Psichologė: susinepatoginote išgirdę komplimentą? Metas susimąstyti

Pamanėte, kad žmogus tikriausiai kuklus. Galbūt. Bet tikėtina, kad jį kamuoja apsimetėlio sindromas (angl. imposter syndrome). Apie jį pasakoja psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė Kamilė Petrulėnaitė.

Apsimetėlio sindromas – tai mąstymo ir elgesio fenomenas, kuris reiškiasi stipriu nepasitikėjimu savo intelektiniais sugebėjimais, įgūdžiais ir kompetencijomis akademinėje arba profesinėje veikloje.

„Kaip nurodo pats šio fenomeno pavadinimas, žmogus jaučiasi, tarsi tuoj bus demaskuotas kaip neišmanėlis, apsimelavęs apie savo žinias ir pasiekimus ir visiškai nevertas mokytis šioje studijų programoje ar dirbti konkrečiame darbe“, – teigia psichologė K. Petrulėnaitė.

Ji nurodo, kad šis fenomenas (fenomeno, o ne sindromo sąvoka vartojama mokslinėje literatūroje) ne tik veikia žmogaus asmeninį ir profesinį gyvenimą, bet ir gali tapti depresijos, nerimo bei panikos sutrikimo, priklausomybės išsivystymo priežastimi.

Kaip ryškiausią apsimetėlio fenomeno simptomą psichologė nurodo visišką žmogaus negebėjimą priimti komplimentų. Šie žmonės ne tik nesijaučia komplimento verti ir pamaloninti, bet netgi suvokia jį kaip savo kvailumo priminimą. Tokių žmonių įsitikinimu, pasiekimai visai nepriklauso nuo įdėtų pastangų, viską lėmė palankios išorinės aplinkybės. „Praslinkau“, „Žvaigždės taip sukrito“ – dažniausi „atsitiktinės“ sėkmės paaiškinimai.

Kitas svarbus simptomas – polinkis persidirbti, kuris yra lydimas tikėjimo, kad „būdamas kvailas, turiu įdėti žymiai daugiau darbo tam, kad pasiekčiau ar atlikčiau tai, ką atlieka mano bendrakursis ar kolega greičiau ir lengviau“. Tačiau K. Petrulėnaitė pastebi, kad galimas ir priešingas elgesys – darbų vilkinimas. Įsitikinimas, kad negebi darbo atlikti, trukdo net jį pradėti.

Medicinos psichologė teigia, kad veiklai trukdo dar vienas apsimetėlio fenomeno simptomas – perfekcionizmas. Dažniausiai tokie žmonės išsikelia visiškai neįmanomus tikslus ir, anot psichologės, darbai yra vilkinami aiškinant „kam išvis pradėti, jei vis tiek nesugebėsiu atlikti tobulai“ logika.

1. troškimas būti geriausiam (iš esmės įrodyti kitiems, kad esu šio to vertas);

2. asmeninių interesų, hobių, laisvalaikio aukojimas darbui dėl „geresnės ateities“;

3. baimė suklysti, nes klaida tik „patvirtina mano kvailumą“;

4. sėkmės baimė, nes jei pasiseks, didės darbdavio reikalavimai, taip pat ir tikimybė būti demaskuotam;

5. nuolatinis lyginimasis su bendrakursiais / kolegomis, medijose matomais sėkmingais žmonėmis ir t.t.

Taigi apsimetėlio fenomenas reiškiasi įvairiais elgesio variantais nuo didžiulio ambicingumo iki visiškos stagnacijos.

Nors nuoseklių duomenų apie šio fenomeno kilmę dar trūksta, vis dėlto aišku, kad žema savivertė lemia jo susiformavimą, o jos priežastys slypi vaikystėje. Psichologė akcentuoja šeimos įtaką vaiko savivertei. Šeimoje galėjo būti itin vertinami pasiekimai, jų reikalaujama arba atvirkščiai – visi vaiko pasiekimai laikomi savaime suprantamais, jei mokaisi dešimtukais, vadinasi, mokytis nesunku.

Taip pat apsimetėlio fenomenas dažniau pasitaiko žmonėms, užaugusiems šeimose, kuriose buvo piktnaudžiaujama alkoholiu ar kitomis psichoaktyviomis medžiagomis. Tokioje šeimoje užaugę vaikai jaučia didžiulę gėdą dėl artimųjų ir stengiasi ją numalšinti siekdami didelių tikslų, stengdamiesi viską atlikti tobulai.

Psichologės K. Petrulėnaitės teigimu, svarbi yra ir medijų įtaka, jose šalia pozityvių temų (tvarumo, kūno priėmimo) vis tiek ryškiai propaguojama sėkmės, tobulėjimo, pinigų kultūra. „Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog toks medijų turinys tik motyvuoja gerinti savo gyvenimą, tačiau dažniausiai priveda prie kartaus lyginimosi su tariamais sėkmingaisiais, savęs nuvertinimo“, – sako psichologė.

