Dabar visi šeimos nariai nuolat ieško trijų trejetų šalia – žiūrėdami į laikrodį, parduotuvių kvituose, lėktuvų bilietuose, telefono numeriuose, ant pastatų ir valstybiniuose automobilių numeriuose. Amerikietė tikina, jog sužinojo, kad tokios pasikartojančios skaičių sekos yra žinomos kaip angelo numeriai, todėl tų skambučių laikas jai tapo dar ypatingesnis.
Ne visi tiki tokiais dalykais. Kai kurie žmonės sakytų, kad Chriso numeris tikriausiai buvo paskirtas kam nors kitam, o tai, jog Kelsey sulaukė dviejų skambučių tuo pat metu, tik atsitiktinumas.
Kiti sakytų, kad tai eilinė techninė klaida. Tačiau yra žmonių, tokiuose atsitikimuose matančių prasmę. Šiuos ženklus jie vertina kaip mažus priminimus, kad jie vis dar yra susiję net po jų mirties su tais, kuriuos mylėjo.
Sielvarto terapeutė Becky Stuempfig, dirbanti Kalifornijoje, sakė, kad mirusiojo ženklų matymas ar ieškojimas gali būti normali gedėjimo dalis.
„Šie ženklai leidžia netektį patyrusiam asmeniui laikyti mirusįjį savo dabartinio gyvenimo, o ne praeities dalimi, – sakė ji. – Kai miršta brangus žmogus, meilė su juo nemiršta. Ženklai gali būti sveikas būdas gedintiems išlaikyti tą meilę. Žmonės dažnai suteikia ženklams dvasinę reikšmę, o tai leidžia pajusti, kad mylimasis vis dar yra su jais, nors jo nebėra fiziniame pasaulyje.“
Kad yra gavę ženklų iš mirusio mylimojo, pasakojo ir kiti žmonės. Pavyzdžiui, Chelsey miręs tėvas ženklą esą atsiuntė per gėlių žiedlapius.
„Kai mirė mano tėtis, paėmiau rožę iš jo didelės laidotuvių gėlių kompozicijos. Grįžus namo žiedlapiai jau buvo sudžiūvę, tad supakavau juos į užsegamą plastikinį maišelį ir įdėjau į nuotraukų albumą, kurį laikiau po lova. Pabudusi kitą rytą po jo laidotuvių radau šiuos žiedlapius tvarkingai išmėtytus ant žemės“, – pasakojo moteris iš Tenesio valstijos (JAV).
Įsčiose kūdikį praradusi Joella iš Kanados kaip jo prisiminimą saugo ypatingą jūros kriauklę.
„2014 metais man gimė negyvas 20 savaičių ir dviejų dienų berniukas su anencefalija, kai nesivysto smegenys. Pavadinome jį Gabrieliumi.
Tuo metu turėjau trejų metų dukrą ir dar vieną sūnų, kuriam ką tik buvo sukakę vieni metai.
Nesame religingi, todėl nežinojau, ką pasakyti savo dukrai, kai grįžus namo iš ligoninės ji paklausė apie kūdikį. Pasakiau jai, kad jis – aukštai debesyse. Ji atrodė patenkinta šiuo atsakymu ir daugiau nieko nebeklausinėjo“, – prisimena Joella.
Po kelių savaičių, kai ji su vyru laukė kremuotų sūnaus palaikų, nusprendė juos išbarstyti vandenyne. Buvo vėlu, vaikai jau kurį laiką miegojo ir net jei būtų girdėję tėvų pokalbį, buvo per maži, kad ką nors suprastų.
Kai kitą rytą dukra kažką kalbėjo apie Gabrielių, Joella pasakė: „Mieloji, atsimink: jis – debesyse.“ Dukra tik pažvelgė į mamą ir pasakė: „Ne, mama. Jis yra vandenyne!“
Viskas tuo nesibaigė. Po kelių mėnesių Joella viena išėjo pasivaikščioti į paplūdimį, kur išbarstė mirusio sūnaus pelenus. Ten daug akmenų, bet kartais galima rasti kokią kriauklę ar jūros nugludintą stiklą.
