Prieškariu savižudybių dažnis buvo labai mažas. Tai siejama su religija, nes tikintiesiems savižudybė – didelė nuodėmė. Atkūrus nepriklausomybę ši kreivė kilo labai greitai.
Per didžiausią sunkmetį Lietuva kasmet netekdavo apie 1600 žmonių. Vėliau šis rodiklis mažėjo, o 2012 metais siekė 930. Tačiau 2013 metais buvo registruota 1100 savižudybių.
Nuogąstavimus, kad Verterio efektas gali vėl smogti, pasėjo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų jauno gydytojo išėjimas iš gyvenimo savo noru.
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas gydytojas psichiatras Martynas Marcinkevičius įsitikinęs, kad visuomenės, o ypač Sveikatos apsaugos ministerijos, reakcija į šį skaudų įvykį buvo netinkama, nes paviešinta nusižudžiusiojo tapatybė.
„Dar prisidėjo Santaros klinikų kolegos, įvardindami nusižudžiusį bendradarbį kaip perspektyvų ir vieną geriausių specialistų, buvo viešinami duomenys, kur ir ką jis dirbo. Tai yra blogai“, – aiškino M.Marcinkevičius.
– Užsienio tyrimai rodo, kad labiau linkę į savižudybes tam tikrų specialybių atstovai, pavyzdžiui, teisininkai, farmacininkai, odontologai, psichiatrai, gydytojai anesteziologai, policijos pareigūnai. Kaip galima tai paaiškinti?
– Yra ryšys tarp tam tikrų profesijų atstovų ir polinkio į savižudybę. Jei darbe susiduriama su kitų žmonų skausmu ir kančia, tokie darbuotojai kaip medikai, socialiniai darbuotojai, policijos pareigūnai yra labiau pažeidžiami ir patiria didesnį emocinį krūvį, kuris blogina psichologinę savijautą.
Jei tenka guosti sunkiai sergantį ligonį, mirštantį žmogų ar kenčiantį vaiką, tai visada palieka pėdsaką.
Yra situacijų, kai net labiausiai patyrę specialistai suvokia, kad jie negali išgydyti, o prie tokio beviltiškumo neįmanoma priprasti.
Socialinės rizikos zonoje atsiduria net pedagogai, kuriuos užsipuola moksleiviai. Tokio reiškinio prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje beveik nebuvo, netgi bloguoju sovietmečiu mokytojo žodis daug ką reiškė, o dabar turime tik vaiko teises, bet nebeliko nei vaiko, nei dažnai tėvų pareigų ir atsakomybės.
Dar viena priežastis – medikų darbo grafikas yra toks, kad tenka dirbti viršvalandžius, budėti naktimis, teikti paslaugas per šventes, kai kiti sėdi prie valgiais nukrauto stalo. Neretai visuomenė kur kas daugiau tikisi iš šių profesijų atstovų, nei jie gali suteikti, nes nėra aiškios atsakomybės ribos.
Jei yra sunkus pacientas, gydytojas negali visko palikti ir išeiti namo, nes baigėsi jo darbo laikas. Nėra taip, kad uždarei palatos duris ir viską užmiršai. Tokios aplinkybės neprisideda prie geros medikų sveikatos.
Jauni medikai dar sugeba prisitaikyti prie nervinės įtampos, bet ilgainiui gynybiniai mechanizmai silpsta.
– Galbūt žmonių lūkesčiai medikų atžvilgiu per dideli?
– Mūsų visuomenėje įsigali rinkos santykiai, todėl remiamasi principu – klientas visada teisus, nesvarbu, kokios jam teikiamos paslaugos.
Tiek politikų, tiek viešojoje erdvėje labiau ginamos pacientų, moksleivių, vaiko teisės, bet jei pradedi kalbėti, kad gydytojas, socialinis darbuotojas ar mokytojas taip pat turi savo teises, tai niekam neįdomu. Tai iškreiptas supratimas apie žmogaus teises. Mes giname individą, bet neatsižvelgiame į aplinkinių teises.
Kaip daug metų dirbantis psichikos sveikatos srityje galiu prisipažinti, jog nekart susidūriau su situacija, kai ateina vadinamieji paciento teisių gynėjai ir priekaištauja, kad buvo apribotos ligonio teisės.
