O jei ir pavyktų kaip nors susigaudyti ir tapti geram – tu juk tik vienas žmogus! Kai šiandien pasaulyje tiek karų, konfliktų ir neteisybės, ką reiškia tavo gerumas? Išvis apie kokį gerumą gali eiti kalba? Kaip turėčiau elgtis?
Garsus prodiuseris, scenaristas ir aktorius, dirbęs prie tokių puikiai žinomų televizijos serialų kaip „Biuras“, „Parkai ir poilsis“ bei „Geroji vieta“ Michaelas Schuras knygoje „Kaip tapti tobulam“ šmaikščiai gvildena kasdienybėje kylančias moralines dilemas ir kviečia permąstyti kasdienius mūsų poelgius bei suprasti jų prasmę. Autorius aptaria pagrindines Vakarų moralės filosofijos sroves ir klausia – ką šiandien reiškia būti geru žmogumi.
Knygą iš anglų kalbos vertė Povilas Dikavičius.
Kviečiame skaityti knygos ištraukas.
Moralinis išsekimas – svarbiausias terminas, kurį išmoksite šioje knygoje
Mintis, kad kadaise atlikti geri darbai mums leidžia kartkartėmis nepaklusti taisyklėms (ar elgtis nepaisant mūsų moralinės pasaulėžiūros), yra suprantama. Aš dažnai laikausi tos nuomonės, nors pats esu užkietėjęs taisyklių sekėjas. Neseniai suvokiau, kad nieko nežinau apie banką, kuriame laikau savo einamąją sąskaitą. Smalsumo genamas pasidomėjau įkūrėjais, dabartiniu vadovu ir tarybos nariais. Išvada mane pribloškė – jie visi siaubūnai. (Na, bent jau mano akimis.) Jų socialiniai-politiniai įsitikinimai yra kietaširdiški ir net žiaurūs. Jie skyrė milijonus dolerių politikams ir siekiams, kuriuos laikau atstumiančiais. Kai kurie aktyviai rėmė žmones, atsakingus už riaušes prie Kapitolijaus 2021-ųjų sausio 6-ąją. Jie viešai sakė tokius dalykus, kuriuos leptelėjus mano vaikams visos kitos Padėkos dienos vakarienės būtų la– bai nemalonios. Na, gerai, pagalvojau, laikas pakeisti banką.
Tuomet šio įvykio reikšmė man pradėjo aiškėti.
Pirma, visuose tarptautiniuose bankuose (mano akimis) knibžda siaubūnų. Pasidomėjus tuos pačius postus kituose bankuose užimančiais žmonėmis paaiškėjo, kad tie vyrukai (o dauguma jų vyrukai) iš esmės yra vienodi. Ar tikrai būčiau galėjęs rasti amerikiečių banko vadovą, kuris palaikytų mano norą įvykdyti finansinę reformą? Antra, nėra geresnės alternatyvos laikyti pinigus nei bankuose. Gyvename nebe tokiame pasaulyje, kur pinigus galima tiesiog sukišti į kojinę. Be to, perkelti sąskaitą į kitą banką užknisa. Turiu čekius, automatinius sąskaitų apmokėjimo pervedimus, banko kortelę ir visa kita. Viską susirinkti ir perkelti skamba taip sunkiai ir erzinančiai, kad net darosi bloga.
Tad... galbūt tiesiog palikti sąskaitą tame banke? Na, juk vis dėlto esu gan geras vaikinas. Ar galėčiau tiesiog... į šitai pažiūrėti pro pirštus?