Surastą kriauklę Joella parnešė dukrai, kuri pasidėjo į savo kolekciją. Po kelių savaičių ji pareiškė: „Mama, aš pamečiau savo kriauklę.“
„Kurią?“ – paklausė Joella. Ji pasakė: „Tą, kurią Gabrielius paliko paplūdimyje, kad tu man parneštum namo!“
„Per mano kūną perėjo šiurpuliukai. Dabar dukra, kuriai 12 metų, nieko neatsimena.
Bet tikiu, kad kai kurie vaikai mato daugiau nei mes, ir ji gaudavo ženklų iš savo mažojo brolio iš anapus“, – įsitikinusi kanadietė Joella.
Amerikietė Karen iš Viskonsino valstijos sutriko gavusi „naują“ elektroninį laišką iš savo mylimojo, kuris jau buvo miręs.
„Mano vaikinas mirė 2019-ųjų rugpjūtį, tačiau beveik dvi savaites niekas negalėjo patvirtinti, ar jis tikrai mirė. Praėjus penkioms ar šešioms naktims po jo mirties, bet dar prieš man sužinant apie jo mirtį jį sapnavau – jis buvo mane apsikabinęs ir laikė mano galvą ant savo krūtinės, kol aš verkiau. Negirdėjau, ką sapne jis kalbėjo, ir nesupratau, kodėl verkiu“, – prisimena Karen.
Kai ji sužinojo apie mylimojo mirtį, mobilusis telefonas pradėjo siųsti klaidingus pranešimus apie naują elektroninį laišką, gautą iš jo. Tie pranešimai buvo apie paskutinį laišką, kurį jis mylimajai atsiuntė likus trims dienoms iki savo mirties. Temos eilutėje buvo parašyta „Tik trumpas priminimas“, o žinutėje – „Aš tave myliu“.
Karen tikino per 16 dienų gavusi daugiau nei 50 šių pranešimų. Ji kreipėsi į mobiliojo ryšio operatorių, kad jis paaiškintų šio gedimo priežastį, bet jo atstovai negalėjo atsakyti į telefono savininkės klausimą.
„Buvo keista, nes mano elektroninio pašto dėžutėje buvo ir kitų laiškų, apie kuriuos negaudavau daugybės, kaip manau, klaidingų pranešimų, tik apie vienintelį mirusio mylimojo laišką“, – stebėjosi Karen.
Kitą kartą prieš pirmąjį mylimojo gimtadienį po jo mirties Karen sustojo pasiimti picos iš restorano, kuriame juodu vakarieniavo per paskutinį jo gimtadienį jam esant gyvam.
„Užsisakiau tokią pat picą, kokią valgiau tada. Padavėjas atnešė dvi picas tvirtindamas, kad viena buvo perkepta, tad davė man abi. Mes nebuvome labai dažni šios kavinės klientai, todėl jie negalėjo mūsų pažinoti ar prisiminti mūsų įprasto užsakymo. Antroji pica visai neatrodė perkepta“, – sakė Karen iš Viskonsino.
Jessicos anyta turėjo piktybinį galvos smegenų auglį. Prieš pat mirtį šeima ją mėnesį slaugė namuose. Tai buvo nepaprastai emocionaliai sunkus ir varginantis laikas – artimieji matė progresuojančią liga, bet niekuo nebegalėjo padėti, o ligonei darėsi vis sunkiau bendrauti, matyti sveikuosius.
„Mano anyta mirė penktadienį. Ankstų šeštadienio rytą su vyru išvykome susitikti su jo šeima, kad galėtume susitarti dėl tolesnių planų, todėl didžiąją dienos dalį nebuvome namuose.
Sekmadienio rytą išgirdome, kad kažkas atsitrenkė į mūsų stiklines duris. Pasižiūrėjome pro langą ir pamatėme ramiai sėdintį tobulą baltą paukštį – nesame tikri, ar tai buvo balandis, tačiau netekome žado.
