Tikriausiai visi mes turime panašių patirčių, tad ši knyga leis giliau apmąstyti asmeninius patyrimus. O atviram pokalbiui, ką į tolesnius santykius išsinešame iš pirmų namų, kviečiame Vilnius knygų mugėje vasario 23 dieną. Apie tai kalbėsis rašytoja Vaiva Rykštaitė, kūrybininkė Viktorija Urbonaitė, psichologas Timas Petraitis ir sociologė Milda Pivoriūtė.
Mugės belaukiant, apie šią knygą, jos galią pradėti pokalbį ir vieną svarbiausių gyvenimo santykių kalbamės su psichologe-psichoterapeute dr. Marija Vaštake.
– Micheles Filgate knygoje „Apie ką nesikalbu su mama“ garsūs šiuolaikiniai rašytojai viešai prabyla apie savo mamas. Tėvų ir suaugusių vaikų santykiai jūsų darbe tikrai nėra svetima tema, pati turite sūnų. Kokį įspūdį jums paliko knygoje papasakotos istorijos?
– Šią knygą galėčiau pavadinti terapine, ją rekomenduočiau skaityti ir savo psichoterapijos klientams, nes didelė dalis jų patiria sunkumų bendraudami su mamomis. Knygoje papasakotos istorijos priverčia sustoti, sukrečia, skatina susimąstyti ir taip pat įkvepia atsiverti mamoms, pasidalyti su jomis tuo, kas slegia ir persekioja. Turiu suaugusį sūnų ir visada jį skatinu kalbėtis apie mūsų santykius. Tai mus suartina.
– Kuo svarbios knygoje pateikiamos istorijos? Ar jos galėtų paskatinti pasikalbėti apie tai, ką neretai nutylime kalbėdami su savo mamomis?
– Visos šios istorijos liudija, koks nelengvas ir jėgų reikalaujantis žingsnis atsiverti ir pasidalinti jausmais su mama. Nenuostabu, nes dažnai mamoms jaučiame visą spektrą jausmų, kurie gali būti labai prieštaringi. Nešiojamos nuoskaudos pradeda trukdyti kasdienybėje, kliudo megzti pilnaverčius ryšius. Nuoskaudos tolina mus nuo mamų, kartais net nutinka taip, kad mamų netenkame joms esant gyvoms.
Vaikų ir tėvų santykiai – mano darbo kasdienybė. Žinoma, kiekvieno istorija, kiekvieno skausmas – unikalus. Tad žmones skatinu atverti tuos sieloje nešiojamus skaudulius. Ir, žinote, pasiteisina. Atvirumas išlaisvina, pasidaro lengviau. Net ir tada, kai iš mamų jie nesulaukia tokios reakcijos, kokios tikėjosi.
Pati netekau mamos prieš vienuolika metų. Ji buvo itin griežta, turėjau nemažai nuoskaudų. Kai mama susirgo onkologine liga (su liga ji gyveno penkerius metus), ryžausi atviriems pokalbiams. Tai mus labai suartino. Mama man dėkojo ir, kai ji išėjo, jutau, kad viena kitai pasakėme beveik viską. Jei būčiau atradusi šią knygą, kai mama dar buvo gyva, manau, būčiau pasiryžusi su ja atvirai kalbėtis dar anksčiau...
– Kodėl šiandien taip dažnai problemų šaknų ieškome vaikystėje, santykiuose su tėvais?
– Tėvai – pirmieji žmogaus autoritetai. Būtent nuo santykio su autoritetu priklauso asmens ir visuomenės vystymasis, vertybių sistemos, pasitikėjimo savimi raida, gebėjimas gyventi autentiškai, priimti sprendimus ir jausti atsakomybę už juos.
– Knygos sudarytoja ir viena iš pasakotojų M. Filgate teigia, kad kalbėtis su mama nėra lengva, kaip ir rašyti apie tai. Kodėl svarbiausiam žmogaus ryšiui neretai lemta patirti tokius didžiulius iššūkius, o kartais tuos santykius tenka net nutraukti?
