Studentė Ieva (vardas pakeistas) pasakoja, jog kai ateina jos eilė kalbėti auditorijoje, būna tokių akimirkų, kad netgi kūnas sustingsta, jaučia, jog pradeda nenatūraliai bendrauti.
Psichiatras-psichoterapeutas Adomas Bieliauskas plačiau papasakojo apie socialinį nerimą ir kaip su juo susidoroti.
– Kaip apibūdintumėte sąvoką „socialinis nerimas“?
– Socialinis nerimas yra socialinių situacijų fobija, baimė, kuri kyla dėl kitų žmonių galimos kritikos. Socialinį nerimą patiria beveik visi žmonės ir tai yra labai normalu.
Deja, kai kuriems žmonėms socialinis nerimas tampa labai stiprus ir pradeda trukdyti kasdienybėje. Tuomet žmogus gali turėti jau socialinio nerimo sutrikimą.
– Kokie yra pagrindiniai socialinio nerimo požymiai ir kada jau reikia kreiptis pagalbos į specialistus?
– Pagrindinis socialinio nerimo požymis yra bandymai pabėgti nuo situacijų, kuriose kyla nerimas. Kai nerimas kyla – nieko baisaus, tai yra normalu, žmogus gali su tuo susitvarkyti. Bet jei atsiranda vengimas, tai įprastai problemos tik didėja.
– Dėl ko gali atsirasti socialinis nerimas, ar įmanoma, jog tai yra perduodama genetiškai?
– Tai nėra susiję su kažkokiu konkrečiu genu, bet dvynių tyrimai rodo, kad yra polinkis ar tikimybė, kad žmogus susirgs socialiniu nerimu, tai yra susiję su biologija – genetika.
Žmogaus asmenybės bruožai, neurotiškumas yra taip pat genetiškai paveldima. Žmogus, turintis genus, kurie lemia polinkį į tai, susiklosčius tam tikroms ankstyvųjų patirčių aplinkybėms gali susirgti nerimo sutrikimu.
– Ar COVID-19 epidemijai pasibaigus ir žmonėms grįžus į „normalų“ gyvenimą, dažniau nei įprastai susiduria su socialiniu nerimu?
– COVID-19 epidemija turėjo labai stiprias ir negatyvias pasekmes žmonių psichikos sveikatai, kaip nerimo sutrikimams, depresijai – skaičius labai stipriai išaugo. Tačiau iš to, ką pasakojo mano klientai, pastebėjau, kad žmonėms, kurie kentėjo nuo socialinio nerimo, karantinas buvo labai smagus ir patogus periodas, buvo malonu jiems kaukes dėvėti, negalėti kažkur eiti – ir taip jie vengdavo išeiti į viešumą.
Praėjus epidemijos laikotarpiui, žmonės vėl susidūrė su iššūkiais, net ir dabar kai kurie naudojasi proga dėvėti kaukes, nors ir neturi baimės susirgti – jie naudoja kaukes su tikslu „pasislėpti“.
– Kaip galima būtų susidoroti su socialiniu nerimu, ypač atsidūrus tokiose situacijoje kaip viešieji kalbėjimai auditorijose?
– Kažkokio vieno triuko ar tam stebuklingo vaisto nėra, viešasis kalbėjimas yra viena didžiausių žmonių baimių: yra daryti tyrimai, ko žmonės labiausiai bijo, ir pirmu numeriu dažniausiai tampa viešasis kalbėjimas. Net mirties baimė būna žemiau.
Bet kas efektyviausiai gali padėti, tai ekspozicija – ėjimas į tas situacijas, stengiantis daryti tai, kas tave labiausiai gąsdina. Vienas iš pavyzdžių būtų, jei studentas viešoje auditorijoje pristatinėtų penkias dienas iš eilės, per trečią dieną jau pastebėtų, kad jam tai yra lengviau.
Taip jau išeina, kad žmonės viešai kalba dažniausiai vieną kartą per metus, tokiu atveju tas įvykis sukelia baimę. Visada yra gerai stengtis įgauti patirties, ir su laiku pasidarys lengviau.
– Pašnekovė man papasakojo, jog būna sunku bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, jų būryje jaučiasi nesava, pasimetusi, kartais ir kūnas sustingsta. Kokį patarimą galėtume duoti?
– Mano patarimas būtų kaip tik nebandyti atsikratyti nerimo, nes nerimas bendraujant su nepažįstamais žmonėmis yra normalu ir tai yra visų patiriamas dalykas. Jeigu žmogus specialiai pradeda vengti nerimo, pradeda stebėti, kaip jis atrodo, vengia bendravimo, pradeda stebėti, ar jis yra išraudęs (ar neišraudęs), ir galvoja, kaip jam tą paslėpti, tokie dalykai visada tik pastiprina žmogaus nerimą.
Žmogus pradeda naudoti tam tikrus saugumo siekiančius elgesius arba vengimo strategijas – neprisistato, neprieina prie nepažįstamų žmonių, kai kurie užsigobia kapišonus, apsivynioja šaliku slėpdami savo veidą. Verta pabandyti daryti eksperimentus – nusiimti šaliką ir išeiti į gatvę, pažiūrėti, kiek žmonių pasakys kažką neigiamo, ir įvertinti tokius rezultatus.
– Kai kurie žmonės pradeda vartoti dažniau alkoholį, kad būtų lengviau ir drąsiau bendrauti su kitais, dalyvauti socialiniuose susibūrimuose, kai kurie įgyja ir priklausomybę, nes jaučiasi, kad be alkoholio negali. Kokios kitos priemonės galėtų padėti?
– Alkoholis irgi yra viena iš saugumo siekiančio elgesio formų, žmogus, vartojantis alkoholį, sumažina savo impulsų kontrolę ir tada pradeda mažiau save kontroliuoti, drąsiau pradeda bendrauti su kitais žmonėmis.
Bet alkoholis niekaip nepagerina nei bendravimo, nei socialinių įgūdžių, jis tiesiog sumažina impulsų kontrolę. Su alkoholiu yra taip, kad kitoje situacijoje, kai žmogus patenka į kitą vakarėlį, jam atsiranda toks įsitikinimas – norint laisvai bendrauti su kitais žmonėmis ir būti atsipalaidavusiam, jam yra reikalingas alkoholis. Ir nėra gaunama žinutė, kad žmogus yra priimamas, pakankamai geras. Gaunama kitokia žinutė – jog žmogus yra priimamas tik tada, kai jis išgėręs.
Būdas, kuris būtų efektyvesnis – pamėginti vėl daryti mažus eksperimentus: užkalbinti kitą žmogų, galbūt pasakyti žmogui komplimentą. Mes su klientais darom tokius eksperimentus: prieinam prie kito žmogaus ir paklausiam, kiek yra valandų, ir po keletų tokio tipo eksperimentų iš tikrųjų nerimas stipriai sumažėja ir žmogus gali tapti drąsesnis socialinėse situacijose.
