Net 62 proc. Europos studentų ir studenčių ar universiteto darbuotojų dėl savo lyties patiria psichologinį, fizinį, seksualinį ar kitokį smurtą. Situacija kai kuriose Lietuvos organizacijose taip pat kelia nerimą, tačiau tikrai yra būdų problemai spręsti.
Nors gyvename liberalėjančioje visuomenėje, diskriminuojantis požiūris į moteris yra giliai įsišaknijęs. Moterys vis dar nepripažįstamos lygiavertėmis darbuotojomis, o vadovaujančiose pozicijose moterų yra gerokai mažiau nei vyrų – Lietuvoje moterys užima vos 38 proc. tokių pozicijų. Nieko keisto, kad mūsų šalyje Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba daugiausiai kreipimųsi sulaukia būtent dėl diskriminacijos lyties pagrindu.
Naujai atliktame dr. Vilanos Pilinkaitės Sotirovič ir dr. Giedrės Blažytės tyrime pastebėta, kad diskriminacija ir smurtas lyties pagrindu vyrauja ir akademinėje aplinkoje.
Lietuvos mokslininkių atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei pusė studentų bei darbuotojų Europos universitetuose susiduria su įvairiomis smurto lyties pagrindu formomis: fiziniu, psichologiniu smurtu, seksualiniu priekabiavimu, t.t.
Prasideda nuo nekalto dalykinio santykio
Mokslinio tyrimo bendraautorė, Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto darbuotoja dr. V. Pilinkaitė Sotirovič sako, kad labiausiai stebina faktas, jog tokie dalykai šiais laikais vyksta ne tik privataus ar viešojo sektoriaus įmonėse, bet net ir akademinėje aplinkoje.
„Atrodo, universitetas – mokslo šventovė, kur yra išsilavinę žmonės, todėl to kaip ir neturėtų būti, bet visgi yra, – nusivylimo neslepia pašnekovė. – Tyrimo metu net kalbinti vyrai pasakojo matę, kaip universiteto aplinkoje yra gniuždomos, žeminamos moterys, kaip iš jų yra tyčiojamasi.“
Mokslo darbuotoja pasakoja, kad seksualinį, psichologinį ar ekonominį smurtą lyties pagrindu nuo dėstytojų dažnai patiria Europos universitetuose besimokančios studentės. Pavyzdžiui, viskas gali prasidėti nuo to, kad moters yra paprašoma prisidėti rašant mokslinį straipsnį.
„Tuomet ji su profesoriumi kartu važiuoja į konferenciją pristatyti parašytą straipsnį, o po to jis studentę pakviečia kavos ar vyno, – neretai pasitaikančias situacijas iliustruoja dr. V. Pilinkaitė Sotirovič. – Nukentėjusios moterys sako būnančios kaltinamos tuo, kad „visą laiką siuntė signalus, jog pačios nori daugiau nei tik dalykinio santykio“. Jos pasimeta, net nežino, ką daryti. Juk jei pradėsi „šakotis“, gali netekti galimybės siekti akademinės karjeros.“
Ir iš tiesų, kai nukentėjusiosios kreipiasi į įstaigos administraciją ir pateikia skundą, minėtasis profesorius kaltinimus dažnu atveju ima neigti. Maža to, pradedamos kvestionuoti ir pačios skundą pateikusios moterys, jomis dažnai būna tiesiog netikima. Galiausiai tenka palikti universitetą arba būti iš jo išmestoms. Taip susidaro aplinka, palanki smurtui ir toliau vešėti, o nukentėjusiosios daugiau nebesiskundžia, nes puikiai žino galimas to pasekmes.
Kol nukentėję bijo skųstis, organizacijos džiūgauja
Apmaudą kelia ir tai, kad tokios situacijos vyksta įstaigose, kuriuose yra galimybės bei mechanizmai, leidžiantys pateikti skundą. Visgi problema yra pasitikėjimo lygmenyje. Dr. V. Pilinkaitė Sotirovič sako, kad patyrus smurtą skųstis ir apskritai kažką daryti nukentėjusiems trukdo būtent nepasitikėjimas sistema ir nežinojimas, ar situacija tikrai bus sprendžiama.
Netgi Lietuvoje vis dar yra organizacijų, kurios džiaugiasi negaudamos jokių skundų. Deja, tai nereiškia, kad organizacijoje neegzistuoja priekabiavimo, smurto ir patyčių kultūra. Lietuvos įvairovės chartijos asociacijos projektų koordinatorė Aistė Brazdžiūnaitė sako, jog nulinis skundų kiekis gali reikšti, kad darbuotojai nesijaučia saugūs pranešti apie netinkamą kolegų elgesį arba nežino, kaip tai padaryti.
Apskritai diskriminacija lyties atžvilgiu įmonėse ir organizacijose gali pasireikšti įvairiomis formomis. Pavyzdžiui, Norvegijos lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nurodo daugiausiai užklausų sulaukianti dėl darbuotojų šeiminio statuso, kai šie su diskriminacija darbo vietoje susiduria grįžę po vaiko priežiūros atostogų. Ši problema itin aktuali ir Lietuvoje.
Reaguoti ir į seksistinius „juokelius“
2024 metais atlikto tyrimo bendraautorė dr. V. Pilinkaitė Sotirovič pažymi, kad aptartoms problemos spręsti yra reikalingas dar ilgas laikotarpis ir kompleksinės priemonės. Tačiau, jos teigimu, svarbiausia yra garsiai kalbėti apie smurtą, kad jį arba jam palankias situacijas būtų galima lengviau atpažinti. Tam galima pasitelkti mokymus, kuriuose turėtų dalyvauti visas personalas.
„Svarbu apie tai kalbėti. Juk smurtas – tai ne tik seksualinis priekabiavimas, bet ir žeminimas, menkinimas, seksistinis pajuokavimas ar viešas apšaukimas. Seksualinio priekabiavimo atveju visi pamato, kad įvyko smurtinė situacija, bet iki tol juk dar vyksta labai daug kitų smurto formų. Todėl į netikusius pajuokavimus irgi reikia sureaguoti, nepriimti to kaip normos. Tai yra pažeminimo forma ir tai irgi yra rimta“, – tvirtina pašnekovė.