Mes tai supratome kaip ženklą, kad mano anyta dabar ilsisi ir ji labai norėjo, kad tai žinotume, – įsitikinusi Jessica iš Pensilvanijos valstijos. – Ji tikriausiai žinojo, kaip mes liūdėjome, kai jai gulint ligoninėje nebegalėjome su ja bendrauti. Ji visada darė viską, ką galėjo, kad tik jos šeima būtų laiminga. Ir tai mes jautėme net po jos mirties.“
Denise tėvas mirė 2007-ųjų Helovino rytą. Kitą penktadienį ji išvyko į trijų valandų kelionę, kad galėtų pabūti su savo mama. Atvyko ir brolis, kuris gyveno maždaug pusvalandis kelio nuo motinos.
„Tą vakarą abu nuėjome į mūsų vidurinės mokyklos futbolo rungtynes, o aš planavau nakvoti pas mamą. Iš rungtynių išėjau joms dar nepasibaigus.
Po mačo man paskambino brolis ir papasakojo, kad eidamas namo pamatė pižama vilkinčią basą mergaitę, kuri tą šaltą rudens vakarą klaidžiojo už pusės kvartalo nuo mamos namų. Mes liepėme jam atvesti ją į mūsų namus ir iškvietėme policiją.
Mergaitė negalėjo mums pasakyti nei savo vardo, nei kur gyvena. Pareigūnai surado jos namus ir saugiai ją grąžino artimiesiems. Pasirodo, mažylė išlipo iš savo lovos ir išėjo pro duris, o jos tėvai to nepastebėjo. Jei nebūtume praradę tėčio ir neatvykę pas mamą, kad ją paguostume, mano brolis nebūtų radęs šios mergaitės. Esame įsitikinę, kad ją mums parodė tėtis ir padėjo mums saugiai ją grąžinti į namus“, – įsitikinusi Denise iš Minesotos valstijos.
Kimberly tėvas 2015-ųjų sausį kreipėsi į greitąją medicinos pagalbą dėl užsikimšusio žarnyno. Jam buvo 80 metų. Jis liepė žmonai važiuoti namo, nes nesijaudino dėl komplikacijų ir tikėjosi, kad problema bus išspręsta. Bet naktį jis mirė.
„Mano mama buvo sugniuždyta, nes jie buvo tikri sielos draugai, kartu pragyveno net 55 metus. Mano broliai dar spėjo atskristi, kad pamatytų tėvą prieš jį kremuojant. Aš atvykau dieną po to. Kaip ir daugumos staigių mirčių atveju, kelios kitos dienos po to buvo chaotiškos, o laidotuvės atrodė kaip vienas ilgas sapnas“, – prisimena amerikietė Kimberly iš Havajų.
Kitą sekmadienio vakarą, jau grįžusi namo, ji žiūrėjo televizorių ir sugalvojo parašyti mamai žinutę. Po pirmosios žinutės išsiuntė antrą ir sulaukė keisto atsakymo. Išsiuntusi trečią gavo dar vieną keistą atsakymą.
„Atsakymai buvo tokie keisti, jog pamaniau, kad mamai kažkas negerai, – gal ją ištiko insultas ar kas nors panašaus. Kelis kartus skambinau į jos mobilųjį telefoną, bet ji neatsiliepė. Pradėjau panikuoti, paskambinau į jos laidinį telefoną.
Ji atsiliepė ir pasakė, kad yra miegamajame, o prieš tai buvo duše. Kai paklausiau, kas parašė tas žinutes, ji nežinojo, nes telefonas buvo svetainėje. Pasiėmusi jį ir perskaičiusi žinutes mama buvo priblokšta“, – pasakojo Kimberly.
Žinutės skambėjo taip: „Manome, kad „J & M“ yra jų vardų inicialai: Jackas ir Marsha. Manome, kad po OK slypi „Oklahoma“, bet šį žodį pakeitė rašybos tikrinimo sistema. Ir mes manome, kad Joe Montana vėl buvo „J & M“.“
„Mano tėtis niekada nerašė trumpųjų žinučių telefonu, todėl nelabai suprato, ką daro. Be to, jis ir aš esame ilgai diskutavę apie tai, kad elektra gali būti naudojama susisiekti su artimaisiais po mirties, bet aš visuomet maniau, kad jis naudos šviesas.
Tikime, kad jis susisiekė su manimi dėl mūsų ankstesnių pokalbių apie tai, kas mūsų laukia po mirties, ir apie tai, ar yra Dievas.