Ir čia mes susiduriame su būkle, kurią vadinu Moraliniu išsekimu. Stengtis nuolat daryti vien teisingus dalykus – o dabar pavartosiu gan sudėtingą filosofijos terminą, tad prašau kantrybės – yra didžiulė rakštis subinėj. Kasdien turime priimti dešimtis moralinių ir etinių sprendimų – kuriuos produktus vartoti, kuriuos politikus paremti, kaip tiesiog būti pasaulyje – ir dalis pasirinkimų tikrai geresni nei jų alternatyvos. Yra aplinkai „draugiškiausia“ dantų pasta, kurią turėtume įsigyti, „ideali“ maudymosi duše trukmė, „etiškiausias“ automobilis, kurį galime vairuoti, ir net „geresnė“ alternatyva vairavimui. Yra „atsakingiausias“ apsipirkimo parduotuvėje būdas, „blogiausi“ socialiniai tinklai, kuriais tikrai neturėtume naudotis, „pats atgrasiausias“ profesionalaus sporto franšizės savininkas, kurio neturėtume remti, ir „darbuotojams draugiškiausia“ drabužių kompanija, kurią remti derėtų. Yra brangūs saulės moduliai, kuriuos turėtume užkelti ant savo stogų, vandenį tausojantys tualetai, kuriuos turėtume įsirengti, žiniasklaidos kompanijos, kurių neturėtume remti, nes jos nemoka savo žurnalistams.
Dvigubai labiau sekina tai, kad mes – dar kartą atsiprašau už tokią akademišką terminologiją – ir taip turim ką veikti. Šeimos logistika, romantiniai įsipareigojimai, mokinių tėvelių susirinkimai, paslaptys, apie kurias turėtume ir neturėtume pasikalbėti su savo draugais, taisytini automobiliai – kodėl viskas nuolat genda?! – ir taip toliau iki begalybės. O ir tai, jei mums sekasi gerai! Kada nors turėsime tvarkytis su didesnėmis problemomis: ligomis, darbo praradimu, šeimos bėdomis, sugedusiais skrudintuvais, kurie įžiebė gaisrą, – tiek daug dalykų vyksta vienu metu. Tos kasdienės ir tos didesnės problemos padaro pastangas išlikti gyvam neįtikėtinai sunkiu darbu net laimingiausiems iš mūsų, ką jau kalbėti apie tuos, kurie gyvena skurde ar nepritekliuje. Tad jei susitvarkę su tuo visu triukšmu, su kuriuo privalome susitvarkyti, tebenorime būti geri ir nusprendžiame pagaliau šį tikslą įgyvendinti, mūsų vidinėje baterijoje energijos tebūna likę tik apie penkis procentus. (O tai dar vienas dalykas, su kuriuo turime tvarkytis – baterijos kiekviename mūsų naudojamame įrenginyje nuolat baigia išsikrauti.) O dar prie šios visos puokštės streso pridėkite tai, kad labai dažnai „teisingai“ elgtis yra sunkiau ir tam reikia tvirtesnio charakterio (ir daugiau pinigų!), nei pasirinkti tingesnį (blogesnį) variantą. O blogiausia – tiesiog vyšnia ant viso šio supelijusio torto – yra tai, kad, kaip ir aptarėme įvade, net jei užkopiame į tas tris kalnų viršūnes, nugalime kasdienį stresą, rimtus iššūkius ir aplinkybes ir vis tiek (likus penkiems baterijos procentams) iš paskutiniųjų stengiamės atlikti sunkesnį (geresnį) veiksmą, mes dažnai apgailėtinai susimauname, nepaisant visų mūsų gerų norų.
Visa. Tai. Sekina.
Taigi... kartkartėmis nepriimti „teisingo“ sprendimo skamba kaip nedidelė dovana, kurią galime pasidovanoti, ji sutaupo mums jėgų ir laiko, kuriuos tektų skirti tyrimui, kaitai ir situacijos pagerinimui. Ji taip pat gali atrodyti kaip prabanga, kurios nusipelnėme atlikdami kitus gerus darbus. Ar turėtume ir toliau naudotis feisbuku, nors žinome, kad jis padeda skleisti visą tą siaubingą dezinformaciją? Ne, tikriausiai neturėtume. Bet, po velnių, tai puikus būdas palaikyti ryšį su šeima – ir mes ką tik paaukojome šimtą dolerių penkių kilometrų bėgimui, kurį organizuoja mūsų draugas, kad paskatintų išrasti vaistą dirgliosios žarnos sindromui gydyti, tad gal galėtumėt nesikabinėti? Mes geri žmonės!
