Priėmus sprendimą kreiptis į psichikos sveikatos specialistus, gali kilti įvairūs jausmai, kartu ir nejaukumas, kad specialistas pamatys kažką, ko patys nematome. Tačiau, Vilniaus „InMedica“ klinikos Psichikos sveikatos centro gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Kamilė Mineikytė-Bieliūnienė ramina, kad psichoterapija – tai paties asmens keitimosi procesas geresnio biopsichosocialinio funkcionavimo link, vykstantis betarpiško kontakto su specialistu metu.
„Šiame apibrėžime sutelpa ne tik žmogaus, kaip daugiaplanės būtybės matymas bei geresnės sveikatos pažadas, bet ir kertinis psichoterapijos aspektas, jog ne specialistas įlenda į mintis, susuka galvą, kažką sutaiso, o pats žmogus, padedamas besidominčio ir bandančio suprasti specialisto, yra pajėgus savarankiškai smalsauti bei rasti būdus, kaip būti su savimi ir pasauliu“, – akcentuoja K. Mineikytė-Bieliūnienė.
Ne viską, kas su mumis vyksta, suprantame sąmoningai
Psichodinaminė psichikos procesų teorija nuo kitų skiriasi tuo, kad kreipia dėmesį ir į sąmoningus procesus, ir į nesąmoningus išgyvenimus, patirtis, pojūčius, jausmus, mintis, norus bei baimes, ir į dinamiką tarp to, kas patenka į suvokimo akiratį, o kas nuo mūsų pačių paslepiama.
„Pastebėta, jog mūsų psichika filtruoja ir suteikia prasmę visiems mūsų patyrimams, o jei jie per sunkūs, skaudūs ar gąsdinantys, psichika ginasi ir juos paslepia. Pavyzdžiui, ekstremaliose situacijose lyg „pradingsta“ jausmai, tuomet gebame greitai mąstyti ir veikti, kad apsaugotume save nuo pavojaus/dirgiklio. Tačiau dažnai situacijai nurimus, baimė, nerimas ir kiti jausmai gali sugrįžti. Dėl šios priežasties žmogų gali pradėti varginti neva nepaaiškinamas, iš niekur nieko atsiradęs nuovargis, nerimas, nesibaigiančių minčių srautas, pasitinkantis dienos pabaigoje pagaliau ramiai besiilsint. Emocijų proveržiai ant niekuo dėtų artimųjų, panikos atakos, sugrįžtantys traumuojančios patirties vaizdiniai ar potrauminio sutrikimo lygį siekiantys simptomai – tai daugybė laiku ir vietoje neišjaustų jausmų sugrįžtantys aidai“, – sako gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė.
Terapeuto užduotis – padėti žmogui šias patirtis priimti, atskleisti jų reikšmę, suprasti, ko asmuo neteko, bijo, slapčia trokšta ar sau neleidžia. Pasiekti šį tikslą padeda stebėjimas, kokios mintys pacientui kyla spontaniškai, taip pat sapnų, riktų, psichosomatinių kūno pojūčių analizavimas, neatitikimų pastebėjimas – tokiu būdu pasąmonė praneša apie tai, kas buvo išstumta.
Nors psichodinaminė teorija pirmiausia buvo pritaikyta padėti asmenims sveikti, tačiau ne mažiau svarbus jos netipinis žvilgsnis į pasaulį bei procesus, vykstančius ne tik atskirame asmenyje, bet ir santykiuose poroje, šeimoje, kolektyve ar valstybėje.
„Tai bandymas suprasti, kodėl tam tikri dalykai mums yra svarbūs, kaip mes sprendžiame, kas yra gera ir bloga, kaip kuriame artumą ar brėžiame ribas, atstatome savo autonomiją bei giname savivertę. Tai būdas suprasti, kodėl kartais galime pajusti artumą ir vienybę nepažįstamų žmonių grupėje ir jaustis beprotiškai vieniši su savo artimiausiais žmonėmis, arba jaustis mažais išsigandusiais vaikais, apsiavusiais kiek per didelius suaugusiojo batus“, – pastebi K. Mineikytė-Bieliūnienė.
Psichodinaminė psichoterapija – kas tai?
Psichodinaminiu požiūriu vadovaujasi kelios skirtingos psichoterapijos mokyklos, tarp jų ir itin painiai atskiriamos psichodinaminė, psichoanalitinė ir psichoanalizės praktikos. Visų jų ištakos yra Sigmundo Freudo pirmosios idėjos apie jau minėtus pasąmoninius procesus, kurie laikui bėgant buvo papildyti, plėtoti ir šiais laikais geba paaiškinti, kaip nuo pat gimimo patiriame pasaulį, mezgame santykius, tvarkomės su savo norais,
baimėmis, frustracijomis, netektimis, kokiais įrankiais valdome savo emocijas ir ginamės nuo nemalonaus išorinio ar vidinio pasaulio.
„Kartais kiek klaidingai galvojama, kad atsikračius gynybinių mechanizmų tapsime sąmoningi ir išsilaisvinsime nuo ydingų reakcijų. Visgi, šie įrankiai mums skirti apsisaugoti, juos galima palyginti su oda, kurios netekus, vargintų pertekliniai pojūčiai, skausmas, barjero tarp to, kas išorėje ir viduje, nebuvimas bei didelė infekcijos rizika. Tačiau jei pastebime, kad oda kažkurioje vietoje suragėjo, pasidarė nebepaslanki, per nuospaudą nebegalime jausti ar jaučiame kaip tik per stipriai, iškreiptai – reikia jai padėti, kaip ir surambėjusiems mūsų elgesio modeliams padeda lankstumas. Taip terapijoje pacientai gali pastebėti, kurie įrankiai yra nebenaudingi, atsinešti iš ankstesnės patirties, kai buvo naudingi anksčiau, bet ne dabar“, – pažymi gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė.
