Purtymas, rėkimas ir įžeidinėjimas: kur riba tarp nesutarimų ir smurto prieš vaiką?

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vedėja Evelina Firaitė pastebėjo, kad nors dažnai, kalbėdami apie smurtą, esame linkę jį sieti tik su fiziniais veiksmais, reikėtų nepamiršti, jog yra ir kitos smurto rūšys: psichologinis ir seksualinis smurtas bei vaiko nepriežiūra.

Iš VVTAĮT turimų statistinių duomenų matyti, kad praėjusiais metais beveik 3 tūkst. vaikų galimai patyrė įvairaus pobūdžio smurtą, kurį prieš juos daugiausiai panaudojo artimiausioje aplinkoje esantys žmonės. Per pirmąjį šių metų pusmetį suskaičiuota beveik 2 tūkst. galimai nuo smurto nukentėjusių vaikų.

Smurto paplitimą mūsų visuomenėje ir vis dar ženklų jo toleravimą atskleidžia ir visuomenės nuomonės tyrimai. Remiantis 2022 m. tyrimo duomenimis, didelė dalis suaugusiųjų tam tikrų situacijų, kuriose vaikas nukenčia fiziškai ar psichologiškai, vis dar nepriskiria smurtui. Respondentų klausiant, ar fizinių bausmių taikymą vaikui už nepaklusnumą ar netinkamą elgesį jie laiko smurtu, 58 proc. atsakiusiųjų pažymėjo, kad tai priklauso nuo situacijos ir jie neturi vienareikšmio atsakymo arba yra linkę manyti, jog fizinės bausmės yra auklėjimo priemonė.

Paklausus, ar situaciją, kai dėl nesutvarkyto kambario vaikui būtų užsukta ausis, jie priskirtų smurtui, net 42 proc. respondentų teigė, kad tai nėra smurtas arba buvo neapsisprendę.

Apie situaciją, kai parduotuvėje emocijų apimtas mažas vaikas pakeliamas ir supurtomas, 47 proc. atsakiusiųjų teigė, kad tai nėra smurtas arba buvo neapsisprendę.

Psichologinį ir seksualinį smurtą prieš vaikus yra ypač sudėtinga atpažinti, nes dažnai visuomenėje šios smurto rūšys tampa nematomos arba ignoruojamos, nes tarsi nepatogu apie jas kalbėti bei įvardyti.

„Grubūs žodžiai, nepadorūs pasisakymai, kuriais siekiama įžeisti, užgauti ir įskaudinti, irgi yra smurtas prieš vaiką, galintis jo viduje atverti gilią ir sunkiai gyjančią žaizdą, kuri dažnai būna ne tokia pastebima kaip žymės, kurias ant vaiko kūno palieka fizinis smurtas“, – dėmesį atkreipė E.Firaitė.

Visgi minėto tyrimo dalyvių paklausus, ar pateiktame pavyzdyje, kuriame tėvai savo paauglį sūnų, grįžusį namo be jų žinios vidurnaktį, išvadina „nevykėliu“ ir „valkata“ bei priduria, jog „iš tavęs nieko doro neužaugs“, jie įžvelgtų smurtą, net 54 proc. atsakė neigiamai arba susilaikė nuo tiesioginio atsakymo.

Kaip aiškino E.Firaitė, vaiko nepriežiūra, jo raidos poreikių neužtikrinimas taip pat yra viena iš smurto formų. Nepriežiūra yra laikomas nuolatinis sistemingas vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių nepatenkinimas, keliantis pavojų jo gyvybei, sveikatai, raidai.

Tai gali pasireikšti fiziniu vaiko apleistumu, kai neužtikrinama saugi aplinka, nesirūpinama jo mityba, apranga. Nepriežiūrai priskiriamas tėvų ar globėjų atsisakymas suteikti vaikui reikalingas medicinines, socialines bei psichologines paslaugas. Taip pat ji gali pasireikšti emociniu apleistumu, kai neskiriama vaikui pakankamai dėmesio, nesidomima jo interesais, bei socialiniu apleistumu, kai nesirūpinama vaiko išsilavinimu, socializacija.