Medijos ypač veikia studentus, jaunus specialistus, kuriems iš tiesų trūksta profesinės patirties, ir tai natūralu. Apsimetėlio fenomenas prasideda tada, kai jaunas specialistas, besilygindamas su vyresniais kolegomis ir medijose

matomais sėkmingais veidais, savo normalias profesines klaidas vertina ne kaip darbinės patirties, bet kaip intelekto ar žinių stoką ir nesuteikia sau laiko tobulėti savo tempu.

Patirdamas apsimetėlio fenomeną žmogus jaučia stiprų vidinį skausmą, todėl bando su juo dorotis. Psichologė K. Petrulėnaitė išskiria du bandymo įveikti šį skausmą būdus. Vieni žmonės, manydami, kad yra nepajėgūs ko nors pasiekti, nustoja siekti tikslų, aukštesnių pareigų, tobulėti profesinėje srityje.

Kiti, atvirkščiai, dirba po kelis darbus ir juos atlieka tikrai neblogai, atranda laiko profesiniam tobulėjimui, tačiau šios visos veiklos yra varomos ne tiek profesinės prasmės, kiek ambicijų kitiems galiausiai įrodyti savo vertę.

Pirmuoju atveju žmogus patiria nusivylimą savimi, jaučiasi neišnaudojęs savo galimybių, tampa depresyvus, antruoju gresia perdegimas, pasireiškiantis nemiga, dirglumu, emociniu jautrumu, įvairiais kūno negalavimais (pykinimu, skausmu), apatija ir t.t.

„Jei kyla įtarimas, jog patiriate apsimetėlio fenomeną – jau geras ženklas“, – sako psichologė K. Petrulėnaitė. Įtardamas šį fenomeną žmogus gali pradėti analizuoti savo kritiškas mintis, kelti sau klausimus: kodėl aš taip galvoju, kiek iš tikrųjų teisinga, kad nesu vertas šios sėkmės, ką iš tikrųjų savo darbu, žiniomis, kompetencijomis padariau, kad man viena ar kita pasisektų? Psichologė pataria atsakymus užsirašyti.

Taip pat verta pasidalinti mintimis su artimaisiais, draugais, kolegomis, tai leis išgirsti nešališką, konstruktyvią nuomonę apie savo veiklą, taip pat padės nesijausti vienišam.

1. Nors ir per prievartą, apdovanoti save už kiekvieną sėkmę: savo mėgstama veikla, susitikimu su draugais ir pan.

2. Ne slėpti, bet kalbėtis su artimaisiais, draugais ar kolegomis apie savo klaidas. Tai atveria galimybes kitiems papasakoti apie savo nesėkmes, kartu ateina suvokimas, jog neįmanoma visko atlikti tobulai.

3. Atrasti laiko dėkingumo dienoraščiui: jūsų užduotis – jums patogiu metu ne ilgiau ir ne trumpiau nei 15 min. punktas po punkto surašyti, už ką šiandien esate dėkingas. Atliekant šį pratimą kiekvieną dieną neretai aplanko įžvalga, jog žmogus dėkingas ne tik kitiems, ne tik atsitiktinumams, bet ir sau, jis atranda svarbų savo indėlį į kasdienę sėkmę ar laimę.

Vis dėlto kai kuriems žmonėms apsimetėlio fenomenas pasireiškia taip stipriai, kad su iškreiptais įsitikinimais žmogus vienas susidoroti negali, o gero linkinčiais aplinkiniais tiesiog netiki. Šioje situacijoje žmogui gali padėti psichologo konsultacija arba psichoterapija.

Su žmonėmis, jaučiančiais apsimetėlio fenomeną, dirba įvairių mokyklų psichoterapeutai. Vienas iš būdų – kognityvinis elgesio modelis. Jo esmė – turimus neteisingus įsitikinimus pakeisti racionaliais, artimesniais realybei. Pirmiausia kognityvinėje elgesio terapijoje fiksuojamos „apsimetėliui“ būdingos mintys, pvz.: „Dėstytojas buvo labai nuolaidus įvertindamas mane puikiu pažymiu“, „Matyt, į šią poziciją kandidatavau vienintelis, jei mane priėmė į šį darbą“ ir t.t. Konsultacijų metu atliekant individualias užduotis yra tikrinamas šių minčių racionalumas. „Tokiu būdu žmogus, lydimas psichoterapeuto, stengiasi „perprogramuoti“ kritiškas nuostatas įsitikinimais, kurie ne tik netrukdo, bet ir padeda funkcionuoti, kelia savivertę“, – teigia psichologė.

Ne visada žmogus išdrįsta pasidalinti savo negatyviomis mintimis ar kreiptis į psichologą, tačiau artimieji, draugai gali pastebėti negatyvų savęs vertinimą. Pirmiausia reikia stengtis nenuvertinti jo savijautos, bet išsakyti savo jausmus, kokias reakcijas kelia šio žmogaus nepasitikinėjimas savimi, savo gabumų nuvertinimas. Vis dėlto, jei pastebite nerimą keliančių simptomų, tokių kaip nuolatinis nuovargis, depresyvi nuotaika, stipriai išreikštas nerimas, svarbu pasiūlyti kreiptis į specialistą.