Psichodinaminė terapija orientuota į asmenybės vidinių psichinių procesų pokytį, padedantį spręsti nerimo, elgesio, santykių ir nuotaikos sunkumus. Kadangi tai ne instrukcija ar paruoštukė gyvenimui, o procesas, ji atskirais atvejais gali būti trumpalaikė ir itin fokusuota, tačiau dažniausiai pareikalauja gana ilgos trukmės – tai gali būti nuo 1 iki kelių metų trunkantis procesas, reikalaujantis tiek laiko ir kantrybės, tiek vidinių bei finansinių resursų.
Pastebėta, kad sesijų dažnis ir psichoterapeuto aktyvumas gali lemti, kaip greitai ar giliai psichoterapijos metu atsiskleis tam tikri aspektai. Pagal šias sąlygas ir skiriamos minėtos praktikos: psichoanalizei gali prireikti ir iki 4–5 susitikimų per savaitę, o analitinei ar dinaminei 1–2.
Psichoterapija nėra tik malonus pokalbis
Pasiryžti atsiverti svetimam žmogui – itin daug drąsos reikalaujantis žingsnis. Geras psichoterapeutas turėtų su pagarba priimti tempą, kuriuo žmogus atsiskleidžia, prisiriša bei ryžtasi pasitikėti. Taip pat svarbu paminėti, jog terapija yra tam tikra frustracija, ne vien malonus pokalbis, kuriame specialistas tik užglosto paciento skausmą.
„Sėkmingai terapijai itin svarbi paciento motyvacija, kuri dažniausiai kyla iš patiriamos kančios – būtent ji skatina pacientą domėtis, ieškoti pagalbos būdų, padeda išbūti su psichoterapeutu šiame keistame, sunkiai apibrėžiamame santykyje“, – atkreipia dėmesį K. Mineikytė-Bieliūnienė.
Dėl darbo principų psichodinaminė terapija gali būti mažiau naudinga asmenims su silpna impulsų kontrole, itin linkusiems jausmus „išveikti“, pavyzdžiui, susiduriantiems su aktyvia priklausomybe įvairioms medžiagoms, lošimams ar kitam destruktyviam elgesiui, turintiems valgymo sutrikimų, esant savižudybės krizei, ar sunkioms obsesinio kompulsinio sutrikimo formoms. Tokios būsenos pirmiausia turi būti koreguojamos psichiatro, ar kitų psichoterapijos mokyklų pagalba, orientuota į išveikų suvaldymą ir mentalizavimo – jausmų atpažinimo skatinimą.
Kaip užtikrinti efektyvią psichoterapiją?
Akivaizdu, kad psichoterapinis santykis yra kur kas platesnis nei paslaugos tiekėjo ir gavėjo, todėl prieš terapiją svarbu surasti specialistą, kuriuo pavyktų pasitikėti.
„Vertėtų nepabijoti susitikti su keliais terapeutais, stebėti savo kylančias reakcijas, nes taip bus lengviau suprasti, kokie jausmai kyla. Gali būti, kad nejaukumas ir atmetimo reakcija, atsiradusi pirmo susitikimo metu, yra ne dėl specialisto, o dėl paciento elgesio modelio, kuris aktualizuojasi prašant pagalbos. Žinoma, neretai iš tikrųjų nesutampa bendravimo stiliai, o to galima išvengti leidus sau apsilankyti pas skirtingus psichoterapeutus“, – teigia gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė.
Verta atkreipti dėmesį, kad prasidėjus terapiniam procesui santykis su psichoterapeutu gali keistis. Terapeutas tam tikra prasme leidžia sesijose atkartoti ankstesnes nemalonias patirtis, kad šįkart jas būtų galima išspręsti kitaip.
Išlaikyti terapinį santykį, kad abu terapijos dalyviai galėtų vienas kitu pasitikėti, gali padėti bendras tikslas. Terapijos pradžioje svarbu įvardinti paciento skundus, aptarti, kaip terapeutas supranta jų kilmę, kuo tai siejasi su paciento patiriamais sunkumais, istorija, kokio tikslo kartu sieksime ir kaip bus įvertintas pasiektas rezultatas.
„Psichodinaminė psichoterapija reikalauja kantrybės. Terapiniam santykiui susidaryti reikalingos kelios sąlygos – pavyzdžiui, specialisto anonimiškumas ir sesijų reguliarumas ir kt.“, – sako K. Mineikytė-Bieliūnienė.
Psichoterapeutas turi pažinti žmogų, suprasti, kaip jis mąsto, kaip reaguoja, kokia jo patirtis bei kokie svarbiausi santykiai. Taip pat ar pacientui pasaulis atrodo saugus, ar jis gali pasitikėti kitais, būti suprastas ir mylimas, o jo norai yra patenkinami. Dalis informacijos sužinoma pacientui pasakojant apie save, tačiau nemažai jos atsiskleidžia mezgant ryšį su psichoterapeutu. Nors didelė dalis psichologinių praktikų, technikų ir pagalbos būdų yra gana universalūs, lengvai pritaikomi, tačiau labai dažnai mus nuvilia. Individualios psichoterapijos pagalba, kartu su specialistu atrandamas žmogaus autentiškumas, darbo techniką padiktuoja paciento poreikiai ir rezultatai išlieka išskirtinai ilgalaikiškesni.