Tiesa, sudėtingos gyvenimo sąlygos dėl objektyvių priežasčių nelaikomos vaiko nepriežiūra.

Remiantis vaiko teisių gynėjų darbo praktika ir psichologų įžvalgomis, sąlytis su smurtu visada sukrečia vaiko pasaulį. Gali būti, kad smurtiniuose santykiuose augantis vaikas dėl bejėgiškumo, patiriamos neteisybės, užslopintų jausmų pats jaus pyktį, o jį išreikš destruktyviu elgesiu kitoje aplinkoje – darželyje, mokykloje. Dažnai toks elgesys atskleidžia vaiko jaučiamą nesaugumą, tad tam, kad vaikas augtų saugioje, jo poreikius atliepiančioje aplinkoje, pagalba reikalinga visai šeimai.

„Nors vieno ateities scenarijaus nėra, tačiau gali atsitikti taip, kad vaikas, gyvendamas smurtinėje aplinkoje, ateityje atkartos savo tėvų elgesį, priims, kad būti smurtiniuose santykiuose yra normalus šeimos modelis“, – pastebėjo E.Firaitė.

Tačiau situacija nėra visai beviltiška – smurtinėje aplinkoje gyvenusiam vaikui didele motyvacija ir pavyzdžiu augant, bręstant ir tampant smurto netoleruojančiu suaugusiuoju gali tapti dar vaikystėje suteikta aplinkinių pagalba, pavyzdžiui, darželyje ar mokykloje perduodamos žinios apie sveikus, darnius ir pagarbius santykius šeimoje bei mokymas atpažinti įvairias smurto formas.

Vaiko teisių gynėjų teigimu, jie yra visuomet pasirengę padėti ir reaguoja į kiekvieną gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Nagrinėdami skundą specialistai vyksta į šeimą ir asmeniškai bendrauja su kiekvienu jos nariu, išklauso vaiko nuomonę, jeigu pagal amžių ir sveikatos būklę jis gali ją išsakyti, bei sprendžia, kokius veiksmus reikėtų atlikti.

„Reikėtų paminėti, jog kiekvieno vaiko situacija yra vertinama individualiai ir kiekvienu atveju sprendžiama, ar šeimai reikalinga pagalba, ar yra būtinas vaiko perkėlimas į saugią aplinką. Tais atvejais, kai nusprendžiama, kad vaikas gali likti šeimoje, tačiau šeima susiduria su sunkumais, dėl kurių nukenčia vaikas, vaiko teisių gynėjai šeimai gali inicijuoti pagalbą, kurią teikia savivaldybės socialinių įstaigų darbuotojai – jie lydi šeimą, stebi, ar joje vyksta pozityvūs pokyčiai“, – aiškino E.Firaitė.

„Vaikų linijos“ savanorių mokytoja, psichologė Indrė Žutautaitė pasakojo, kad iš viso per pirmus du šių metų ketvirčius „Vaikų linija“ sulaukė 1660 skambučių ir turėjo 489 internetinius pokalbius „chatu“, susijusius su smurto tema (jai priskiriamos visos smurto formos, taip pat patyčios, prievartos liudijimai, skundai apie nepriežiūrą ir pan.).

I.Žutautaitė pastebėjo, kad „Vaikų linija“ nėra „Karštoji linija“, kuria vaikai praneštų apie smurtą tuomet, kai reikia skubios pagalbos – šiuose pokalbiuose vaikai ir paaugliai tikisi emocinės paramos, išklausymo, padrąsinimo pamatyti galimus situacijos sprendimus. Tačiau, jei per pokalbį paaiškėja, kad skambinančiajam (rašančiajam) būtina papildoma pagalba, skambutis gali būti nukreipiamas į Bendrąjį pagalbos centrą arba Vaiko teisių liniją.

Psichologė sutiko su nuomone, kad kartais sunku atskirti, kur yra ta riba tarp įprastų nesutarimų šeimoje ir psichologinio smurto. „Sakyčiau, kad emocinis smurtas pasireiškia tuomet, kai žodžiais siekiama žmogų pažeminti, įžeisti, įskaudinti. Gal kartais to ir nesiekiama, bet suaugusieji savo mintis išreiškia pernelyg aštriai, o jų ištartos frazės vaikui gali ilgam įsiminti ir neduoti ramybės“, – pastebėjo pašnekovė.

