laisvai. Net ir tame pačiame darbe galiu būti perfekcionistu tik tam tikrose srityse – pavyzdžiui, rašydama tekstus noriu tobulumo ir to reikalauju iš kitų, o štai spalvų suderinamumas man visai nerūpi.
Patys perfekcionistai irgi būna skirtingi – vieni siekia tobulumo dėl to, kad tokiu būdu jie patys jaučiasi saugūs (dažniausiai jiems reikia tam tikros tvarkos), o kitiems reikia kitų akyse atrodyti tobulai ir gauti pripažinimą“, – komentuoja pokyčių trenerė.
Darbus atidėlioja ne tinginiai, o perfekcionistai
Perfekcionizmas sukelia didžiulį stresą, o tai dažniausiai veda į perdegimą. „Perdegę nebenorime grįžti prie darbų, pradedame atidėlioti. O kai atidėliojame, vėl patiriame stresą, kuris vėlgi nuveda į perdegimą“, – komentuoja R. Girdvainė, atkreipdama dėmesį, kad iš tiesų retas kas pagalvoja, kad perfekcionizmas labai dažnai susijęs su atidėliojimu.
„Žmonės, kurie linkę sau kelti aukštus reikalavimus, kur kas labiau ir dažniau atidėlioja darbus. Jie nori viską padaryti taip tobulai, kad net praranda norą apskritai pradėti tą darbą, nes jiems tai atrodo labai didelė, sudėtinga, didžiulę įtampą kelianti užduotis. Tad negalvokime, kad darbus atidėlioja tik tinginiai – neretai vis dar vyrauja toks stereotipas.
Visgi tikrai labai dažnas atvejis, kad užduočių vykdymą atidėlioja būtent perfekcionistai, nes jie bėga nuo tų savo neigiamų emocijų, įtampos kuo geriau atlikti darbą, baimės suklysti, kurios kyla atliekant darbą ir įgyvendinant idėją“, – sako kognityvinės elgesio terapijos konsultantė.
Ką daryti, jei vadovas – perfekcionistas?
A. Bytautienė sako, kad turėti vadovą perfekcionistą dažniausiai tampa ne menku iššūkiu. „Žinoma, žiūrint, kokiose srityse vadovo perfekcionizmas pasireiškia: būna, kad žmogus tobulumo reikalauja tik iš savęs ir to
nenukreipia į išorę, tačiau jei vadovo lūkesčiai yra neadekvatūs, jei darbuotojų pastangos ir rezultatai visuomet yra per prasti, jei kontroliuojama kiekviena detalė, tuomet nenuostabu, kad tokio vadovo komandoje žmonės nuolat keisis“, – sako PVPA vadovė.
Darbuotojams, kuriems vadovauja perfekcionistai, A. Bytautienė pirmiausia pataria demonstruoti motyvaciją, atsidavimą darbui ir įmonei, pastangas suderinti abipusius lūkesčius. „Antra, teks susitaikyti su tuo, kad palaikymo ir adekvataus įvertinimo reikės tikėtis ne iš vadovo, bet iš kolegų ir savęs paties“, – dalijasi pašnekovė.
Tuo metu, anot A. Bytautienės, jei darbuotojas linkęs į perfekcionizmą, vadovui itin svarbu gebėti tai suprasti ir paskirti tokį kolegą į tinkamą poziciją, kurioje, pavyzdžiui, nereikia vadovauti kitiems žmonėms ir kur reikalingas itin didelis dėmesys detalėms.
R. Girdvainė pataria, kaip nepakliūti į perfekcionizmo spąstus:
· Mokėkime sustoti tuomet, kai pagauname save esant įtampoje ir strese. Tuo metu skirkime bent 5 minutes bet kam, kas džiugina: meditacijai, knygai, pasivaikščiojimui ar bet kokiai kitai malonumą teikiančiai veiklai.
· Panaikinkime iš savo kasdienybės žodį „privalau“. Pabandykime visus savo dienos darbus suskirstyti į tris sritis: „Nedarysiu (deleguosiu)“, „Renkuosi“, „Noriu“. Tai iš tiesų veikia.
· Prisiminkite 20/80 taisyklę (Pareto dėsnis). Investuodami 20 proc. savo laiko galime pasiekti 80 proc. rezultatų. Gal perfekcionistui tie 80 proc. gali atrodyti mažai, bet tai yra kur kas efektyviau, nes galime po 20 proc. resursų skirti skirtingiems geriems rezultatams pasiekti, o ne investuoti visą savo laiką siekdami tik 100 proc. rezultato.
· Prisiminkime apie profesionalų ir mėgėjų lygą. Juk kartais mėgėjai pasiekia tokių pačių rezultatų kaip profesionalai arba yra arti jų. Skirtumas tas, kad mėgėjai viską atlieka su pasimėgavimu, be spaudimo. Būkime ir mes tarsi tie mėgėjai – nesiekime „sportinių aukštumų“, o atlikime užduotis su pasimėgavimu. Rezultatai gali akivaizdžiai keistis.
· Kiekvienoje dienoje atraskime pozityvo. Pavyzdžiui, prisiminkime kasdien po penkis dalykus, dėl ko esame dėkingi, kas gero įvyko dienoje. Pozityvumo paieškos tinka ir darbo susitikimuose. „Turėdami kažkokį iššūkį, kreipkite dėmesį į pozityvą ir sprendimus: kas gero šioje situacijoje? Kokie, pavyzdžiui, 5 požiūriai ar sprendimai padėtų išeiti iš situacijos? Stenkitės pajungti kolektyvinį mąstymą, praplėsti matymą, surinkti kuo daugiau skirtingų minčių“, – pataria R. Girdvainė.
· Išvengti atidėliojimo padeda užduoties skaidymas į mažus žingsnius. Susiskirstykime darbus į dalis – pradedant nuo pačių paprasčiausių. Pavyzdžiui, pažadėkite sau skirti 5 minutes informacijos paieškai, po to kitam mažam žingsneliui ir taip nejučiomis pajusite, kaip įgyvendinote viską, ką turėjote.
· Pradėkime dieną nuo „deserto“ – nuo to, kas malonu ir miela. Jei darbe – nuo lengvo, nesunkaus darbo, o ne iškart nuo sunkių užduočių. Tai padės užsikrauti gera emocija, lengvai startuoti ir įsivažiuoti į sudėtingesnes užduotis.
· Dirbdami stenkimės visuomet susikoncentruoti į „čia ir dabar“, tai padės pasiekti geriausią dėmesį ir ramiausią emocinę būseną. Praeities apmąstymai dažnai nuneša į savigraužą ir depresyvumą, o galvojant apie ateitį galime per daug nuklysti į svajojimus arba nerimą.