Taip pat dėl to, kad buvome ypač artimi“, – sakė Kimberly.
Įstrigę netekties skausme
Psichoterapeutas Andrius Kaluginas paaiškino tokius reiškinius iš mokslo perspektyvos.
„Tikėjimas pomirtiniu pasauliu, įsivaizdavimas, kad mirę artimieji mums siunčia įvairius ženklus, iš dvasinės pusės būtų vienaip vertinami.
Natūralu, kad itin stipriai tikintys žmonės mano, jog egzistuoja kažkokių antgamtinių jėgų apraiškos. Nemanau, kad tai yra negatyvi interpretacija. Tiesiog tų žmonių tokios dvasinės vertybės.
Žvelgiant iš psichologinės pusės tai galima paaiškinti potrauminiu streso sutrikimu. Įvairių ženklų priskyrimas vadinamajam mirusiojo pasireiškimui reikštų, kad artimi jam žmonės išgyvena didelę netektį, o tai vienareikšmiškai yra psichologinė trauma.
Potrauminis streso sutrikimas pasireiškia atsigręžimais atgal, kai atmintis staiga perkeliama į praeities įvykius. Pavyzdžiui, tai gali pasireikšti apsipažinimu. Žmonės, išgyvenę skausmingą netektį, skriaudą, seksualinę prievartą, neretai praeivių minioje „mato“ žmogų, kurio neteko ar kuris jį skriaudė. Ir savo regėjimu būna visiškai įsitikinę.
Pavyzdžiui, kariai, grįžę iš karinių veiksmų ir patyrę potrauminį stresą, naktimis sapnuose kariauja metų metus. Taip pat būtų galima paaiškinti, kai žmonės po artimojo netekties tam tikrus fizinius veiksmus, žinutes, į langą atsitrenkusius paukščius, kieme judančias sūpynes, keistą grindų girgždesį ar dar ką nors vertina per savo trauminę patirtį.
Jei nebūtų netekties traumos, paukštelio atsitrenkimas į langą, keista žinutė, telefono ekrane pasirodę skaičiai, atsivėrusios spintelės durelės, į kiemą užklydęs gyvūnas nedarytų jokios įtakos. Juk žmonės per įprastą gyvenimą daug matė paukštelių, kurie trenkėsi ar praskriejo pro langą, randa netikėtų žinučių telefone, kaip vėliau supranta, kad netyčia kažką paspaudė. Tačiau viso to jie nesieja su siunčiamais anapusinio pasaulio ženklais.
Iš dvasinių pozicijų galima manyti, kad gedintiesiems lengviau išgyventi kančią tikint, jog mirusieji su jais palaiko ryšį, laimingai gyvena kitame pasaulyje. Jie nori tikėti, kad iškeliavęs žmogus yra šalia, šypsosi jam iš dangaus. Ir čia nėra nieko smerktino, nekelia susirūpinimo, jei žmogus gali funkcionuoti, atlikti kasdienius darbus, rūpintis savimi, savo šeima, dirbti.
Problema atsiranda, jei žmogus atsiriboja nuo įprastos kasdienybės, visur įkyriai ir liguistai pradeda ieškoti mirusiojo ženklų. Tai rodo, kad žmogus stipriai įstrigęs netekties traumoje. Pavyzdžiui, viena mano klientė patyrė klaikų seksualinį smurtą. Smurtautojas buvo vyras su ūsais. Po to ji visur „matė“ vyrus su ūsais, priėjo iki to, kad nebeišeidavo į gatvę, nes bijojo pamatyti ūsočius.
Įstrigus potrauminėje būsenoje reikia imtis nuoseklių psichoterapinių veiksmų. Potrauminių streso sutrikimų intensyvumas ir trukmė priklauso nuo santykių su mirusiuoju, amžiaus, psichologinių ypatumų.
Normalu, jeigu tai tęsiasi iki pusės metų. Jeigu po pusės metų streso sutrikimai neintensyvėja, o po truputį slopsta, tai galima vertinti pozityviai. Jei po pusmečio visa tai nedingsta, gal net intensyvėja, pavyzdžiui, padaugėja košmarų, varginančių sapnų ar regimų ženklų, reikia ieškoti specialistų pagalbos.“