Taigi žodžiai, pasakyti piktu tonu: „Kiek kartų tau kartojau, kad susitvarkytum – ir vėl kambarys atrodo kaip kiaulidė!“ lyg ir nebūtų emocinis smurtas, nes vaikas nėra žeminamas. O frazės „Ko apsirengei tokį trumpą sijoną – atrodai kaip laisvo elgesio mergina!“, arba ir „Ir vėl tu, kvaiša, nepadarei namų darbų!“ jau gali būti laikomi emociniu smurtu, nes jose yra žmogų žeminantis atspalvis.

Tačiau iš vienos frazės „Vaikų linijos“ savanoriai nebando nuspręsti, ar čia yra smurtas, ar ne. Per pokalbius savanoriai gilinasi į tai, kaip prasidėjo situacija, kurioje tokie žodžiai nuskambėjo, kaip viskas užsibaigė, kiek dažnai panašus bendravimas kartojasi ir kokie yra paskambinusio ar parašiusio jauno žmogaus santykiai su tėvais. Išsamus situacijos aptarimas leidžia pačiam besikreipiančiajam geriau suprasti, kas įvyko, kokius jausmus sukėlė išgirsti žodžiai ir taip atsiranda galimybė tais jausmais pasidalinti.

„Apskritai mūsų kultūroje nemažai agresyvoko bendravimo – ne tik kalbantis su vaikais, bet ir su kolegomis ar kaimynais. Nesutarimų visuomet pasitaiko, bet reiktų dažniau susimąstyti apie tai, ką jūs sakote, ar sakote tai tinkamu tonu ir kaip vaikas gali jus išgirsti“, – pastebėjo I.Žutautaitė.

Advokatė Vilija Gražulytė teigė, kad dažnai, kai šeimoje smurtaujama, labai kenčia ir vaikai. „Maži vaikai dažnai nežino, kaip reaguoti ir kur kreiptis, tad reaguoti turėtų ir giminaičiai ar kaimynai ir apie nerimą keliančius atvejus pranešti policijai ar Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistams“, – paragino V. Gražulytė.

Jei nustatoma, kad šeimoje yra problemų, gali būti taikoma atvejo vadyba, kai šeimai teikiama pagalba, tėvams aiškinama apie jų teises ir pareigas, šeima periodiškai lankoma namuose, skiriamos nemokamos psichologų ar kitų specialistų konsultacijos.

Smurto prieš vaikus atveju taip pat gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tokiu atveju taikomos tokios pačios kardomosios priemonės, kaip ir smurto prieš suaugusį šeimos narį atveju – nustatoma, kad skriaudėjas negali artintis prie aukos, ieškoti kontaktų ir gyventi kartu.

Jei skirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis dėl vyro smurto prieš žmoną, bet prieš vaikus jis nesmurtavo, praktikoje laikomasi nuostatos, kad jis turi teisę su vaikais bendrauti, nors Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas numato, kad vaikas, tapęs smurto artimoje aplinkoje liudininku, ir (ar) vaikas, gyvenantis artimoje aplinkoje, kurioje buvo smurtauta, laikomas smurtą artimoje aplinkoje patyrusiu asmeniu.

Jei taikiai dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais sutarti tarpusavyje neišeina, šis klausimas sprendžiamas teisme ar ikiteisminės mediacijos būdu.

„Būna ir taip, kad moteris argumentuoja, jog vyras buvo teistas, yra blogos reputacijos ar pan., dėl to bendrauti su vaikais negali, bet jeigu nėra įrodymų, kad jis darė vaikams neigiamą poveikį, prieš juos smurtavo, laikoma, kad jis su vaikais bendrauti gali. Jei jis tikrai elgėsi netinkamai su vaikais, priklausomai nuo aplinkybių, bendravimas gali būti ribojamas, gali būti taikomas laikinas ar nuolatinis tėvo valdžios apribojimas, bet tam vėlgi reikia surinkti reikiamus įrodymus“, – aiškino advokatė.