Kai paaiškini, kad dėl ligonio veiksmų kenčia artimieji, ir klausi, kaip garantuoti šių žmonių teises, su pacientu dirbančio personalo saugumą, jie atsako, kad tai jų nedomina, jie gina tik paciento teises.
– Perdegimo sindromas, kuris susiejamas su neribotu darbo laiku, taip pat paliečia medikus. Ar tai naujas reiškinys?
– Perdegimo sindromą jaučia kur kas daugiau žmonių nei anksčiau. Tai lemia įvairios priežastys, viena jų – informacinių technologijų raida.
Vienos tarptautinės bendrovės, turinčios Lietuvoje savo padalinį, vadovas pasakojo, kad nuo 1990-ųjų iki 2000 metų visas biuras per dieną faksu gaudavo 3–5 dokumentus, vėliau vien vadovas gaudavo po 30–50 elektroninių laiškų, o dabar informacijos padaugėjo tiek, kad neįmanoma jos suvirškinti, nes ji plūsta įvairiais kanalais, socialiniais tinklais.
Dirbdami tą patį darbą esame priversti apdoroti didelį kiekį informacijos. Tai sekina organizmą ir palieka jame žymę.
Medikų krūviai nuolat didėja, o patys medikai apie save juokauja: dirbant vienu etatu gyventi nėra už ką, o dirbant pusantro etato gyventi nėra kada.
Kitas dalykas, apie kurį mažai kalbama, nes tai politiškai nepatogu – medikai verčiami dirbti tiek, kiek reikia. Tuo metu daugelyje valstybių ne tik draudžiama medikams priimti per dieną daugiau pacientų, nei numatyta, bet už tai netgi baudžiama.
– Ar galite pateikti pavyzdžių?
– Tokia tvarka Europoje įsigaliojo dėl vienos priežasties – jei dėl tam tikrų priežasčių įvyko gydymo klaida ir paaiškės, kad medikas buvo pervargęs, atsakomybė teks darbdaviui ir ligoninės administracijai.
Žinau daug šalių, kuriose šeimos gydytojas pirminėje grandyje gali priimti per dieną ne daugiau kaip 30 pacientų, o gydytojas psichiatras – ne daugiau kaip 6 pacientus.
Pavyzdžiui, psichiatrijos stacionare negali turėti daugiau kaip penkių pacientų, jei jų bus daugiau, neišvengiamai kris gydymo kokybė.
Lietuvoje taikoma kitokia praktika – kovojama su pacientų eilėmis, siekiama, kad gydytojai priimtų kuo daugiau ligonių. Tai susiję su atlyginimais, pavyzdžiui, stacionare gydytojai gauna atlyginimą už išgydytą pacientą. Vadinasi, kuo daugiau bus pacientų, tuo didesnė bus gydytojo alga.
– Kokie psichikos sutrikimai gali išprovokuoti mintis apie savižudybę ar mėginimą žudytis?
– Žmogus nebūtinai turi sirgti psichikos liga, kad nusižudytų. Tačiau tuo metu tikrai yra sutrikusi jo psichikos būsena. Svarbu atskirti ligą nuo pablogėjusios psichikos būsenos.
Kad ir kiek kalbėtume apie prastą psichologinį klimatą darbe, mobingą, t.y. ilgalaikį psichologinį terorą, kurį grupė darbuotojų vykdo prieš vieną asmenį, vis dėlto dažniausiai žudomasi dėl asmeninių priežasčių. Žinoma, jeigu nesergama psichikos liga.
Kalbant apie psichikos ligas, didesnė grėsmė savižudybei kyla tada, kai vartojamos psichoaktyviosios medžiagos ir alkoholis.
Yra atliktas įdomus tyrimas, kuriame, be kitų šalių, dalyvavo ir Lietuva. Beveik visų nusižudžiusių asmenų kraujo tyrimai rodo, kad įvykus nelaimei nebūtinai žmogus buvo girtas, bet mažiausiai mėnesio laikotarpiu buvo vartotas alkoholis, ir didelėmis dozėmis. Alkoholis ir kitos psichoaktyviosios medžiagos dažniausiai yra savižudybės palydovai.
Depresija taip pat gali prisidėti prie savižudybės. Kaip psichikos liga ji gali vystytis dėl perdegimo sindromo, nes negydomas šis sindromas virsta depresija.