– Mama – vaiko gyvenimo centras, tad labai svarbu, kad ji priimtų vaiką besąlygiškai, o vėliau keltų adekvačius reikalavimus bei pripažintų jį kaip atskirą asmenį ir skatintų jo atsiskyrimą. Tai padeda formuotis laisvam žmogui. Kai santykiai ydingi, turiu galvoje, kai vaikas nėra priimamas, jam keliami neadekvatūs reikalavimai, ignoruojami jausmai, jis jaučiasi apleistas, menkavertis ir kartais net aplanko jausmas, kad apskritai neturi teisės gyventi. Taigi, mama gali būti ir besąlygiškai priimanti, duodanti, auginanti, ir griaunanti, net atimanti teisę gyventi.
Beje, žalingas bei stabdantis vaiko raidą yra ir mamos hiperglobojantis elgesys. Iš to, ką įvardijau, matome, kad gali susiformuoti jausmų mamai kokteilis. Jei jausmų prisikaupia daug ir jie neišreiškiami, kraštutiniu atveju žmogus renkasi nutraukti santykius su mama. To išvengti galime tik atvirai kalbėdamiesi ir nusistatydami patogias bei priimtinas bendravimo ribas.
– Knygoje papasakotose istorijose gausu jausmų ir išgyvenimų. Sakoma, kad mūsų pirmieji santykiai ir jų metų susiformavusios patirtys yra būtent tai, ką nešamės į tolimesnius santykius. Kaip neišspręstos problemos ir neįvykę pokalbiai su mamomis gali paveikti mūsų psichinę ir emocinę gerovę bei tolimesnius santykius?
– Neišspręsti santykiai su mama gali turėti skirtingų padarinių. Jau kalbėjau apie atsiskyrimą. Kai vaikui nepavyksta atsiskirti nuo mamos, jau suaugęs jis susiduria su sunkumais kurdamas kitus santykius. Toks žmogus ir su partneriu kuria priklausomus santykius. Jis visada alkanas dėmesio, reikalauja perteklinio rūpesčio arba prisiima tėvų vaidmenį: kontroliuoja, riboja laisvę ar savinasi kitą žmogų. O tai trukdo augti savarankiškoms asmenybėms.
– Nors knygoje sutinkame ir šviesių, įkvepiančių istorijų, dauguma jų išryškina tarpusavio bendravimo sunkumus. Ką galėtumėte patarti tiems, kuriems pasikalbėti su savo mamomis sunku ar net atrodo, kad kai kurių pokalbių tiesiog nereikėtų pradėti?
– Labai svarbu suprasti, kas trukdo tokius pokalbius pradėti. Dažnai tai būna baimė. Baimė, kad nesupras, neišgirs, nusisuks. Baimė įskaudinti mamą. Kai įvardijate baimę, lengviau pasiryžti kalbėtis.
Taip pat reikia pagalvoti apie lūkesčius. Ko mes tikimės iš šio pokalbio? Jei tikimės, kad mama pasikeis, tai gali ir neįvykti. Jei norime, kad santykiai būtų aiškesni, daugiau kalbėtume apie jausmus, ieškotume būdų, kaip priimti mamą tokią, kokia ji yra, nusistatytume bendravimo ribas – sakyčiau, kad tai realistiški lūkesčiai. Kalbėdami, visų pirma, padedame sau, nusimetame akmenį nuo dūšios, nesprogdiname savęs iš vidaus. Kalbėtis visada verta.
– Kuo ši knyga gali būti įdomi ir naudinga tiems, kurie su mamomis sutaria gerai?
– Manau, kad ši knyga vertinga visiems, nes gali paskatinti dar kartą permąstyti savo santykius su svarbiausiu gyvenimo žmogumi – mama. Papasakotos istorijos parodo, kaip svarbu kalbėtis, ir įkvepia atvirumui.