O kur dar tos situacijos, kai mums norisi sulaužyti taisykles tik todėl, kad taisyklės užknisa. Prieš dvejus metus su šeima priglaudėme labai mielą, bet labai pasiligojusį gatvinį šunį, pavadinome jį Henriu. Henris yra žavingas 9 kilogramus sveriantis šunėkas, labai meilus ir jautrus, nepaisant pirmųjų gyvenimo metų patirties. Jį priglaudę išgydėme ir pradėjome vaikštinėti su juo savo rajone, bet tuomet supratome, kad pasaitėlis paverčia jį siaubūnu. Jis loja, urzgia, riaumoja, bando išsilaisvinti iš pasaitėlio – neįmanoma. Paleistas nuo pasaitėlio? Mielas svajonių šuniukas. Su pasaitėliu? Grobuonis iš „Grobuonies“.
Tad kaskart išvedę Henrį pasivaikščioti privalėdavome nuspręsti: prisegti pasaitėlį ar ne; o mūsų rajone vedžioti šunis be pasaitėlio buvo draudžiama. Aš, kaip tikras taisyklių fanatikas, visad vedžiodavau jį už pasaitėlio. Bet tenka pripažinti, kad vadovavimasis taisyklėmis gadino mums gyvenimą. Ši taisyklė gadino gyvenimą ir kitiems. Ji nelaimingą padarė ir patį Henrį. Dėl jos išsigąsdavo vaikai. Ir apsvarstę visa tai... ar neturėtume šios taisyklės nepaisyti?
Galimi du taisyklių laužymo variantai. Pirmuoju atveju žvelgiame į iškreiptą veidrodinį moralinio nuopelno atspindį – užuot pasielgę teisingai ir tuomet jautęsi verti apdovanojimo, manome, kad galime pasielgti blogai, nes jau padarėme kitų gerų dalykų. Toks mąstymas neturi jokio loginio ar etinio pamato, bet jis vilioja – nes, vėlgi, gyvenimas nelengvas ir galbūt nusipelnome kartais atsipalaiduoti nuo nuolatinių moralinių svarstymų. Antruoju atveju taisyklę laikome kvaila, neteisinga ar net žalinga ir todėl manome, kad galime ją ignoruoti. Nors mus vilioja galimybė atmesti taisyklę dėl kurios nors iš šių priežasčių, vis dėl to jaučiame tą negailestingą Immanuelio Kanto žvilgsnį, it peilis smingantį mums į nugarą. Taisyklės yra taisyklės, sako jis savo būdingai monotoniška šalta vokiečių kalba. Jei kažkas neteisinga, tai – neteisinga. Ir jei visi galėtų patys rinktis, kuriomis taisyklėmis vadovautis, o kuriomis – ne, pasaulyje įsivyrautų netvarka! Keine Ausreden!
Smulkūs nusižengimai
Surizikuosiu gauti peilį į nugarą ir nesutiksiu su Kantu dėl to, ką vadinu „neatsargaus gatvės kirtimo karštą dieną“ taisykle. Įsivaizduokime, kad norint pasiekti parduotuvę mums reikia pereiti gatvę. Perėja – už kelių šimtų metrų. Lauke tvyro keturiasdešimties laipsnių karštis, ką tik išlipome iš automobilio, kurio salone buvo apie aštuoniasdešimt laipsnių, o aplink – nė vienos mašinos... tad einame per gatvę neleistinoje vietoje. Aišku, tai – nusižengimas, bet labai jau menkas, jis visiškai suprantamas ir šiek tiek palengvina mūsų dalią. Ar Kantas leistų taip elgtis? Ne. Kategorinis imperatyvas, visuotinės maksimos, bla bla bla. Bet žinot ką? Užsičiaupk, Kantai. Čia labai karšta, o mums reikia trumpam užsukti į vaistinę atsiimti užsakymo, tai užtruks kelias sekundes, o mums kibirais prakaitas teka, tad užsičiaupk. Nesam tobuli. Paduok į teismą. Išsekimo akimirkomis, kai mūsų veiksmas atrodo tokia smulkmena, kad net neatrodo „neteisingas“ (arba neteisingas jis atrodo tik dėl sudėtingos ir neaiškios prasmės), manau, galime sulaužyti tas menkas taisykles.
