Vaiko teisių gynėja drąsina: „Visi tėvystės iššūkiai yra įveikiami“

Vaiko perkėlimas į saugią aplinką – tik laikinas sprendimas padedant šeimai įveikti sunkumus, tačiau kartais – būtinas siekiant išsaugoti vaiko sveikatą ir gyvybę. Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovo, profesoriaus Rimanto Kėvalo teigimu, medikai neretai susiduria su skaudžiais atvejais, kai tėvai sužaloja savo vaikus.

Vaiko teisių gynėja Aura Svetikienė sako, kad šeimoms įveikti tokias krizes, dėl kurių vaikai yra perkeliami į saugią aplinką, yra nelengva, tačiau drąsina – visi tėvystės iššūkiai yra įveikiami. Juolab, kad joms yra suteikiama visa reikiama pagalba – drauge aptariama, kaip įveikti sunkumus, pasiūloma emocinė pagalba, nukreipiama pas psichologus, priklausomybės ar kitus specialistus tam, kad vaikas galėtų grįžti į pasikeitusią ir jam palankią aplinką.

„Svarbu žinoti, kad vaikai linkę perimti tėvų elgesio modelį, jį atkartoja. Tad dažnai, aiškindamiesi šeimos sunkumų kilmę, sužinome, kad tėvai patys augdami stokojo tėvų rūpesčio, patyrė skriaudą, iš suaugusiųjų nesulaukė pagalbos arba jiems sunku buvo ją priimti“, – pasakoja A. Svetikienė.

Kai kurie specialistės klientai vis dar nuoširdžiai stebisi, kad šiais laikais vaikui net pliaukštelėti ranka negalima – nors tai visiškas niekis, palyginus su tuo, kaip kliūdavo jiems patiems. O pasišnekėjus su mamomis, kurioms trūksta gebėjimų tinkamai rūpintis savo vaikais, tenka išgirsti, kad jos vaikystėje labai daug iškentė.

Vaiko teisių gynėjai pabrėžia, kad šeimoms, su kuriomis susitinka jų didžiausių sunkumų metu, labai svarbu suteikti viltį, kad šiuos sunkumus jie pajėgūs įveikti, o kartu – patikėti, kad yra pagalba, ji veiksminga ir ji gali padėti perkeisti jų turimą patirtį. Dažnai vaikui, šeimai būna reikalinga kompleksinė pagalba. Kai šeimos stengiasi, pagalbą priima, keičiasi pačių suaugusiųjų, o kartu ir jų vaikų gyvenimas.

„Itin džiugina, kai matau, kaip šeimos randa jėgų atsitiesti, užmegzti ryšį su savo vaikais bei mokosi jais tinkamai rūpintis. Juk žmogui, kuris pats ryšio su gimdytojais neturėjo, nėra paprasta tokį ryšį ir su savo atžalomis megzti. Tad kalbamės, mokomės ir po truputį pokyčiai įvyksta“, – sako A. Svetikienė.

Vienoje šeimoje jai teko matyti, kaip keturmetis glaustosi prie mamos, bet ji visai nereaguoja. Sako, kad tokiam vaikui tik nusišypsai – ir jis eina pas tave, svetimą žmogų, glaudžiasi, nes jam gyvybiškai reikia ryšio, šilumos. Į tai vaiko teisių gynėjai atkreipus mamos dėmesį, moteris pripažino, kad jai neįprastas vaiko apkabinimas, priglaudimas, nes pati augdama tokio santykio nėra patyrusi.

Panašių jautrių situacijų specialistei per penkerius metus teko matyti pačių įvairiausių, tačiau kai kurios itin stipriai įsirėžė atmintin. Viena iš tokių – prisiminimas apie itin mažai tėvų dėmesio sulaukusį berniuką, kuris visai nerodė savo jausmų, vaikas nemokėjo šypsotis.

Svarbu žinoti, kad krizes gali išgyventi bet kuri šeima, nepriklausomai nuo jos socialinės padėties, išsilavinimo ar kitų aplinkybių. Vaiko teisių gynėjai tenka lankytis pas puikiai įrengtuose namuose gyvenančias šeimas, kur vaikai lanko brangius būrelius, jiems samdomi korepetitoriai. Vaikams trūksta tik vieno – tėvų dėmesio.

