Gydytojas psichiatras-psichoterapeutas E.Stankūnas pacientus dėl įvairių psichikos sveikatos sutrikimų konsultuoja jau daugiau nei 25 metus. Specialistas daugybę kartų su pacientais yra aptarinėjęs šventinio laikotarpio specifiškumą, santykių su žmonėmis niuansus ir dėl to kylančias psichologines problemas.
Didelę profesinę patirtį sukaupęs psichiatras-psichoterapeutas žmonėms, norintiems iš naujo pajusti švenčių džiaugsmą, turi du esminius patarimus: kuo mažiau planuoti ir kuo daugiau daryti tai, kas jums išties malonu. Pateikiame interviu, kuriame gydytojas E.Stankūnas pateikė daugiau patarimų ir įžvalgų, kurios ypač pravers šiuo metu.
– Gydytojau, šventės turėtų atnešti laimę ir džiaugsmą, tačiau kalbėdami apie jas, neretai kartu minime ir juntamą stresą, skubėjimą ir net chaosą. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Šiais laikais šventės gana komercializuotos. Pirmiausia, jų laukimas prasideda labai anksti – kone iškart po Vėlinių – parduotuvėse, gatvėse, medijose jau matome kalėdinę atributiką. Bet žmogus negali ilgą laiką būti džiaugsme – jis gali tęstis kelias valandas, daugiausiai – keletą dienų, bet tikrai ne keletą mėnesių. Jei tai trunka ilgai, pavargstame.
Be to, Kalėdos šiais laikais yra susietos su dovanų pirkimu ir tam tikrų visuomenės normų atitikimu. Dažnai žmonės vietoje to, kad švęstų, stengiasi išpildyti tam tikrus visuomenės reikalavimus: tobulai pasipuošti eglutę, pagaminti 12 patiekalų, būti ir atrodyti laimingiems, geros nuotaikos ir pan. Tai tarsi mūsų konkurencinė kova, ar mes teisingai švenčiame. Visa tai yra labai didelis krūvis, kelia stresą ir nerimą.
– Ir visa tai dar sustiprina vizualinis turinys socialiniuose tinkluose?
– Socialiniai tinklai pateikia nerealistiškos informacijos ir sukelia nerealistiškus lūkesčius. Socialiniuose tinkluose nematome bendro konteksto – kiek buvo įdėta darbo norint sukurti ten matomą vaizdą. Mes matome tobulą eglutės nuotrauką, bet galbūt ją kelias dienas puošė profesionalai, o nufotografavo profesionalus fotografas. Galiausiai, gal visa tai tiesiog kūrė dirbtinis intelektas? Mes to nežinome, matome tik labai gražų galutinį rezultatą. Nepaisant to, namuose taip pat norime tobulumo. Bet net įdėjus nemažai pastangų ir finansų, rezultatu vis tiek galime nusivilti, nuotaika gali subjurti ir prisidėti prie bendro šventinio nuovargio bei suirzimo.
– Taigi laukti Kalėdų pradedame jau lapkričio pradžioje, o laimingiausi turėtume būti nuo gruodžio 24 dienos. Tačiau kaip dažnai yra iš tikrųjų?
– Šventes švęsti susirenkame jau būdami pakankamai pavargę. Be to, patirti džiaugsmą yra ypač sunku, kai jaučiama įtampa. O tai yra atidėtas emocijų vykdymas – mes pykstame, bet nepuolame, bijome, bet nebėgame. Patirti džiaugsmą tokioje būsenoje yra mažai tikėtina. Šventi Kalėdas, o iš esmės jau ruošiesi kitiems metams. Tarpušvenčiu daug kas mokosi ir patiria studijų stresą, dirbantiesiems metų pabaiga dažnai asocijuojasi su užduočių užbaigimu, išsikeltų tikslų įgyvendinimu. O jei kas nors nepadaryta – vėl stresas ir negalėjimas atsipalaiduoti.
Kitas dalykas, kai planuojame šventę, būsimą situaciją galime įsivaizduoti vienaip, o kai toji diena jau ateina, aplinkybės gali būti pasikeitusios. Pavyzdžiui, planuojate, kad švęsite su konkrečiais draugais, o kai jau ateina ta diena, galbūt jau nebenorite švęsti būtent su tais žmonėmis. Bet vis vien tai darote, nes taip suplanuota, todėl darote ne tai, kas jums tuo metu maloniausia.
– Šventės kartais baigiasi ir šeimyniškių konfliktais. Kodėl taip atsitinka?
– Jei visiems susirinkus dar turime energijos, tai dažnai pavargstame jau šventės metu, nes gauname nemažą psichologinį krūvį. Turime gerai atrodyti, galvoti, kaip bendrauti ir kt. Šventė, kaip ir bet kuris darbas, vargina. Jei pasisėdėjimas prie stalo vyksta ilgai, pavyzdžiui 4 ar 8 valandas, žmonės pavargsta, kaupiasi pyktis, nepasitenkinimas ir tada pradedama ieškoti, kaip išsikrauti. O konfliktas – emocinė iškrova. Susitikimui tęsiantis kuris nors kompanijos narys iš pasąmonės ištraukia temą, kuri tikrai yra konfliktiška. Jei ji tokia nebus, nebus kur padėti agresijos. Pavyzdžiui, kas nors nestudijuoja, arba studijuoja „ne tą, ką reikia“; kas nors nevedęs ar netekėjusi, o tam žmogui tai yra skaudu; galbūt palikimas buvo padalintas neteisingai ir t. t. Visi norės iškrauti įtampą ir suirzimą, tad plėtojant pokalbį, konfliktas – garantuotas.
– Kaip išvengti barnių?
