Šie žmonės, atsidavę savo profesinei veiklai arba namams, tiesiog perdegė. Šiuolaikiniai mokslininkai perdegimą apibūdina kaip būseną, kai žmogus dėl per didelio profesinio ar asmeninio pobūdžio krūvio (arba ir dėl vieno, ir dėl kito) galiausiai pasijunta visiškai išsekęs.
Kam labiausiai gresia perdegimas
Asmens sveikatos klinikos Klaipėdos padalinio psichiatrė Dalia Leškevičienė pastebi, kad perdegimą dažniau patiria tam tikros žmonių grupės: vienišos vaikus auginančios motinos arba vieniši tėvai, dieną naktį dirbantis ligoninių, slaugos namų personalas, socialinių ir lavinimo sferų darbuotojai. Apskritai perdegimas būdingas „pagalbininkų“ profesijas turintiems asmenims, kurie privalo rūpintis kitais ir teikti pagalbą.
Perdegimo sindromas būdingas moterims, kurios ilgą laiką blaškosi tarp profesinės veiklos, namų, šeimos, vaikų ir iš paskutiniųjų stengiasi viską tobulai atlikti. Dažnai šią būseną patiria moterys, atliekančios dvasiškai sekinantį darbą, pavyzdžiui, slaugančios sunkų ligonį. Taip pat išsekina situacija, kai moteris su vaikais netenka darbo, lieka be pragyvenimo šaltinio. Nuo perdegimo kenčia tie žmonės, kurie įsipareigoja ir aukojasi kitiems, kol galiausiai juos slegianti našta tampa nepakeliama.
Koks gyvenimo būdas veda į perdegimą
„Niekas neturi atsparumo perdegimui. Net nepaprastai tvirtas ir ištvermingas žmogus gali netekti jėgų ir palūžti, jeigu jį ilgą laiką veiks žlugdantys veiksniai, – sako D. Leškevičienė. – Vieną dieną kokia nors smulkmena bus tas paskutinis lašas, kuris perpildys žmogaus galimybių taurę.“
Stiprų atsakomybės jausmą turintiems žmonėms perdegimas gresia labiau negu kitiems. Jį dažniau patiria darbštuoliai, kurie be savo darbo daugiau nieko nemato, yra labai jautrūs, perdėtai į viską reaguojantys, kenčiantys nuo nepilnavertiškumo jausmo. Patiria užsispyrėliai, kurie nori viską padaryti patys ir nepriima jokios pagalbos.
Tokie žmonės nepaiso savo kūno siunčiamų signalų, nekreipia į juos dėmesio arba tiesiog jų nejaučia. Anot psichiatrės, perdegimas dažniau gresia ir tiems, kuriuos praeityje jau purtė krizė. Tikėtina, kad ateityje į profesinio ar asmeninio gyvenimo sunkumus jie vėl reaguos krizėmis.
Kuo skundžiasi perdegę žmonės
Psichiatrė pastebi, kad besikreipiantys žmonės retai įvardija, kad yra perdegę. Jie skundžiasi nuo įtampos kylančiais galvos skausmais, migrenos priepuoliais, skausmais pečių ir nugaros srityje, nemiga, neramiu miegu. Jie patiria skrandžio ir žarnyno spazmus, vidurių užkietėjimą arba viduriavimą, jaučia „kamuolį gerklėje“, niežėjimą, alergiją. Odą išberia spuogai arba raudonos dėmės.
Kaip vieną būdingiausių perdegimo sindromo požymių psichiatrė Dalia Leškevičienė išskiria nesugebėjimą suderinti savo lūkesčių su realia situacija. Jei ima slėgti nuolatinė įtampa, jei nepakanka poilsiui skirto laiko, jei negelbsti ir poilsis savaitgaliais – tai tikri perspėjamieji perdegimo simptomai. Labai svarbu laiku juos pastebėti ir tinkamai reaguoti. „Be abejo, šiuos simptomus jaučia daugelis, bet jei jų vis daugėja, žmogus keliauja į perdegimą ir vieną dieną pasijunta išsekęs emociškai bei psichiškai ir nebegali pateisinti jokių lūkesčių“, – teigia psichiatrė.
Antras simptomas – pareigingumo susilpnėjimas. Trečias – atsiradusios aktyvios depresinės ir agresyviosios emocijos. Prasideda audringos reakcijos, kitų ir savęs kaltinimas. Žmogus nebeturi jėgų dirbti arba tampa agresyvus ir netolerantiškas su tais, kuriais privalo rūpintis. Būsena gali kaitaliotis.
Nuolatinis stresas, užsisklendimas savyje ir kiti faktoriai sukelia didžiulį nusivylimą, žmogui viskas praranda prasmę. „Nusivylimas gali būti toks stiprus, kad žmogus (retais atvejais) gali mėginti nutraukti gyvenimo siūlą“, – teigia psichiatrė
Kaip šis sindromas išsivysto
Perdegimo sindromas neišsivysto per vieną dieną, ši būsena vystosi lėtai, ilgą laiką patiriant stresą ir eikvojant energiją. Tai emocinė būsena, kuri kenkia asmeninei motyvacijai, požiūriui, elgesiui. Žmogus nusialina dėl per didelio krūvio šeimoje, darbe, dėl per didelių visuomenės reikalavimų. Visa tai atima iš žmogaus paskutinę energiją, vidines galias, sunaikina pasipriešinimo mechanizmą.
Psichiatrės teigimu, perdegimo sindromui būdinga daug stadijų: vengimas spręsti konfliktus, pabrėžtinas turimų problemų neigimas, pastebimas elgesio pasikeitimas, vidinė tuštuma ir pagaliau visiškas išsekimas – „sudegimas“.
Kada kreiptis pagalbos
„Būti išsekintam – siaubinga, bet šitai neturi atsitikti, – sako D. Leškevičienė. – Geriau jau kreiptis pagalbos į specialistą net tada, kai neaišku, ar reikia, negu nesikreipti tuomet, kai situacija tampa grėsminga.“ Teikiant tinkamą pagalbą, jei reikia, ir gydymą, pasveikstama.
Anot psichiatrės, sudėtinga pasakyti, ar žmogus, vieną kartą patyręs perdegimą, patirs jį ir ateityje, nes perdegimui išsivystyti reikalingos tam tikros sąlygos, situacijos, besitęsiančios ilgą laiką. Pagaliau, metams bėgant, žmogus net į tas pačias situacijas gali reaguoti skirtingai.