„Būna, kad užsukus į tokius namus ir pabendravusi pajunti, kad tarp šeimos narių trūksta emocinio ryšio. O iš to kyla ir visi augančių vaikų iššūkiai. Atminkime, kad vien geri mokslo rezultatai nėra pats svarbiausias dalykas vaikui tapti laimingu. Vaikui gyvybiškai svarbu jaustis mylimu, net ir paaugliams labai reikia šeimos laiko kartu, bendrų veiklų, besąlygiško tėvų palaikymo ir priėmimo“, – įsitikinusi A. Svetikienė.

Pasak A. Svetikienės, nuo vaikystės puoselėjimas ryšys šeimoje yra reikšmingiausias auginant savimi pasitikinčią asmenybę. Kai stinga palaikymo šeimoje, autoritetų vaikas gali ieškoti kitur, ne visada jam saugioje aplinkoje. Paauglys dėmesio trūkumą gali bandyti pelnyti radikaliais būdais – tarkim, penktokas pradeda rūkyti ir stebi suaugusiųjų reakcijas, bando ribas.

„Vaikams, stokojantiems tėvų meilės, gali labai padėti artimųjų rūpestis. Stiprybės ir pasitikėjimo suteikia artimas ryšys su močiute ar seneliu, draugės mama ar būrelio vadovu. Nuoširdus suaugusiųjų palaikymas ir sektinas pavyzdys svarbus kiekvienam vaikui, o ypač paaugliui, kai formuojasi jo vertybės“, – sako vaiko teisių gynėja.

Pasak pašnekovės, itin daug dėmesio reikalauja vaikai, kai netenka savo tėvų globos, o iki tol jau būna susidūrę su įvairiomis nevaikiškomis patirtimis. Atsidūrę globėjų šeimose vaikai, suprantama, gyvenimą jose lygina su gyvenimu namie – ir palyginimas paprastai būna ne gimdytojų naudai, nors tėvų jie ir ilgisi, juos myli. Tad globėjams tenka atsakinga misija padėti vaikui nurimti, iš vaiko sąmonės ištrinti traumines patirtis.

A. Svetikienė sako, kad dirbdama sutikusi daug paauglių, kuriais žavisi – jie priėmė pagalbą, o turimas patirtis jiems pavyko perkeisti į pozityvias.

Savo pastebėjimais apie tai, kodėl kai kurie tėvai skriaudžia savo vaikus, dalijasi ir Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas, profesorius Rimantas Kėvalas.

Jam yra tekę susidurti ir su itin skaudžiais, žiniasklaidoje nuskambėjusiais atvejais – kai medikai nesėkmingai gelbėjo sunkiai sužalotą Matuką iš Kėdainių, tėčio pro langą Klaipėdoje išmestą 5 mėn. kūdikį, tik per stebuklą išgyvenusią mergaitę iš Raseinių ir kitus. Taip pat medikai susiduria su daugeliu kitų mažiau visuomenės dėmesio sulaukiančių, bet taip pat skaudžių atvejų, kai tėvai sužaloja savo vaikus.

„Mūsų, medikų, pareiga yra nustatyti, kas vaikui nutiko, ar jis galėjo patirti smurtą. O jeigu tokių įtarimų turime – nedelsiant pranešame policijai ir vaiko teisių gynėjams. Čia kalbu apie visų smurto rūšių atpažinimą, įskaitant ir nepriežiūros. Tai tokie atvejai, kai tėvai ignoruoja vaikui skirtus medikamentus, pavyzdžiui, cukriniu diabetu ar onkologine liga sergantį vaiką nusprendžia gydyti žolelėmis“, – kalba R. Kėvalas.

Žinomas medikas įsitikinęs, kad tėvystė yra iššūkis, kuriam ne visi tinkamai pasiruošę, tad jis pritaria vaiko teisių gynėjai, kad kartais tėvystei labai trukdo priklausomybės ar pačių tėvų vaikystės patirtys.

„Tačiau išlieku optimistišku. Kaip tik vakar mačiau mamą, kuri laukdama skubios pagalbos skyriuje ant kelių sėdinčiam savo dvimečiui skaitė knygutę ir aptarinėjo pasaką. O juk kiekvienam vaikui to ir tereikia – jausti saugų tėvų glėbį ir meilę“, – įsitikinęs R. Kėvalas.