Gal tai skamba savanaudiškai. Gal aš noriu morališkai pagrįsti neleistiną gatvės kirtimą (tam tikromis sąlygomis) tik tam, kad rasčiau tinkamų moralinių argumentų vedžioti savo daktarą Džekilą ir poną Haidą primenantį šunį be pasaitėlio arba nekeisti banko (nes, vėlgi, net apie tai pagalvojus supykina). Bet nemanau, kad tai savanaudiška. Viena vertus, pasak Susan Wolf „Moralinių šventųjų“ ir to pavyzdžio apie erzinantį vyruką, kuris nesusitvarko su savo perdėtu taisyklingumu (mane), vadovautis kiekviena taisykle visą laiką ir visais atvejais nebūtinai yra teisinga. Politologas Jamesas C. Scottas mano, kad sulaužyti taisyklę kartais gali būti net morališkai pagirtina:
„Vieną dieną jums gali tekti pažeisti svarbų įstatymą dėl teisingumo ir racionalumo. Nuo to priklausys viskas. Kaip pasiruošite tai dienai, kai ateis tas išbandymas? Turite „palaikyti formą“, kad atėjus tai dienai būtumėte pasiruošę. Jums reikia „anarchizmo gimnastikos“. Kasdien sulaužykite kokį nors nereikšmingą ir nereikalingą įstatymą, net jei tai netaisyklingas gatvės kirtimas. Taip palaikysite savo formą; o išaušus lemtingai dienai būsite pasirengę.“
Scottas mano, kad šie maži nusižengimai stiprina mūsų etinius raumenis ir ruošia mus svarbesniems moraliniams išbandymams. Bet taip pat manau, kad kai kurios taisyklės yra pernelyg griežtos ir nepasiekia norimo rezultato, pavyzdžiui, „visi šunys turi būti pririšti už pasaitėlio“ arba „pės tieji jokiu būdu negali kirsti gatvės ne per perėją“. Ir dar manau, kad jei siekiame būti gerais žmonėmis, žinant, koks morališkai sekinantis gali būti gyvenimas šioje žemėje, šiek tiek atsipūsti nuo Moralinio išsekimo yra normalu (ir gal net reikalinga), kad visai neišeitume iš proto. Manau, kad laužyti taisykles galima tuomet, kai išpildomos dvi sąlygos.
Pirma, taisyklių laužymas neturi tiesiogiai kenkti kitiems žmonėms. Sakykim, mylite gyvūnus. Aukojate beglobių gyvūnų priežiūros organizacijoms ir kartą išsukote iš kelio padėti vėžliui, įropojusiam į važiuojamąją kelio dalį. (Taip. Apie jus kalbėjau ankstesniame pavyzdyje. Taip labai jūs mylite gyvūnus.) Jūs taip pat verčiau augintumėte gyvūną iš prieglaudos nei pirktumėte iš veisėjų. Tačiau vieną dieną jūsų draugas įsigyja auksaspalvį labradorą, Riešutą, iš veisėjo, bet persikrausto ir nebegali jo auginti. Taip, Riešuto globa iš tiesų sulaužytų jūsų taisyklę dėl paramos prieglaudos šunims, bet kita pusė turi kelis įtikinamus argumentus – tik pažiūrėkit į Riešuto ausis, jos tokios mielos! Nebūk sau toks griežtas. Priglobk Riešutą. Ėjimas per gatvę netinkamoje vietoje nenubraukia tavo pastangų būti geru žmogumi, o Riešuto globa nepaneigia visų tų paramos prieglaudoms metų. Bet jei ruošiesi sulaužyti taisyklę „nebėk iš įvykio vietos“ arba „nepradėk karo Artimuosiuose Rytuose dėl melagingos priežasties“, tai „gerų darbų“ banke nėra tokios sąskaitos, kuri galėtų tokį elgesį pateisinti.