– Jų visiškai išvengti neįmanoma, tačiau, jei pastebime kylančias konflikto užuomazgas ir nenorime, kad susipyktume, turime imtis priemonių: atsitraukiame, nedalyvaujame tam tikrose temose, aptarimuose. Šventės neturi tęstis per ilgai, galime pasėdėti valandą ar dvi ir tada reikėtų užsiimti kuo nors kitu: eiti pasivaikščioti, žaisti stalo žaidimus ar užsiimti kitomis veiklomis, kurios prablaškytų. Giminaičių mes nesirenkame, mums juos duoda Dievas ir mes juos mylime. Bet jie mums gali visiškai netikti kaip draugai. Draugus renkamės pagal bendrus pomėgius, nes suprantame vienas kitą, gerbiame kaip asmenybes. Žmonės įsivaizduoja, kad šeima turėtų būti pati saugiausia ir harmoningiausia vieta. Žinoma, taip irgi būna, tačiau gali būti ir visiškai priešingai.
– Tad ką tada daryti? Kaip šventes pasitikti ramiai ir pajusti tikrąjį jų džiaugsmą?
– Patarčiau daryti tai, ko būtent jūs norite. Geriausia, kad būtų kiek įmanoma daugiau spontaniškumo, todėl reikėtų kuo mažiau planuoti. Mes neprivalome kurti grandiozinių planų. Jeigu kas nors nepavyksta, tiesiog turime to dalyko atsisakyti ir daryti tai, kas mums labiausiai tinka. Žinoma, aplinkiniai dėl to bus nepatenkinti, bet taip jau yra, kad jeigu darai, ką nori, tai aplinkiniai dėl to kartais bus nepatenkinti. Bet jei tu darysi tai, ką „reikia“ ir sieksi įtikti kitiems ar net visiems, tai dažniausiai darysi ne tai, ko pats nori ir tuomet patirsi įtampą.
Daugelis pavargsta nuo išorinio šventinio šurmulio. Sudėtinga visko nemalonaus išvengti, kas vyksta aplink mus ir viską kontroliuoti, tačiau bent iš dalies galima apriboti aplinkos poveikį. Jei nesinori, nebūtina eiti į visus vakarėlius, į kuriuos esate kviečiami; nebūtina kiekvieną dieną eiti į parduotuvę; medijų vartojimą galime riboti, kažko nežiūrėti, kuriam laikui uždaryti socialinių tinklų paskyras, jei jaučiame, kad mus tai dirgina. Šventės turi džiuginti. Jei jos neneša pirminio džiaugsmo, turite pastebėti signalą.
– Kokius dalykus prieš šventes jums tenka aptarti su pacientais? Kas šiuo metu labiausiai žmones neramina?
– Žmonės neretai kalba apie nedeakvatumo jausmą. Tarsi visi aplink švenčia, o aš vienas kažkoks liūdnas. Atsiranda atskirties jausmas ir žmonės nesijaučia pritampantys prie šventinės aplinkos. Bet juk žmonės, kurie sveikina su šventėmis ir šypsosi, gyvena lygiai tokį patį gyvenimą, ir iš tikrųjų jiems gali būti ne taip linksma, kaip stengiasi parodyti. Tiesiog kartais tenka atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis, kurie mus dažnai suklaidina.
Aišku, dar žmones neramina, kad reikia visiems išrinkti dovanėles, kad jos tiktų ir įtiktų. Nors iš esmės šiais laikais jau beveik visi visko turi. Jei anksčiau padovanodavai kokį nors daiktą ir žmogus galėjo būti laimingas, dabar turi pataikyti ne tik tą daiktą, bet ir jo formą, gamintoją, parametrus ir kt. Net ir gavęs tą dovaną žmogus vis tiek gali būti nelaimingas. Taigi pateisinti lūkesčius iš esmės yra labai sunku.
– Tačiau su vaikais yra kiek kitaip. Vaikas, pasidomėjęs, ką jo draugai gavo iš Kalėdų senelio, gali nuspręsti, kad liko nuskriaustas – gavęs per prastas dovanas?
– Turbūt neįmanoma taip padaryti, kad vaikas visą laiką būtų laimingas. Jei vaikas kažkada pasijaus nelaimingas, ar ne visada jo užgaidos bus patenkintos, bus tik į naudą. Dabar vaikai gaunamomis dovanomis net nespėja pasidžiaugti, jose paskęsta. Tai dar vienas iš medijų sukurtų lūkesčių, kad vaikas yra pasaulio ir tikrai – šeimos centras.
Tačiau vaikas yra šeimos dalis, kurios branduolys yra tie žmonės, kurie atvedė jį į šeimą. Vaikams yra svarbiau, kad santykiai šeimoje būtų atviri, saugūs ir jiems suprantami. Tokie vaikai bus ramūs, patys ras kuo užsiimti ir adaptuosis prie įvairių situacijų.
Materialus lūkesčių patenkinimas ar nepatenkinimas trunka trumpai. Jei vaikas šeimoje jaučiasi saugus ir mylimas, bet negauna tokių įspūdingų dovanų kaip draugai, jis greitai atsigaus ir nieko baisaus neatsitiks. Tačiau jei šeima nerimastinga, išsigandusiomis akimis laksto ir ieško, ką padovanoti, ką nupirkti; jei apskritai šeimos santykiai įtempti, nuotaikos nekokios, tėvai vienas nuo kito slepia nepasitenkinimą ar net pyktį, tai vaikas visa tai pajaus, kaip kempinė sugers ir nuolat turės neatsakytų klausimų, kurie jį slėgs. Taip nesukursime normalaus ir patogaus vaiko augimo, ramios ir saugios vaikystės.