Noriu pabrėžti, kad būtina skirti blogą psichikos būseną, kuri kyla dėl tam tikrų aplinkybių, pavyzdžiui, skyrybų, darbo praradimo, žinios apie sunkią ligą, nuo psichikos sutrikimo kaip ligos.
– Kuo ypatingas Verterio efektas? Kada jis kyla?
– Tai reiškinys, kurio pavadinimas kilęs iš Johanno Wolfgango Goethe romano „Jaunojo Verterio kančios“, – jo pasirodymą lydėjo didelė banga jaunų įsimylėjėlių savižudybių.
Nustatyta, kad paviešinus apie savižudybę su detalėmis, leidžiančiomis atpažinti asmenį, pirmiausia daroma žala visai šeimai, taip pat visuomenei.
Tokių atvejų yra pasitaikę visame pasaulyje.
Verterio efektas pasižymi tuo, kad dažniausiai žudosi panašaus amžiaus ir socialinio statuso žmonės, kitaip sakant, savižudybės yra kopijuojamos.
Lietuva taip pat turi Verterio efekto patvirtinimą. Kai 2013-aisiais nusižudė televizijos laidų vedėjas ir aktorius V.Šapranauskas, šalyje smarkiai išaugo vidutinio amžiaus vyrų savižudybių skaičius (skaičiuojant 100 tūkstančių gyventojų) – jis keletą metų prieš tai buvo apie 54, staiga pašoko iki 65, o po metų vėl grįžo į ankstesnį lygį. Tarp moterų šis skaičius beveik nepakito.
Kad nebūtų Verterio efekto, reikėtų neviešinti duomenų apie nusižudžiusį žmogų. Negalima aprašinėti jo gyvenimo ir darbo detalių.
Ypač negalima aukštinti, girti. Dažnai nebūtina nurodyti konkretaus vardo ar pavardės, užtenka pateikti gana detalius duomenis, pagal kuriuos nesunkiai galima atpažinti žmogų.
– Užsienio spaudoje įtakingų žmonių artimieji mini mirties priežastį, o jeigu žmogus nusižudė, taip ir būna parašyta. Gal tai priklauso nuo tam tikrų tradicijų?
– Tai nėra gera tradicija, nes jei pateikiama daug detalių apie savižudybės būdus, kai kas gali tai pritaikyti sau. Kasdien Lietuvoje iš gyvenimo savo noru pasitraukia vidutiniškai du žmonės.
Esu susidūręs su Verterio efektu savo praktikoje – tai siaubinga. Pastaruoju metu Lietuvoje pradėta kalbėti apie tai, ką patiria artimieji, kurių šeimos nariai nusižudė. Kuriamos savipagalbos grupės, vadinasi, yra milžiniškas tokios pagalbos poreikis.
Prieš kelis dešimtmečius savižudybė buvo tabu, apie tai nedrįsdavo prabilti artimieji, kuriuos tokia nelaimė labiausiai sukrėtė. Nusižudžiusiojo šeima likdavo viena su šia tragedija, dabar ji bent žino, kur kreiptis pagalbos.
– Ar yra duomenų, kiek Lietuvoje per metus būna mėginimų nusižudyti?
– Tokių skaičių mūsų šalyje niekas nepasakys. Kitų šalių epidemiologiniai tyrimai rodo svarbią tendenciją – vienam nusižudžiusiam tenka apie 10 žmonių, kurie bando rimtai žudytis, dar apie 100 nerimtų bandymų, kai žmonės žaloja save ar išgeria tablečių ir paskambina savo artimiesiems.
Pastaruosius kelerius metus Lietuvoje savižudybių sumažėjo – per metus savo noru iš gyvenimo pasitraukia apie 500 gyventojų. Vadinasi, dar 5 tūkstančiai galėjo rimtai žudytis, bet kažkas juos išgelbėjo. Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad daugiau nei per dešimtmetį savižudybių Lietuvoje sumažėjo beveik perpus, bet vis tiek pagal jų skaičių 100 tūkstančių gyventojų esame pirmi Europos Sąjungoje.
Žmogus retai savo noru iš gyvenimo pasitraukia netikėtai, dažniausiai prieš tai jis išsako savo skausmą ir neviltį.
Jei tokie ženklai pastebimi, įmanoma žmogų išgelbėti. Kalbu ne apie medikus. Artimieji, draugai turėtų reaguoti, jei žmogus sako, kad jam blogai, jei nemato gyvenimo prasmės.