Antra, turime pripažinti, kad mūsų elgesys šiuo atveju nėra idealus. Minimali žala, kurią padarome šiuo nedideliu blogu veiksmu, gali išaugti, jei mes apsimetame to nedarantys, nes tai gali pakoreguoti mūsų požiūrį į save ir ilgainiui pakeisti mus kaip žmones.
Viešajame administravime vartojama Overtono lango sąvoka, pavadinta ją suformulavusio Josepho Overtono garbei. Ši sąvoka apibrėžia politinės idėjos „priimtinumo rėmus“ tam tikru momentu. Kai kurios idėjos – pavyzdžiui, vienos lyties asmenų santuoka – iš pradžių atrodo nepriimtinos ar net neįsivaizduojamos. Laikui bėgant, kultūroje daugėja įvairių veiksnių, visuomenėje auga prielankumas LGBTQ+ žmonėms, televizijos serialuose dažniau kuriami homoseksualūs personažai, o tai verčia rėmus šiek tiek praplėsti ir tuomet vienalytės santuokos idėja nebeatrodo neįsivaizduojama. Besikeičiant kultūros normoms (įsitraukus jaunesniems politikams, rėmėjai užsiima veiksmingu aktyvizmu, žmonės suvokia, kad pažįsta bent vieną LGBTQ+ žmogų), pasikeičia ir Overtono langas, kol galiausiai jo rėmai apima ir vienalytės santuokos idėjos pavertimą valstybės įstatymu. Neįsivaizduojama laikyta idėja palengva tampa įmanoma ir galiausiai virsta realybe.
Kalbant apie mūsų mažus nusižengimus, kyla šiokia tokia problema, ar ne? Overtono langas gali rėpti daug, taip pat ir tai, ką laikome priimtinu mūsų pačių elgesiu. Žinome, kad eiti ne per perėją yra netinkamas elgesys, bet vis tiek tai darome... ir tuomet tampame „žmonėmis, kurie kartais gatvę kerta ne per perėją“. Didelio čia daikto. Bet tuomet rizikuojame virsti „žmonėmis, kurie nuolat kerta gatvę ne per perėją“. Galiausiai vieną dieną nerandame šiukšlių dėžės ir galvojame: „Na, numesti gumos pakuotę ant žemės ne ką blogiau, nei eiti ne per perėją“, tad padarome ir tai... ir galiausiai imame nuolat šiukšlinti, o kadangi šiukšlinimas dabar jau priimtinas, pradedame automobilį statyti neleistinoje vietoje, o tuomet jau belieka vienas žingsnis iki mokesčių vengimo, pinigų pasisavinimo, neištikimybės, nykstančių raganosių kontrabandos iš Indijos ir nelegalių ginklų pardavinėjimo juodojoje rinkoje tarptautiniams teroristams.
Na, ar tai skamba įtikimai? Žinoma, ne. Tai absurdiškas „o kas būtų, jeigu“ scenarijus, primenantis devintojo dešimtmečio socialines reklamas, kuriose vaikams grasinama, kad nuo pirmos surūkytos cigaretės prasideda tiesus kelias į heroino priklausomybę. Bet yra ir rimtesnė šio klausimo dalis: Overtono lango pokyčiai dažnai vyksta pamažu ir mes priprantame prie naujosios aprėpties labai greitai, tad rizikinga vos panorėjus leisti sau daryti bet ką, nors ir žinome, kad tai nederamas elgesys. Tačiau net vadovaujantis gerais norais ir šaltu protu, per dažnai pasidavus žemesniems instinktams, rizika tapti „juodosios rinkos dalyviais“ vis didėja. Vien todėl, kad tampame savanaudžiais. Pradedame tikėti, kad turime „teisę“ elgtis kaip tinkami, kada tinkami, ir tai kur kas svarbiau nei visa kita, o tuomet mūsų moralės suvokimas apsiriboja vien savo laime ar skausmu. Tampame... Ayn Rand.
